Suomijoje vis daugiau populiarumo įgauna nauja tendencija – „laukinis veganizmas“. Tai gyvenimo būdas, kai atsisakoma pramoniniu būdu gautos mėsos, tačiau vartojama tik savarankiškai sumedžiota laukinė mėsa. 38 metų Veera Kivistö iš Tamperės save vadina riistavege (laukinio maisto vegane) ir medžioja stengdamasi kuo labiau sumažinti savo anglies pėdsaką – net į medžiokles vyksta viešuoju transportu. Apie tai rašo Suomijos medžiotojų sąjungos tinklalapis Jahtimedia.fi ir žurnalas Jahti.
Kivistö tapo vegetare būdama 15-os, tačiau vis dar valgė tėvo ir brolio sumedžiotą žvėrieną. Sulaukusi pilnametystės ir gavusi medžiotojo bilietą, ji pati ėmė medžioti – nuo briedžių iki smulkių miško paukščių. Būtent paukščių medžioklė ją žavi labiausiai.
„Augalinės kilmės maisto gamyba, kaip įrodyta, reikalauja mažiau žemės nei gyvulininkystė, tad šiuo požiūriu tai atrodo teisingas sprendimas“, – aiškina savo pasirinkimą suomė. Anot jos, perkant mėsą parduotuvėje, neįmanoma žinoti, kaip gyvūnas gyveno ir mirė, o medžiojant tai tampa aišku – žinai aplinką ir aplinkybes.
Rūpestis aplinka atsispindi kiekvienoje detalėje. Kivistö pataria pirkti naudotą ginklą, o ne naują, medžioklėse Kainuus regione dalyvauja vykdama viešuoju transportu ir stengiasi maksimaliai panaudoti sumedžiotus gyvūnus. „Man svarbu, kad visa sumedžiota mėsa būtų panaudota. Iš didelių gyvūnų nemažai tenka malti į faršą. Plėves atiduodu pažįstamam jo šuniui, o iš paukščių kaulų verdu sultinį“, – pasakoja ji.
Medžiotoja svajoja apie savo šunį, kuris padėtų surasti sužeistus gyvūnus. „Nuosavas šuo padėtų užtikrinti medžioklės etiškumą – kad nei vienas paukštis nenukentėtų veltui“, – sako Kivistö. Ji jau išsirinko veislę, tinkamą tiek miško paukščių, tiek ančių ar balandžių medžioklei.
Veera aktyviai skleidžia medžioklės idėjas socialiniuose tinkluose. Ji yra Medžioklės sindikato narė – tai medžiotojų grupė, siekianti skatinti konstruktyvų dialogą apie medžioklę ir griauti stereotipus. Instagram paskyroje @kysymetsastajalta grupės nariai atsakinėja į klausimus ir aiškina medžioklės ypatumus tiems, kurie yra toli nuo šio pasaulio.
„Konfliktas tarp medžiotojų ir vadinamųjų gamtos gynėjų nėra naudingas pačiai gamtai – tai tik apsunkina bendras pastangas ją saugoti“, – įsitikinusi Kivistö. Ji kviečia daugiau medžiotojų kalbėti atvirai apie savo pomėgį: „Taip ne medžiojantys žmonės galės susidaryti tikslesnį vaizdą apie mus. Mes – labai įvairi bendruomenė, kaip ir suomiai apskritai.“
„Laukinio veganizmo“ fenomenas rodo, kad rūpinimasis gamta ir medžioklė nėra tarpusavyje nesuderinami dalykai. Tai galėtų būti įkvėpimo šaltinis ir Lietuvos medžiotojų bendruomenei – kaip derinti tradicinį pomėgį su šiuolaikiniais ekologiniais iššūkiais ir keisti visuomenės požiūrį į medžioklę.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
