Medžioklės kalendoriaus ir sezoninių apribojimų nustatymas įvairiose šalyse susijęs su būtinybe tvariai valdyti laukinių gyvūnų populiacijas ir užtikrinti gamtos išteklių išsaugojimą. Šių priemonių istorija ir įgyvendinimo laikas skiriasi priklausomai nuo šalies ir jos medžioklės tradicijų.
Latvijoje pirmieji kalendoriai latvių kalba pasirodė XVIII a. viduryje ir juose buvo pateikiama įvairi informacija, įskaitant mėnulio fazes, orų prognozes ir žemės ūkio darbus. Pavyzdžiui, pirmasis rastas kalendorius Jauna un veca latviešu laiku un notikušu lietu grāmata datuojamas 1763 m.
Lietuvoje medžioklės sezonų apribojimai ir kalendoriai vystėsi panašiai, kaip kitose Europos šalyse, siekiant užtikrinti tvarų gyvūnų populiacijų valdymą.
Istorija
Po 1863 m. sukilimo šaunamųjų ginklų turėti civiliams kurį laiką buvo visiškai uždrausta, o vėliau, leidus juos turėti, taikyti griežti apribojimai medžiotojų organizacijoms. Buvo reikalaujama gauti paties caro leidimą steigiant medžiotojų organizacijas minėtose gubernijose ir Kaukaze. Todėl organizuotų medžiotojų buvo labai mažai – jais daugiausia buvo carinės armijos karininkai ir aukštesnio rango valdininkai.
Dvarininkija turėjo galimybių iki XIX a. pabaigos tvarkytis savo žemėse ir miškuose be didesnių apribojimų, o likusi gyventojų dalis slapta brakonieriavo, naudodama įvairius senovinius ir savadarbius ginklus, kilpas bei kitas priemones. Geresnė situacija buvo tik kai kurių dvarininkų valdose, kur jie rengdavo reprezentacines medžiokles, ir keliuose valstybiniuose miškuose, kurie buvo išnuomoti minėtoms draugijoms. Tačiau net ir šios „oazės“ išnyko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.
Visiška anarchija įsivyravo 1917–1919 m., kai dėl karo ir revoliucinių neramumų be priežiūros liko ne tik daugelio pasitraukusių dvarininkų ir didikų miškai, bet ir valstybiniai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybė ėmėsi faunos apsaugos ir medžioklės reguliavimo. 1918 m. šios funkcijos buvo pavestos Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamentui, kuris organizavo miškų ir laukinės gyvūnijos apsaugą bei kovą su brakonieriavimu.
Apie būtinybę nustatyti kiekvienai medžiojamajai rūšiai biologinius ciklus atitinkančius medžioklės apribojimus, įskaitant sezonų reglamentavimą, XX a. pradžioje pirmieji pradėjo kalbėti būtent medžiotojai.
Kaip žinoma, 1920 m. Tado Ivanausko ir jo bendražygių iniciatyva buvo įkurta Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija, vienijusi Lietuvos medžiotojus ir padėjusi pagrindus šiuolaikiniam medžioklės ūkiui bei gamtos apsaugos priemonėms.
1920 m. buvo priimtos Laikinosios medžioklės taisyklės, kurias rengė profesorius Povilas Matulionis ir gamtininkas Tadas Ivanauskas. Jose buvo uždrausta medžioti briedžius, elnius ir kurtinius, sustiprinta neteisėtos medžioklės kontrolė ir sutrumpinti kai kurių rūšių medžioklės terminai. 1926 m. buvo priimtas pirmasis Medžioklės įstatymas, nustatęs aiškesnes taisykles ir leidimų sistemą.
1927 m. ši draugija buvo pervadinta į Lietuvos medžiotojų draugijų sąjungą ir veikė iki 1940 m., kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Po karo buvo įkurta kita organizacija, kuri atkūrus nepriklausomybę savo įgaliojimus perdavė šiuo metu egzistuojančiai didžiausiai šalies medžiotojų asociacijai – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai (LMŽD).
Per tarpukarį išleistos Laikinosios medžioklės taisyklės, du Medžioklės įstatymai, dvejos Medžioklės taisyklės ir per 50 poįstatyminių įsakymų bei direktyvinių raštų sukūrė antrąją Lietuvos istorijoje medžioklės ūkio teisinio reguliavimo sistemą. Pirmoji buvo sukurta XVI a. Lietuvos statutuose.
Didelį vaidmenį atliko 1920 m. įkurta Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija, kurios iniciatyva steigti medžioklės rezervatai, organizuoti gyvūnų populiacijų atkūrimo projektai ir vykdyta kovos su plėšrūnais programa. Draugija taip pat rėmė medžioklės kultūros ir švietimo veiklas, leido žurnalą Medžiotojas.
1925 m. buvo priimtas pirmasis nepriklausomos Lietuvos Medžioklės įstatymas, dar tiksliau reglamentavęs medžioklės taisykles ir sezonus.
