Mokslininkai paskelbė, kad viena iš stambių plėšriųjų rūšių – vilkas geba gyventi greta žmonių. Remiantis naujausiais duomenimis, Europoje gyvena daugiau nei 21 500 vilkų, kai prieš dešimtmetį jų buvo apie 12 tūkstančių. Šis skaičiaus augimas laikomas kryptingos apsaugos programų rezultatu. Šaltinis: Science in Poland
„Pranešame, kad vilkai ir toliau stebėtinai sėkmingai atsikuria visoje Europoje. Tai reikšmingas gamtosaugos pasiekimas, ypač žemyne, kurio kraštovaizdis stipriai paveiktas žmogaus veiklos nuo žemės ūkio iki urbanizacijos“, – rašo tarptautinė mokslininkų komanda savo naujausioje vilkų būklės Europoje apžvalgoje, praėjus dešimčiai metų nuo paskutinio tokio masto vertinimo. Straipsnis paskelbtas žurnale PLOS Sustainability and Transformation.
Pagrindiniai publikacijos autoriai Cecilia di Bernardi ir Guillaume Chapron iš Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto. Tarp beveik 30 šalių autorių yra ir Varšuvos universiteto profesoriai dr. Robert Mysłajek ir dr. Sabina Nowak.
Slaptas planas pradėti meškų medžioklę ar planas uždrausti žmonėms išeiti už miestų ribų?
Autoriai primena, kad pasaulyje biologinė įvairovė mažėja, o kartu nyksta ir stambieji plėšrūnai. Todėl vilkų populiacijos augimas Europoje yra išskirtinis reiškinys. Tai ypač ryšku žemyne, kur laukiniai gyvūnai dalijasi erdve su labai didele žmonių populiacija, intensyvia žemdirbyste, gyvulininkyste, medžiokle, infrastruktūra, miestais ir kaimais.
Remiantis naujausiais duomenimis, 2022 m. Europoje gyveno bent 21 500 vilkų, iš jų 19 tūkstančių – ES šalyse. Tai didžiulis šuolis: 2015 m. duomenimis, jų buvo tik apie 12 tūkstančių.
ES šalyse vilkai dalijasi teritorijomis su milijonais laukinių kanopinių gyvūnų, 279 milijonais ūkininkavimo gyvulių ir 449 milijonais žmonių.
Vilkų populiacija išaugo daugelyje analizuotų šalių. Jie dabar aptinkami beveik visur, išskyrus mažiausias Europos valstybes ir salas. Bulgarijoje, Graikijoje, Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Ispanijoje vilkų populiacija viršija 1 000 individų. Vien Vokietijoje nuo vienos šeimos 2000 m. vilkų skaičius iki 2022 m. išaugo iki 184 šeimų grupių ir 47 porų.
Mažiau nei 100 vilkų gyvena Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Vengrijoje, Liuksemburge, Norvegijoje ir Nyderlanduose – šiose šalyse vilkai sugrįžo palyginti vėlai po ilgos pertraukos. Kontinentinės šalys, kuriose vilkai iki šiol neatsikūrė, yra Monakas, San Marinas ir Vatikanas.
Analizuodami situaciją atskirose šalyse, mokslininkai konstatavo, kad per pastarąjį dešimtmetį vilkų padaugėjo 19 šalių (įskaitant Lenkiją). Aštuoniose šalyse jų skaičius išliko stabilus (Albanijoje, Kroatijoje, Liuksemburge, Norvegijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Ispanijoje ir Ukrainoje), trijose – svyravo (Estijoje, Latvijoje ir Serbijoje), o trijose – sumažėjo (Bosnijoje ir Hercegovinoje, Juodkalnijoje ir Šiaurės Makedonijoje).
Skaičiavimuose buvo naudojami 34 valstybių stebėsenos ir populiacijos vertinimo duomenys, kuriuos rinko valstybinės agentūros, mokslininkai, medžiotojai, NVO ir savanoriai. Valstybės ir visuomenė nori žinoti, kiek vilkų gyvena jų teritorijose – vilkai laikomi konfliktiška rūšimi, susiduriančia su žmogaus interesais, kartais intensyviai medžiojama, o kartais jautria infrastruktūros plėtrai. Pagal ES Buveinių direktyvą valstybės privalo kas 6 metus pateikti vilkų būklės ataskaitas.
