Stirnos – nedideli gyvūnai. Tai mažiausi elniniai, medžiojami Baltijos regione ir Rytų Europoje. Kadangi tai smulkūs gyvūnai, jų fiziologiją stipriai veikia įvairūs išoriniai veiksniai. Ar lietinga, ar labai snieguota žiema, sausas pavasaris ir vasara, kai maisto mažai – visa tai turi didelį poveikį mažai keterai, taigi ir stirninų ragų kokybei. Aišku, genetika irgi labai svarbi, kur dar ligos ir traumos.
Įvairios ligos gali pabloginti ragų kokybę kitą sezoną, o visokie negalavimai, įskaitant traumas, gali pakeisti ragų formą ir kokybę vienam sezonui ar net visiems laikams. Rezultatas gali būti liūdnas ar priešingai – labai įdomus ir vertingas. Taip, kalbu apie perukus. Bet pirma – kas yra patys ragai, kaip jie auga ir kaip susidaro perukai.
Iš gamtos mokslų
Dar Charlesas Darwinas, grįsdamas žmogaus ir kitų rūšių atsiradimo hipotezę, vienoje savo knygų rašė, kad plėšrūnų, vabzdžiaėdžių ar graužikų patinai, turintys iltis ir krūminius dantis, retai turi kitų specialių kovai su varžovais skirtų ginklų. Priešingas įspūdis susidaro tyrinėjant elninius ir antilopes, kurių patelės ragų neturi visai. Jeigu šie natūralūs ginklai būdingi tik patinams, dažniausiai nekyla abejonių, kad jie skirti tarpusavio kovoms. Pasak Rusijos mokslininkų, įvairių rūšių patinų ragai iš pradžių susidarė kaip puošmena ir antrinis lytinis požymis, o vėliau evoliucionuojant padidėjo ir įgijo apsauginę ir rujos kovų ginklo paskirtį. Įvairių kanopinių rūšių ragai turi dar siauresnę specializaciją. Pavyzdžiui, kai kurių rūšių avinų ragų forma visai netinka priešui baidyti ar sužeisti, o tik tiesiogiai iš priekio susidurti su priešininku. Na, o elniai, stirnos ir briedžiai ragus naudoja ir rujos kovose, ir atsiremti prieš plėšrūnus.
Ragai kaip antrinis lytinis požymis paveldimi tėvo linija. Tokios lytinės atrankos pagrindas – konkurencija tarp vienos rūšies tos pačios lyties atstovų, tikslas – sėkmingas poravimasis. Dėl to vienas būsimų tėvų, paprastai patelė, pasirenka galingiausią, rūšies reikalavimus geriausiai atitinkantį partnerį. Rūšies išgyvenimas yra esminis, bet ne vienintelis natūralios atrankos komponentas. Svarbus ir kiekvieno rūšies individo patrauklumas priešingai lyčiai.
Ragus sudaro kaulinė medžiaga, iš esmės sudaryta iš kolageno ir įvairių mineralinių medžiagų druskų.
Šiais laikais ragai būdingi dviejų būrių gyvūnams – porakanopiams (apie 260 rūšių), įskaitant elninius, ir neporakanopiams (15 rūšių). Pirmajame būryje ragus paprastai turi atrajotojai. Iš kitų neporakanopių tik raganosiniai turi nosies ragą – ir šiais laikais gyvenantys, ir jau išnykę Coelodonta genties kailiniai raganosiai. Tarp kitko, yra teorija, kad vienaragiai iš tiesų egzistavo, tik ne kaip filmukuose vaizduojamas dailus arklys su ryškiu ragu. Legendos atsirado senovės žmonėms bandant paaiškinti rastų kailinių raganosių kaukolių ir narvalų (ilčiuotų banginių) ilčių kilmę, o pirmieji mitinio vienaragio aprašai buvo gana siaubingi.
Atrajotojų ragų pora yra simetriška ir susidaro ant kaktos kaulo. Primityviausius ragus turi žirafos – tai oda aptraukti kauliniai kūgiai, kurie kasmet nemetami ir neužauga labai dideli. Juos dengia pūkuota oda, o ant viršūnės auga kuokštai. Labai panašią ragų struktūrą turi šakiaragės antilopės, tik jų ragų kūgius dengia keratino apdangalas, kuris auga ir kasmet atsinaujina, formuojantis šakotiems ragams. Toks pats keratino sluoksnis dengia karvių, ožkų, avių ir antilopių genčių gyvūnų ragus. Kitaip nei šakiaragės antilopės, jos ragų kasmet nemeta, šie auga visą gyvenimą.
