Stirnos jauniklių atsiveda gegužės pabaigoje, birželį ir liepą – būtent tada, kai pjaunamas šienas. Anksčiau publikuota medžiaga apie pjūties pavojų bejėgiams stirniukams sukėlė nuožmų ūkininkų pasipriešinimą ir pasipiktinimą. Pasak jų, jie pjauna iš krašto ratu, ir visi gyvūnėliai turi galimybę pabėgti.
To nepakanka – stirniukai pirmosiomis dienomis niekur nebėga. Jų apsaugos mechanizmas numato labai diskretišką elgesį – gulėti nejudant ir laukti, kol mama ateis ir pamaitins. Nuo plėšrūnų juos apsaugo visiškas kvapo nebuvimas. Lapė ar kitas mėsėdis gali rasti stirniuką tik visiškai netyčia. Visai kita kalba – šiuolaikiniai žmonių darbo įrankiai.
Seniau, pjaudami arklio tempiama šienapjove ar dalgiu, žmonės galėdavo stirnas pastebėti, be to, iš tiesų stengdavosi nesukelti joms kančių. Dabar, kai žemės ūkis plačiai išvystytas, o šienapjovių plotis siekia dešimt ir daugiau metrų, stirnos nukenčia dažniau. Stirniukai neturi šansų, jeigu žmogus nepasistengs pamatyti žolėje paslėpto margo kūnelio ir nepatingės sustabdyti technikos, išlipti ir nunešti stirniuko į palaukę.
Ūkininkas iš Latvijos Janis Korpfas šiemet nuo žūties šieno lauke išgelbėjo tris stirniukus. Kiekvieną pastebėjo laiku, išlipo iš šienapjovės kabinos ir pernešė į palaukę. Pasak jo, jis nenorėjo palikti jauniklio atvirame, nupjautame lauke, nes ten jį pribaigtų ar suėstų gandrai (tokie pastebėjimai nėra retenybė, o ūkininkai ir medžiotojai žino, kad gandrai yra pavojingi plėšrūnai).
Birželio viduryje feisbuke Janis publikavo jaudinančių mažojo sutvėrimo nuotraukų. Jose stirniukas laikomas ant rankų. Netrukus pasipylė komentarai ir patarimai neliesti gyvūnėlio plikomis rankomis, nes dabar jis pasmerktas žūti – motina pajus žmogaus kvapą ir stirniuką apleis.
Mamos beveik kiekvieną mūsų vaikystėje mokė, o išmintingi seneliai sakydavo, kad paukščiukų ir žvėrelių nevalia liesti rankomis, nes jų tėvai jais nebesirūpins. Taip pat sakoma apie stirniukus. Ar tai tiesa, ar mitas?
Žurnalistė Robynne Boyd Scientific American publikuotame straipsnyje Faktas ar fikcija: paukščiai (ir kiti gyvūnai) apleidžia savo jauniklius net dėl menkiausio žmogaus prisilietimo? (angl. Fact or Fiction?: Birds (and Other Critters) Abandon Their Young at the Slightest Human Touch) nupiešia klasikinį vaizdą. Vasara. Paukščio lizdas žemose medžio šakose, o ką tik išsiritusį paukščiuką pastebėjęs vaikas nori prie jo prisiliesti. Griežtas tėvų „Neliesk paukščiuko!“ vaiką sustabdo. Liaudyje manoma, kad net lengviausias žmogaus prisilietimas privers paukščius palikti kiaušinius lizde ar atsisakyti auginti jauniklius.
Amerikos ornitologų sąjungos prezidentas Frankas Gillas aiškina, kad paukščiai taip lengvai nepalieka savo mažylių. Be to, paukščių smegenų uoslės centrai išvystyti palyginti silpnai, ir kaži ar jie gali nustatyti žmogaus kvapo liekanas po lengvo prisilietimo.
Logiška, kad šis mitas žmonių sąmonėje taikomas ir gyvūnų mažyliams. „Laukiniai gyvūnai jaučia ryšį su savo jaunikliais ir taip lengvai jų neapleidžia“, – teigia JAV humanitarinės bendrijos laukinių gyvūnų gelbėjimo programos direktorė Laura Simon. Gyvūnai ir paukščiai priima savo mažylį atgal, net jeigu jis buvo žmogaus rankose. Aišku, rekomenduojama vengti tokių kontaktų, bet jeigu tai neįmanoma, prisiliesti prie gyvūno bijoti nereikėtų. Geriau saugiai jį paimti ir pernešti, negu rizikuoti sužeisti ar numesti ant žemės.