1935 m. buvo priimtas antrasis Medžioklės įstatymas, kuris buvo papildytas 1936 ir 1937 m. Šie teisės aktai nustatė detalesnes medžioklės sezono datas ir apribojimus įvairioms medžiojamųjų gyvūnų rūšims.
Buvo įsteigtas Medžioklės fondas, finansavęs apsaugos priemones ir kompensacijas ūkininkams už laukinių gyvūnų daromą žalą.
Dėl šių priemonių 1932–1939 m. briedžių padaugėjo nuo 124 iki 287, elnių – nuo keliolikos iki 173, šernų populiacija taip pat sparčiai augo. Tačiau bandymai aklimatizuoti fazanus ir atkurti kurtinius buvo ne tokie sėkmingi. Vis dėlto griežta brakonieriavimo kontrolė ir racionalus laukinių gyvūnų naudojimas padėjo išsaugoti svarbiausias rūšis.
Nors nėra konkrečių įrodymų apie oficialius medžioklės sezonų apribojimus iki XX a., galima manyti, kad medžiotojai vadovavosi gamtos ciklais ir tradicinėmis šventėmis, pritaikydami medžioklės veiklas pagal sezoninius pokyčius.
Jau XX a. antroje pusėje Lietuvoje buvo priimtos atrankinės medžioklės, kurių principai perimti iš Lenkijos kolegų. Ši praktika tapo plačiai paplitusi 1970 m., o dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ji buvo dar labiau išplėtota siekiant pagerinti medžiojamųjų gyvūnų populiacijų kokybę ir valdymą.
Šiandien Lietuvoje medžioklės sezonai reglamentuojami konkrečiais terminais ir limitais.
XXI a. medžioklės sezono kalendorius atspindi dabartinių gyvūnų populiacijų dinamiką. Pavyzdžiui, šernus galima medžioti visus metus be apribojimų, elnius ir stirnas galima medžioti be apribojimų, bet diferencijuotais medžioklės sezonais. Bebrų populiacija yra nepalyginamai didesnė nei praėjusiame amžiuje, o šių gyvūnų medžioklę taip pat riboja tik sezonas.
Galime medžioti ir vilkus, kas nebuvo įmanoma pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikais. Gerokai sutrumpėjo ir pasikeitė medžiojamųjų paukščių rūšių sąrašas. Viskas pajungta gamtosaugos idėjai, kuri, žvelgiant į istorinę retrospektyvą, yra gana nauja. Akivaizdu, kad šiuolaikiniame pasaulyje negalime ir neturime medžioti kitaip, jei norime išsaugoti gamtos turtingumą ir rūšių įvairovę.
Istorija yra neatsiejama šiuolaikybės dalis, o jos tyrinėjimas – įdomus užsiėmimas, kuris kartais žmones paverčia kolekcininkais. Žurnalo redakcija dėkoja medžiotojui ir kolekcininkui Simonui Dumbravai už galimybę susipažinti su vienu pirmųjų Medžioklės ir žūklės draugijos išleistų taisyklių rinkinių.
Simonas Dumbrava – medžiotojas, kolekcininkas, gamtos mėgėjas
Esu Simonas Dumbrava iš Zarasų. Medžiokle susidomėjau būdamas 14–15 metų, tačiau gamta mane traukė nuo pat mažų dienų. Medžiotojo kelią pradėjau 2004 m., o jau nuo pirmųjų dienų itin domėjausi ginklais ir medžioklės įrankiais. Klausydamasis senų medžiotojų pasakojimų, atradau dar vieną aistrą – lygiavamzdžių šovinių užtaisymą. Gavau seną sovietinę užtaisymo įrangą, retą lietuvišką literatūrą šia tema, ir tai dar labiau paskatino domėtis šiuo amatu. Vieną dieną į mano rankas pateko senas vilioklis antims, netrukus – ir senas anties muliažas. Tai buvo lemtingas momentas – supratau, kad noriu kolekcionuoti viską, kas susiję su medžiokle. Nusistačiau aiškų tikslą: rinkti tik Lietuvoje naudotus medžioklės įrankius, dokumentus, kalendorius ir kitus su šia sritimi susijusius daiktus. Ypač vertinu tarpukario Lietuvos eksponatus – jie man patys brangiausi ir įdomiausi, nes atspindi unikalią mūsų šalies medžioklės istoriją. Šia veikla užsiimu jau apie 20 metų. Nuolat lankau sendaikčių muges, bendrauju su senais medžiotojais bei kolekcininkais, ieškodamas naujų eksponatų savo kolekcijai. Kiekvienas naujas radinys suteikia didžiulį džiaugsmą ir prisideda prie medžioklės istorijos išsaugojimo. Džiaugiuosi, kad šiais laikais yra galimybė savo atradimais ir sukaupta patirtimi dalytis su bendraminčiais medžiotojų grupėse socialiniuose tinkluose. Mano svajonė – įkurti medžioklės muziejų
Kaip akmens amžiaus žmonės! Šerno apdorojimas titnaginiais peiliais
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