Į žirafos panašią ragų struktūrą turi šakiaragės antilopės, tik jų ragų kūgių galus dengia keratino apdangalas, kuris auga ir kasmet atsinaujina, formuojantis šakotiems ragams
Elniniai irgi priklauso porakanopių būriui. Pasaulyje dabar yra 53 elninių šeimos rūšys, įskaitant pačius mažiausius Pietų Amerikoje gyvenančius šiaurinius ir pietinius pudu (Pudu puda ir Pudu mephistophiles), o didžiausiu briedžių porūšiu laikomi aliaskiniai briedžiai (Alces alces gigas). Dauguma šių rūšių raguotos, o kai kurios vietoj tradicinio ginklo turi įspūdingas iltis – šie nedideli elniukai gyvena senuosiuose miškuose ir džiunglėse, kur šakoti ragai trukdytų. Kalbu apie vandenines stirnas (Hydropotes inermis) ir dar kelias rūšis.
Lietuvos gamtoje gyvena penkių rūšių elniniai: stirnos (Capreolus capreolus), taurieji elniai (Cervus elaphus), briedžiai (Alces alces) ir danieliai (Dama dama) bei įvežtiniai dėmėtieji elniai (Cervus nippon), kurie iš esmės pavojingi mūsų tauriųjų elnių populiacijai. Mažiausi mūsų platumų elniniai yra stirnos. Sibirinės stirnos dvigubai didesnės, bet jos gyvena toli nuo Lietuvos – Altajaus kalnuose ir kitur Rusijoje bei Vidurio Azijos šalyse.
Kitaip nei antilopėms, elninių rūšims būdingi šakoti ragai, kuriuos sudaro vien tik gyvas kaulas, jie kasmet atauga iš naujo ir numetami netrukus po rujos. Mūsų miškuose pirmosios ragus meta stirnos ir briedžiai – apie 3–4 mėnesiai po rujos, atitinkamai lapkritį (pasitaiko net spalį) ir gruodį. Elniai savo ragais puikuojasi ilgiau – iki žiemos pabaigos, kai nuo rujos būna praėję penki mėnesiai. Danielių ruja vyksta spalį–lapkritį, o ragai krinta žiemos pabaigoje.
Medžiagos ir formavimasis
Įrodyta, kad elninių ragai auga iš kamieninių ląstelių antkaulyje, dengiančiame ragų pagrindą ant kaktikaulio. Antkaulis dalyvauja kaulams augant ir po jų lūžių kietėjant audiniams, taip pat jis skatina viršutinių kaulo sluoksnių kraujotaką ir atlieka daug kitų funkcijų. Anot mokslininkų, atradusi kasmetinio ragų ataugimo mechanizmą medicina žengtų rimtą žingsnį link žmonių organų regeneracijos ateityje. Mokslininkai įrodė, kad minėtos kamieninės ląstelės dalyvauja ir formuojant ragų vidinę struktūrą, ir kraujagysles, nervus bei odą.
Kad elninių ragai išaugtų sveiki ir pasiektų konkrečiam egzemplioriui konkrečiame amžiuje genetiškai lemtą maksimumą, reikia daugybės medžiagų. Kadangi ragai iš esmės yra kaulas, kalcis, magnis, fosforas ir baris yra pagrindiniai jo elementai. Vitaminas D padeda gyvūno organizmui įsisavinti kalcį, tam padeda ir cinkas, manganas, boras bei varis. Rage yra ir kitų mineralinių medžiagų ir aminorūgščių. Elninių raguose yra ir jodo, kurio yra aminorūgšties terazino sudėtyje.
Mažesnio elninio, pvz., stirnos, 40 proc. ragų sudaro organinės medžiagos (daugiausia baltymų junginiai). 50 proc. yra mineralinės medžiagos, iš kurių labai svarbūs kalcis ir fosforas, likę 10 proc. yra vanduo. Taigi, norint suformuoti ragus, kurių svoris 400 g, stirnai reikia 160 g organinių ir 200 g mineralinių medžiagų.
Stirnino ragai
Pirmą rudenį, sukakus maždaug 4 mėnesiams, stirniuko kaktoje atsiranda iškilimas. Vietoje, kur netrukus pradės augti ragiukai, vilna tampa daug šviesesnė. Jau spalį–lapkritį pradeda formuotis nedideli iškilimai. Juos puošia statūs vilnos kuokšteliai. Gruodį ant stirniuko galvos jau išauga maži ragų strypeliai. Jie yra 15–40 mm aukščio ir 7 mm storio, nukreipti į vidų ir apaugę oda. Jau pirmą žiemą stirniukas turi kaulinius ragelius, kuriuos labai greitai ir numeta. Jie tokie maži, kad pastebėti labai sunku.