Latvijos miškininkystės instituto Silava vyr. mokslininkas dr. biol. Janis Uozuolinis nurodo, kad šiuo klausimu negalima nei visiškai sutikti su šiuo mitu, nei jį paneigti. Pirma, gyvūnų jauniklių be reikalo liesti tiesiog negalima. Negalima mindžikuoti aplink, myluoti ir bandyti stirniuką ar kito gyvūno mažylį pamaitinti. Tai tikrai pakenks jų sveikatai ar net gyvybei. Anot J. Uozuolinio, nors tai, kad žmogaus prisilietimas privers tėvus apleisti savo jauniklį, yra pramanas, vis dėlto jį verta palaikyti.
Žinduolių uoslė išvystyta geriau nei paukščių, tad jie jaučia labai subtilius kvapo niuansus. Be to, kiekvienas žmogus turi savitą odos ir prakaito kvapą. Nepaisant to, stirnos priima savo mažylius, net jeigu žmogus prie jų prisilietė. Tik jaunos ir nepatyrusios mamos, kurioms tai pirmas ar antras jauniklis, galėtų suvokti žmogaus kvapo liekanas ant stirniuko kailio kaip rimtą pavojaus požymį ir dėl to jį apleisti, tačiau taip būna labai retai.
Ūkininkas Janis toliau pasakoja savo pastebėjimus. Po to, kai jis pernešė stirniuką iš slaptavietės žolėje į palaukę, atėjo stirna ir mažylį nusivedė. Kiekvienas stirniukas turi unikalų balsą, pagal kurį mama jį atpažįsta. Smulkiais ir palyginti tyliais cypsėjimais jis mamą šaukia, ir ji jį suranda, net jeigu jis nebėra toje vietoje, kur buvo paslėptas.
Jeigu neįmanoma išvengti prisilietimo prie gyvūno jauniklio, galima drąsiai imti jį į rankas arba, jeigu jis pakankamai paaugęs ir tvirtas, bandyti jį nuvyti iš lauko neliečiant. Į klausimą, ar reikėtų bandyti įvynioti stirniuką į žoles, kad išvengtum prisilietimo, J. Uozuolinis atsako, kad tai nebūtina.
Zootechnikė Velga Vytuola aiškina, kad geriau įvystyti stirniuką į kokį nors audinį, bet tai nėra kritiškai svarbu. Svarbiausia nekišti jo į prakaituotą užantį, nebučiuoti ir neglostyti, nepurkšti priemonėmis nuo uodų, vienu žodžiu, stengtis palikti kuo mažiau savo kvapo.
V. Vytuola sutinka, kad mitas apie prisilietimą turi praktinės naudos. Jis buvo sugalvotas ir paskleistas būtent siekiant apsaugoti paukščiuką ar žvėrelį nuo per didelės žmonių meilės ir noro juos pasiimti. Tėvai jauniklį priims ir žmogaus kvapas jo nepakeis, bet šį kontaktą reikia kuo labiau sumažinti. Jeigu stirniukas liko lauke, kurį reikia nupjauti, galima drąsiai jį imti į rankas, panešti tolėliau ir padėti į saugią vietą. Anot V. Vytuolos, visa tai galima daryti, tik reikia elgtis protingai.
Stirnos jauniklius veda nuo gegužės pabaigos iki pat liepos pradžios. Antrąjį vasaros mėnesį stirniukai irgi vedami, bet retai. Tarp kitko, tai tie, kurių antrųjų metų ragai liepą būna vis dar pūkuoti. Tai vėlyvieji stirniukai, o ne genetinė gamtos klaida, kaip mano daugelis medžiotojų. Na, o dažniausiai stirnos palikuonis veda birželį. Taigi per šienapjūtę reikia prisiminti, kad dar iki mėnesio pabaigos lauke gali būti mažų, gležnų ir nuo žemės ūkio technikos išsigelbėti negalinčių stirniukų. Visą birželį ir galbūt net liepos pradžioje ūkininkai lauke turėtų atidžiai žiūrėti prieš akis, kad paskui nereikėtų taisyti sugadintos šienapjovės ir stengtis pamiršti nemalonius vaizdus.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
