Ką reiškia žodžiai skaityti šunį? Kiekvienas šuns šeimininkas jiems suteikia šiek tiek skirtingą reikšmę, bet esmė ta pati – pagal šuns balsą ir elgesį suprasti, kas vyksta ir ką jis bando pasakyti žmogui. Kūno judesiai, ausų padėtis ir šuns išraiškos pokyčiai vadinami neverbaline kalba. Suprantant ją ar bent jau išmokus jos pagrindų komunikacija su šunimi, mokymas ir bendradarbiavimas medžioklėje smarkiai palengvėja.
Abėcėlė
Šunų neverbalinė komunikacija yra labai įdomi tema! Ši slapta kalba kupina subtilių ir beveik nepastebimų užuominų, kurias jie naudoja bendraudami tarpusavyje ir su žmonėmis. Kasdieniame gyvenime praverčia ir patys neverbalinės kalbos pagrindai. Juos mokant bus lengviau auklėti šunį, išvengti konfliktinių situacijų ir sugauti kompanioną, kol šis dar nenubėgo pas kitą šunį, paskui katę ar į krūmus ieškoti ko nors žmogaus skoniui nepriimtino.
Uodega. Mitai ir tiesa
Įsitikinimas, kad uodegos vizginimas vienareikšmiškai liudija džiaugsmo emociją, yra klaidingas. Tai vienas iš klaidingiausiai suprantamų šunų kalbos ženklų, dažnai sukeliantis sudėtingų situacijų, pavyzdžiui, konfliktų su kitais šunimis.
Lėtas uodegos vizginimas gali reikšti neryžtingumą, netikrumą. Ypač, jei uodega nuleista žemiau nugaros linijos.
Aukštai pakelta, įsitempusi, greitai vizginama uodega dažnai rodo susijaudinimą ar net agresiją.
Žemai nuleistos uodegos galiuko vizginimas arba šiek tiek tarp kojų judinama uodega reiškia baimę arba nepaklusimą.
Vidutiniškai pakelta uodega, greitai ir energingai vizginama medžioklės metu ar dirbant, rodo, kad šuo jaučia gyvūną ar paukštį. Iš esmės tai taikoma visoms veislėms ir visų tipų darbams.
Ir, žinoma, džiaugsmą rodantis uodegos vizginimas, kurį galima pamatyti šuniui laukiant šeimininko, draugo, treniruojantis ar žaidžiant. Įdomu tai, kad linksmas uodegos vizginimas gali apimti ir kitų emocijų bei nuotaikų požymius: energingas šuo gali vizginti kietai užriestą uodegą, nuolankus, jaunas ar emocionalus šuo – žemai, ir pan.
Ausys
Pakeltos (šunys nukarusiomis ausimis ausies kaušelį su laisvai kabančia ausies dalimi maksimaliai pasuka į priekį, dėl to kartais net susidaro raukšlės kaktoje) arba pastatytos ausys rodo dėmesį, taip pat ne visada pozityvų, ar susidomėjimą.
Priplotas ausis lengva suprasti neteisingai. Tvirtai atsuktos ir suglaustos gali rodyti baimę ir agresiją. Nukreiptos į priekį, bet prie kaušelio apatinės dalies pasuktos į išorę – džiaugsmą ir paklusimą. Prispaustos ir nuleistos – baimę ir paklusimą.
Lūpos
Šunys turi savo mimikos ypatumų, kuriuos dažnai paveldi iš tėvų. Dalis šunų moka šypsotis. Nežinančiam tai gali atrodyti kaip dantų šiepimas, bet taip nėra. Šypseną su apnuogintais dantimis galima atpažinti kartu su pastatytomis ir atsuktomis ausimis bei žemai vizginama uodega. Dažnai šuo net šiek tiek pritūpia ar priglunda prie žemės pamatęs savo džiaugsmo objektą. Paprastai tai būna šeimininkas.
Sutrauktos lūpos, susiraukšlėjusi nosis, iššiepti dantys… Visiems aišku – tai agresijos apraiška ir paskutinis įspėjimas. Jis gali prasidėti nuo lengvo urzgimo ir šiek tiek pakeltos lūpos su tvirtai pastatytomis arba pakeltomis ausimis. Kai kurie šunys taip pat pakelia ir nosį.
Lūpos sučiauptos į priekį ir pakelta galva yra tarsi pasisveikinimas arba nuoroda apie tai, kas artinasi – žmogus ar šuo.
Tylus niurnėjimas užmerktomis ar primerktomis akimis nešiepiant dantų ir nerodant jokios įtampos dažniausiai pastebimas, kai šunį kas nors niurko ar kaso – tai geros savijautos išraiška.