Kovo pradžioje beveik metų amžiaus stirniokui auga antrieji ragai, kuriuos visi vadina pirmaisiais. Šiuose raguose nėra rožės. Vietoj jos rago strypo apačią puošia nedideli perliukai. Iš to, kokio ilgio ir storio pirmieji ragai, galima pasakyti, kokie jie bus ateityje. Būna, kad šiuose pirmuosiuose raguose jau yra kokia šakelė. Tokį jauniklį tikrai reikėtų patausoti.
Rudenį stirninas numeta pirmuosius, o būdamas dvejų metų išaugina antruosius (iš tiesų trečiuosius) ragus, kurie jau turi visavertę rožę ir vieną ar dvi šakas, priklausomai nuo genetikos. Šiais metais stirninas pirmą kartą dalyvaus rujoje ir išbandys savo ginklą.
Kasmet elniniai meta savo galvos puošmeną. Rago strypo apačioje osteoklastai (daugiabranduolės kaulinio audinio ląstelės) išskiria aktyvius fermentus, kuria rūgštinę aplinką ir suardo kaulinius audinius. Ragas atsiskiria nuo pagrindo ir nukrinta. Veikiant augimo hormonui somatropinui, antkaulis greitai uždengia atidengtą rago pagrindą, ir susidaro jungiamųjų audinių sluoksnis, matomas plika akimi. Paskui ant antkaulio užauga normali oda su kailiu, po kuria netrukus vėl pradės formuotis ragai.
Stirnoms ragai pradeda augti žiemos viduryje. Iš pradžių jie minkšti ir porėti, jų gera kraujotaka. Ragus dengia pūkuota oda, vadinama aksomine, nes būtent taip atrodo. Augančius ragelius lengva sužeisti, jie kraujuoja. Įdomu, kad aksominėje odoje esančios kraujagyslės iš esmės skiriasi nuo tų, kurios yra stirnos kūne. Šių mažų kraujagyslių struktūra leidžia joms labai greitai atsinaujinti, gyvūnui nenukraujuojant. Jeigu stirninas ragus susitraumavo, kol jie dar minkšti, jų forma gali pakisti. Dažnai ragai išplatėja, susilenkia ar įgauna kreivus kontūrus. Pasitaiko, kad sužeidžiamas pats ragų pagrindas, ir tada ragas gali pradėti augti netinkama kryptimi, susidarant daugiau šakų ir netinkamos formos strypui.
Elninių organizme yra du hormonai, kurie turi įtakos ragams: tai yra pats augimo hormonas samatropinas ir vyriškasis hormonas testosteronas.
Ragai auga palyginti greitai. Jų būsimas stiprumas ir grožis daugiausia priklauso nuo genetikos, maisto prieinamumo ir gausos buveinėje. Itin ryškiai tai pasireiškia stirninams. Čia reikia paminėti ir oro sąlygas – po sunkios žiemos ir skurdaus, sauso pavasario visų stirninų ragai prastesni.
Kai ragai pasiekia maksimalų dydį, jie kaulėja iš apačios į viršų, aksominė oda suskeldėja ir pradeda atsiskirti nuo kaulo. Elniniai aktyviai kasydamiesi į krūmus, kelmus ir medžius aksominę odą nuplėšia. Kartais tai atrodo baisiai, ypač pirmąją dieną, kai ragai ryškiai rausvi. Stirninai nusivalo ragus gegužę ar birželį, elniai ir briedžiai – liepą ar rugpjūtį. Kai oda nuo sukietėjusių ragų nusilupa, ant jų galima aiškiai įžiūrėti kanalus ir griovelius, kur anksčiau buvo kraujagyslės. Įdomu, kad stirninui nusibraukti aksominę odą trunka tik 3–4 valandas, o tai reiškia, kad pamatyti stirniną pusiau nuimtu aksomu yra didelė sėkmė. Ant rožių oda laikosi ilgiau.
