Viena iš svarbiausių diskusijų tarp medžiotojų pastaraisiais metais – ar verta pereiti prie bešvinės kulkų technologijos? Daugelis šalių jau riboja švino naudojimą, tačiau ar bešvinė alternatyva iš tiesų gali visiškai pakeisti tradicinius šovinius? Aptarkime pagrindinius skirtumus tarp švininės ir bešvinės kulkos, analizuodami jų stabdomąją galią, elgseną smūgio metu ir taršą.
Stabdomoji galia: ar bešvinės kulkos prilygsta tradicinėms?
Stabdomoji galia – vienas iš svarbiausių aspektų, lemiančių kulkos efektyvumą medžioklėje. Tradicinės švininės kulkos pasižymi didesne mase ir minkštesne struktūra, todėl smūgio metu jos greitai deformuojasi, efektyviai perduodamos energiją ir sukeliančios didelį žaizdos kanalą. Tai padeda greičiau sustabdyti medžiojamąjį gyvūną.
Bešvinės kulkos dažniausiai gaminamos iš vario arba cinko lydinių. Jos yra kietesnės už šviną, todėl prasiskverbia giliau, bet deformuojasi mažiau nei švininės. Tai reiškia, kad energijos perdavimas vyksta lėčiau, o stabdomoji galia gali būti mažesnė, ypač jei pataikoma netiksliai. Vis dėlto modernios bešvinės kulkos yra kuriamos taip, kad jų konstrukcija užtikrintų patikimą ekspansiją ir panašią stabdomąją galią kaip švininės alternatyvos.
Kaip kulka elgiasi pataikiusi į gyvūno kūną?
Švininės kulkos pataikiusios į kūną deformuojasi greitai ir sukuria platų žaizdos kanalą. Minkštas švinas lengvai keičia formą, todėl kulka gali išsiplėsti net du ar tris kartus didesniu skersmeniu nei pradinis. Tai užtikrina efektyvų energijos perdavimą ir sumažina tikimybę, kad kulka peršaus gyvūną kiaurai, palikdama per mažai destrukcijos viduje.
Bešvinės kulkos, pagamintos iš vario ar cinko, deformuojasi mažiau, o jų ekspansija priklauso nuo specialių griovelių ar konstrukcinių sprendimų. Kai kurios bešvinės kulkos skyla į kelias dalis, sukurdamos didesnį žaizdos plotą, tačiau dažniausiai jos prasiskverbia giliau, todėl gali iššauti kiaurai ir palikti mažiau destrukcijos kūno viduje. Tai gali būti privalumas medžiojant stambius gyvūnus, tačiau gali lemti ilgesnį medžiojamojo gyvūno nukritimo laiką.
Tarša: kas kelia didesnę grėsmę?
Švino šoviniai kelia rimtą pavojų aplinkai. Švino likučiai iš kulkų gali patekti į sumedžiotų gyvūnų mėsą, dirvožemį ir net į vandens telkinius. Tyrimai rodo, kad plėšrieji paukščiai, tokie kaip ereliai ir vanagai, apsinuodija suėdę švino fragmentais užterštą maitą. Be to, žmogus, valgydamas medžioklės mėsą, taip pat gali netyčia suvartoti mikroskopines švino daleles.
Švinas, naudojamas medžioklės šaudmenyse, gali užteršti sumedžioto gyvūno mėsą, keliančią pavojų žmonių sveikatai. Tyrimai parodė, kad žvėrienoje, sumedžiotoje su švininiais šaudmenimis, švino koncentracija gali viršyti Europos Sąjungoje leistinas normas. Pavyzdžiui, 2010 m. atliktame tyrime nustatyta, kad 20–87,5 proc. tirtų mėginių švino kiekis viršijo leidžiamą ribą.
Švino dalelės gali pasklisti mėsos audiniuose aplink sužeidimo vietą, ypač jei kulka suskyla ar deformuojasi. Dėl to žmonės, vartojantys tokią mėsą, gali patirti švino poveikį, kuris siejamas su nervų sistemos sutrikimais, širdies ir kraujagyslių ligomis bei inkstų funkcijos pablogėjimu.
Norint sumažinti švino poveikio riziką, rekomenduojama:
Rinktis alternatyvius, netoksiškus šaudmenis, pavyzdžiui, pagamintus iš vario.
Tinkamai apdoroti sumedžiotą gyvūną: kuo greičiau pašalinti vidaus organus, kad būtų sumažinta mėsos užteršimo rizika.
Vengti mėsos iš sužeistų vietų, kuriose gali būti švino likučių.
Bešvinės kulkos yra laikomos ekologiškesne alternatyva, nes jos nesuyra į toksiškus junginius. Vario ir cinko lydiniai natūraliai koroduoja aplinkoje, tačiau jų poveikis laukinei gamtai yra gerokai mažesnis nei švino.
Todėl daugelyje Europos šalių jau priimti įstatymai, ribojantys švininių šovinių naudojimą šlapžemėse ir kituose jautriuose gamtiniuose plotuose. Šiuo metu draudimai taikomi tik šratiniams šoviniams, tačiau klausimas dėl medžioklinių kulkų taip pat jau buvo iškeltas.
Išvada
Nors tradiciniai švino šoviniai vis dar populiarūs tarp medžiotojų dėl gerai žinomo veikimo, bešvinės alternatyvos sparčiai tobulėja ir tampa vis patikimesnės. Medžiotojai, norintys prisidėti prie aplinkosaugos, turėtų apsvarstyti perėjimą prie bešvinės municijos, tačiau būtina išsirinkti tinkamą kulkos tipą, atsižvelgiant į medžiojamų gyvūnų dydį ir medžioklės sąlygas. Ateityje, tikėtina, švininės kulkos taps vis rečiau naudojamos, todėl verta iš anksto susipažinti su bešvinės municijos privalumais ir trūkumais.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