Kaklas ir pečiai
Kieta laikysena gali rodyti agresiją ir dominavimą. Tokiu atveju šuns pečiai būna įtempti, kaklas išlenktas ir įtemptas, žvilgsnis iš padilbų, ausys suglaustos, uodega standžiai vizginama siaura amplitude. Dažnai susidaro įspūdis, kad šuo stovi arba vaikšto ant pirštų galų. Jei priešais stovi toks pat egzempliorius, peštynės labai tikėtinos.
Susitikimo su draugais džiaugsmas atrodo panašiai, tik uodega vizginama stipriau. Kartais yra taip, kad visas kūnas šoka ir įtampa kitokia. Ausys gali būti suskliaustos, bet kaklas neįtemptas.
Sutikęs kalę šuo taip pat elgiasi labai panašiai: kūnas įsitempęs, kaklas išlenktas, pažastyse arbūzai – pečių dalis įsitempusi, tuo pačiu metu ausys judrios, uodega energingai vizginama ir šuo visą laiką bando priartėti prie kalės, spaudžiasi krūtine, deda galvą ant nugaros, taip pat kviečia žaisti, – priglunda prie žemės viršutine kūno dalimi, trypia letenomis ir šokinėja aplink ją. Ir žaidimo su draugais pradžia atrodo panašiai, tik apsieinama be seksualaus ažiotažo, kurį patinas rodo kalei.
Medžiokliniai šunys su šeimininkais kalba sudėtinga tarme
Medžiojant mums svarbu žinoti, ar šuo užėjo gyvūno pėdsakus, ar seka gyvūną, kokį gyvūną jis veja, taip pat ar gyvūnas buvo sumedžiotas, ar tik sužeistas. Tai galima suprasti iš šuns balso ir elgesio.
Kraujo pėdsakai
Dirbant su kraujo pėdsakais reikia suprasti, ar šuo rado pėdsakus ir kur jie veda. Patyręs šuo parodo ir tai, ar gyvūnas sunkiai, ar lengvai sužeistas. Žinoma, sunkiausia šiame darbe – pasitikėti šunimi, jei jis veda ta kryptimi, kuri šeimininkui atrodo neteisinga. Dažnai girdėti pasakojimai apie paieškas pagal kraujo pėdsakus, kai medžiotojas ar šuns šeimininkas mano, kad gyvūnas nuėjo į vieną pusę, o šuo iš visų jėgų traukia į priešingą pusę ir randa sumedžiotą gyvūną. Kaip sakoma, šuns nosis nemeluoja. Norint suprasti, ką šuo galvoja, kur gyvūnas ėjo ir kokios jis būklės, reikia matyti šuns judesius ir elgesį.
Ieškodamas kraujo pėdsakų šuo nuleidžia galvą, dažnai prispaudžia nosį prie pačios žemės. Jis energingai įkvepia ir iškvepia orą, ieškodamas menkiausio kvapo likučių. Jei yra pėdsakų, šuo užtikrintai eina į priekį. Vienas greičiau, kitas lėčiau. Tai priklauso nuo veislės, charakterio ir mokymo. Jei šuo vedamas pavadėliu, galima jausti, kaip jis užgula pavadėlį ir tolygiai tempia į priekį.
Jei nėra kraujo pėdsakų, šuo gali toliau ieškoti lakstydamas pirmyn ir atgal, dairydamasis aplink ir į šeimininką. Patyrę šunys greitai grįžta, jei ten nėra ko ieškoti.
Jei šuo pameta pėdsakus, jis gali pažiūrėti į šeimininką ieškodamas patarimo. Paprastai šuo pradeda sukti ratus aplink tą vietą, kur paskutinį kartą jautė gyvūno pėdsakus ar kraują, kad vėl rastų teisingą kryptį.
Tiek kraujasekiai, tiek skalikai linkę naudoti viršutinę uoslę. Jei šuo pakelia galvą ir pasuka nosį prieš vėją, tai reiškia, kad oro srautas atneš jam informacijos apie gyvūno ar paukščio buvimo vietą arba jo paliktus pėdsakus. Ir tai svarbiausias įrankis universalių ir salų paukštšunių arsenale.
Paukštšunių darbas
Esama įvairių paukštšunių veislių, jos skirstomos į salų (Didžioji Britanija ir Airija) ir žemyno (Europos šalys). Žemyno medžiokliniai šunys daugiausia yra universalūs, pasižymintys stipriu rodymo instinktu (pointas), bet gebantys vienodai gerai dirbti ir su kraujo pėdsakais bei medžioklėje varant.