Nuo to, į kokį augalą stirninas trynėsi, priklauso ir būsima ragų spalva. Jeigu gyvūnas kasėsi į sudžiūvusį medį, jie bus ryškiai šviesūs. Jeigu jis naudojo augantį medį ar krūmą, jie bus tamsesni. Augalo rūšis irgi svarbi, nes vienų sula dažo intensyviau ir tamsiau, kitų šviesiau. Iki rudens ragų šakų galai ryškiai nutrinami ir išaštrinami, o perliukai nupoliruojami.
Su perukais daugiausia tik stirninai
Perukas – ragų anomalija, atsirandanti dėl hormoninių sutrikimų. Taip pat juos gali sukelti įgimtos patologijos, traumos, stresas ar kokių kitų priežasčių paveiktas hormoninio fono sutrikimas. Prie įgimtų patologijų minėtinas kriptorchizmas – kai viena ar abi sėklidės ne nusileidžia į kapšelį, o lieka pilvo ertmėje ar kirkšnies kanale. Vienpusis kriptorchizmas pastebimas dažniau nei abipusis. Tokiu atveju gyvūnas dažniausiai nevaisingas, nes kūno viduje temperatūra per didelė, kad įvyktų normali spermatogenezė. Ilgainiui nenusileidusios sėklidės atrofuojasi ir sumažėja, jų funkcija sulėtėja ar visiškai sustoja.
Kitas įgimtas nuokrypis – hermafroditizmas. Skiriamas tikrasis hermafroditizmas, kai vieno individo organizme yra abiejų lyčių organai ir būdingos savybės, ir regimasis, kai individas turi vienos lyties pirmines lytines savybes, t. y. lytinius organus ir liaukas, bet išorėje iš dalies ar visiškai matomi priešingos lyties požymiai.
Remiantis neoficialiais šaltiniais, deja, pasitaiko ir žmogaus materialių interesų nulemta priežastis – sužeidus stirnino sėklides, galima sukelti perukinių ragų vystymąsi, o tai komercinėje medžioklėje labai vertinga.
Apie briedžių ir elnių perukus pranešimų praktiškai nėra, užtat stirninams tai dažnesnis reiškinys. Galbūt todėl, kad stirnos yra nedideli gyvūnai ir sėklidės dažniau traumuojamos šokant per kliūtis, kur didesniam gyvūnui žalos nebūtų. Be to, stirninai judresni ir kovodami vieni su kitais. Stebint jų dvikovas susidaro įspūdis, kad jie ir agresyvesni, tik jos vizualiai neatrodo tokios įspūdingos kaip elnių. Be to, stirninų raguose nėra tokių šakų, kurios susikibtų ir būtų atramos ar užsikabinimo taškai, todėl kaudamasis su varžovu stirninas dažniau įveikia apsaugą ir įbeda jam į šoną, pilvą ir net tarpukojį.
Kas įvyksta gavus traumą, susižeidus ar turint vieną iš minėtų patologijų?
Jei stirnino ragai dar neišaugo, jie nustoja vystytis ir susidaro anomalios formos masė ant galvos. Na, o jeigu trauma įvyko, kai ragai jau sukaulėję, stirninas rudenį jų negalės nusimesti. Kitą sezoną ant senų ragų kaip keistas odos darinys užaugs nauji ragai, susipindami į groteskiškus perukinius ragus. Jų forma neprognozuojama: perukas gali apimti ne tik pačius ragus, bet užaugti ant galvos, virš akių ir net pasiekti nosį ar snukio apačią. Rusijos medžiotojai pastebėjo, kad tais retais atvejais, kai sutraumuota tik viena sėklidė, perukas susidaro ant vieno rago, tik priešingoje pusėje. Tarp kitko, hormoninio fono pokyčiai, kurie atsiranda gyvūnui senstant, minimi kaip ragų susidarymo priežastis ir patelėms. Tokie atvejai reti, tačiau Lietuvoje irgi yra sumedžiota ir hermafroditų, ir patelių su raginiais dariniais.
Po plonu, bet už sveikų ragų daug storesniu peruko viršodžio sluoksniu yra daug kraujagyslių ir kremzlinių audinių. Giliausiuose grublėtų darinių sluoksniuose aksominės odos ląstelės intensyviai gamina baltymus. Taip susidaro baltyminių skaidulų pynė, kuri sukietėja ir kartu toliau auga bet kuria įmanoma kryptimi. Banguoto, nevienodo peruko reljefas ir jo vagos yra ideali aplinka bakterijoms, parazitams ir vabzdžių lervoms vystytis. Anksčiau ar vėliau prasideda uždegimas, ir dažniausiai tokie stirninai nugaišta, nebent būna sumedžioti.