Mokslininkai pabrėžia, kad vilkų buvimas dažnai sukelia konfliktus tarp rūšies elgsenos ir žmonių poreikių. Europoje pagrindiniai konfliktai susiję su ūkinių gyvulių apsauga, konkurencija su medžiotojais dėl medžiojamųjų gyvūnų, taip pat su baimėmis dėl galimo vilkų kontakto su žmonėmis.
Pasak jų, apie 19 tūkst. vilkų ES kasmet nužudo apie 56 tūkst. ūkinių gyvulių, iš viso jų yra 279 milijonai. Tai reiškia, kad vidutiniškai vienas vilkas per metus nužudo tris ūkinius gyvūnus. Didžiausia rizika – avims ir ožkoms (apie du trečdaliai visų nuostolių), bet užfiksuoti ir galvijų, arklių, šiaurės elnių bei šunų atvejai. Didžiausi nuostoliai fiksuojami Kroatijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje, Norvegijoje ir Ispanijoje – tai gali būti susiję su ganymo modeliais ir kompensavimo sistemomis.
Kita konflikto sritis – medžioklė. Vilkai laikomi konkurentais, todėl kyla įtampa su medžiotojais. Taip pat viešojoje erdvėje vyrauja baimės dėl vilkų išpuolių prieš žmones. Nors tai – itin reti atvejai, dauguma dokumentuotų situacijų susiję su žmonių paveiktais gyvūnais (pvz., šeriamais, rankomis augintais). Nepaisant to, daugelis žmonių bijo susitikimų su vilkais, o sensacijų ieškanti žiniasklaida šias baimes dar labiau stiprina. Italijoje ir Graikijoje skelbti išpuoliai prieš žmones, pasak mokslininkų, tikriausiai buvo susiję su šunimis, ne vilkais.
Rimta grėsmė vilkų apsaugai – jų kryžminimasis su šunimis ar šakalais. Nors šiuo metu tai reti atvejai, tačiau, didėjant šakalų populiacijai, hibridizacijos pavojus gali išaugti ir kelti grėsmę vilkų atkūrimo procesui.
Mokslininkai taip pat išskiria teigiamus vilkų sugrįžimo padarinius. Pavyzdžiui, sumažėję miškų pažeidimai nuo kanopinių žvėrių (kaip rodo duomenys iš Lenkijos). Kitas tyrimas parodė, kad vilkų medžiojami elniai ir šernai gali sumažinti kelių eismo įvykių skaičių. Prancūzijoje tai padeda išvengti 2,4–7,8 mln. eurų nuostolių per metus dėl sužeidimų ir transporto priemonių remonto. Kitas pliusas – gamtinio turizmo ir veiklų, susijusių su stambiaisiais plėšrūnais, plėtra.
Vilkų populiacijos atsigavimas Europoje rodo, kad stambus plėšrūnas gali darniai gyventi šalia žmogaus. Kaip pavyzdį mokslininkai mini ir leopardą, kuris gyvena Indijos priemiesčiuose ir tankiai apgyvendintuose regionuose.
Vilkų sėkmės raktas – jų ekologinis plastiškumas. Jie yra oportunistinė rūšis – nespecializuoti, prisitaikantys prie įvairių buveinių ir greitai reaguojantys į pokyčius (skirtingai nei lūšys ar rudieji lokiai, kurių populiacijos neatsikūrė taip stipriai). Taip pat didelę reikšmę turėjo palankus teisinis ir institucinės aplinkos kontekstas – vilkų įtraukimas į ES Buveinių direktyvą.
Mokslininkai reziumuoja, kad tinkamai suformuoti politikos instrumentai leidžia įgyvendinti žemės pasidalijimo modelį net ir stambiems plėšrūnams viso žemyno mastu.
Didėjant diskusijoms, iššūkiu tampa gamtosaugos politikos pritaikymas – nuo išnykimo grėsmės valdymo pereinant prie ilgalaikio sėkmės palaikymo.
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