Paukščių ir smulkiųjų gyvūnų medžioklėje didelę reikšmę turi ir šunų neverbalinės kalbos žinios. Iš esmės tinkamas šuns judesių ir elgesio supratimas suteikia medžiotojui rimtą pranašumą – gebėjimą laiku pasiruošti šūviui. Geriausias pavyzdys yra darbas su universaliais arba salų (seteriais ir pointeriais) paukštšuniais, kurie į medžioklės laimikį rodo poza. Toks šuo pagal kvapą randa paukščio ar gyvūno slėptuvę ir visu kūnu kaip strėlė nurodo į ją šeimininkui. Šios pozos ir reakcijos beveik kiekvienos veislės skirtingos. Manieros ir ženklai, kuriais šuo bando kažką parodyti savo šeimininkui, taip pat gali būti labai individualūs, o kiekvienas medžiotojas darbo procese mokosi suprasti savo šunį. Pavyzdžiui, jei krūmuose yra lapė, šuo gali tik pasukti galvą, tada pažvelgti į šeimininką ir vėl nosimi parodyti atitinkamą kryptį, tačiau kiškį tas pats šuo parodys aukšta poza – sustingęs pakelta letena, bet nepritūpęs. Paukštį jis rodys ištemptu kūnu, šiek tiek prisiplodamas ir pakėlęs leteną.
Spanielių tipo šunų elgesys kitoks, nes skiriasi jų darbo užduotys. Angliškai jie vadinami flashing dog (liet. žaibiški šunys). Paukščio ar gyvūno paieškos maniera yra panaši į paukštšunių – zigzagu apieškoti plotą, tik šie šunys dirba 20–30 metrų atstumu nuo medžiotojo ir radę paukštį ar smulkųjį gyvūną iš pradžių iš dalies sustingsta, bet paskui pagal šeimininko komandą užšoka ant jo, taip pabaidydami.
Sužeistas ar sumedžiotas?
Jauni šunys dar gali nesuprasti skirtumo, bet patyręs šuo puikiai supranta, ar paukštis yra sumedžiotas ir ar saugu prie jo artintis.
Suradęs vietą, kur paukštis nukrito, paukštšunis gali dar kartą pointuoti, pastovėti ir apgalvoti situaciją. Jei paukštis sužeistas lengvai, šuo taip ir stovės, o šeimininkas turi būti pasiruošęs, kad paukštis gali iš karto pakilti. Jei sužalojimas vidutinio sunkumo, šuo po trumpo pointo sugaus paukštį. Jei sužalojimas rimtas, šuo gali iš karto eiti paimti medžioklės laimikio.
Spanielio elgesys bus panašus, bet be pozos. Labradoras ar retriveris taip pat skirs laiko pagalvoti, kad neišgąsdintų grobio, ir tik tada eis paimti. Retriverių veislių grupės šuo su gera genetika gali net neiti prie leisgyvio paukščio, nes šių šunų užduotis yra atnešti sumedžiotą, o su gyvais paukščiais ir žvėrimis jie mažai ką bendro turi ir toks požiūris yra veislės genuose.
Viršutinė uoslė. Kaip atrodo, kai šuo dirba?
Viršutinė uoslė yra pagrindinis paukštšunių ir spanielių tipo veislių įrankis. Jei reikia, jie gali naudoti apatinę uoslę, kad galėtų sekti paukščio ar gyvūno pėdsakais, tačiau dažniausiai kvapo jie ieško vėjyje.
Kai šuo pajunta kvapą, jis sustoja arba labai sulėtėja. Kvapo šaltinio jis ieškos aukštai pakelta galva, eidamas zigzagu prieš vėją. Artėjant prie šaltinio, šuns eisena sulėtėja, jis gali pradėti eiti pusiau pritūpęs, o kažkuriuo metu sustoja ir sustingsta. Dauguma paukštšunių linkę žvairuoti į šeimininką. Tai reiškia, kad šuo žiūri, ką daro žmogus, ir įsitikina, kad šeimininkas mato situaciją. Antras variantas – šuo klausia, ką daryti. Akimirką, kai žvilgsnis nukrypsta į šeimininką, galima duoti komandą gestu, pavyzdžiui, pakelti paukštį, jei medžiotojas yra pasiruošęs šūviui.
Uodegos vizginimas reiškia, kad paukštšunis ar spanielis dar ieško, bet kai uodega sustingsta, tai reiškia, kad slėptuvėje iš tikrųjų yra grobis. Uodega gali net drebėti nuo įtampos. Ir tuo momentu medžiotojas turi būti pasiruošęs šauti.
Apskritai reikia pasakyti, kad neverbalinė šunų kalba yra daug sudėtingesnė, nei galima aprašyti bet kokiame straipsnyje. Tai būtina matyti, mokytis kasdien, treniruojant, vaikščiojant ar medžiojant kartu su savo šunimi, nes kiekvienas jų turi savo charakterį, įgimtą mimikos išraišką ir norą komunikuoti. Kai pradedi suprasti nors dešimtadalį to, ką sako šunys, buitis ir medžioklė tampa daug malonesni ir produktyvesni. Skaitykite savo šunį!
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
