Klimato pokyčiai, žmonių veikla ir kiti faktoriai keičia ne tik mūsų kraštovaizdį, bet ir fauną. Kaip pasikeitė kanopinių skaičius Lietuvoje, kurie yra tradiciniai, o kurie – naujų ir egzotiškų rūšių? Trumpai apžvelkime.
Briedis
Lietuvoje paplitęs europinis briedis (lot. Alces alces alces). Lietuvoje briedžių buvo daug iki XIX amžiaus. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo likę apie 30, po Antrojo – apie 90 briedžių. Iki 1962 metų briedžius medžioti buvo draudžiama. 1972–1975 metais jų buvo apie 10 000. Daugiausia briedžių sumedžiota 1973–1976 metais (vidutiniškai po 3000 kasmet). Per 1998–1999 metų medžioklės sezoną sumedžioti 306 briedžiai; 2002-aisiais jų buvo 4458, o 2019 metais – 18 182.
Oficialiais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje gyvena 19 789 briedžiai.
Medžiojamųjų žvėrių apskaita (2021-2022 m. medžioklės sezonas)
Taurusis elnias
Taurusis elnias (lot. Cervus elaphus, angl. Red deer, vok. Rothirsch, lenk. Jeleń szlachetny) – vienas populiariausių aptvaruose laikomų elninių gyvūnų.
Taurieji elniai yra ketvirta pagal dydį elninių rūšis po briedžių, vapičių ir indinio zambaro. Tai atrajotojas, ryjantis maistą dviem etapais. Europos taurieji elniai turi gana ilgą plauką, palyginti su Azijos ir Šiaurės Amerikos giminaičiais.
Paprastai suaugę taurieji elniai būna 175–230 cm ilgio ir sveria nuo 160 iki 240 kg, patelės būna 160–210 cm ilgio ir sveria nuo 120 iki 170 kg.
Rudenį visi tauriojo elnio porūšiai augina storesnį kailį, kuris padeda apsisaugoti žiemą. Rudenį patinai taip pat augina karčius.
Suaugę taurieji elniai paprastai didžiąją metų dalį laikosi vienos lyties grupėse. Per rują suaugę patinai konkuruoja dėl patelių baubdami ir kovodami tarpusavyje. Paprastai laimi daugiau patirties ir didesnius ragus turintis elnias. Elnių kovos dėl patelių kartais baigiasi sužalojimais ar net vieno jų mirtimi. Tauriojo elnio patinai per rują mauroja – tai yra miške gyvenančių elnių požymis ir tuo jie skiriasi nuo savo amerikietiškojo giminaičio vapičio. Patinas stengiasi išlaikyti savo suburtą patelių haremą ir neatiduoti jo konkurentui.
Tauriojo elnio patelės pavasarį paprastai atsiveda vieną, retakarčiais du elniukus. Po dviejų savaičių elniukai jau gali prisijungti prie bandos ir po dviejų mėnesių būna visiškai atjunkomi. Taurieji elniai gimsta dėmėtu kailiu, kurį pakeičia vasaros pabaigoje, paprastai patelių gimsta daugiau negu patinėlių. Elniukai su motinomis lieka apie metus, kol patelės veda naują vadą.
Nelaisvėje taurusis elnias gyvena iki 20 metų, laukinėje gamtoje – vidutiniškai iki 10–13 metų, esant palankesnėms sąlygoms – iki 15 metų.
Taurieji elniai nelaisvėje veisiami dėl įvairių priežasčių – dėl grožio, mėsos, medžioklės ar ragų. Elniena nėra plačiai vartojama, palyginti su kita mėsa, bet turi daugiau baltymų ir mažiau riebalų nei jautiena ar vištiena, todėl yra sveikesnė.
Aplinkos ministerijos duomenimis, praėjusį medžioklės sezoną Lietuvoje buvo 68 816 elnių.
Stirna
Stirna (lot. Capreolus capreolus) – vienas dažniausiai žmonių matomų stambesnių žinduolių, visų gerai pažįstamas ir mėgstamas. Paplitusi visoje Europoje, išskyrus šiaurinę dalį ir Airijos salą. Plačiai paplitusi visoje Lietuvoje, labai dažna.
Stirnos neretai apkandžioja jaunų eglaičių, ąžuoliukų, uosiukų viršūnėles, aplaupo ir apskabo medžius, o valydami arba mesdami ragus stirninai nutrina jaunų medelių stiebus. Iš numestų ragų gaminami vertingi papuošalai.
Aplinkos ministerijos skaičiavimais, praėjusį medžioklės sezoną Lietuvoje buvo 169 312 stirnų.
Dėmėtasis elnias
Dėmėtasis elnias (lot. Cervus nippon) – elninių šeimos žinduolis. Dėmėtojo elnio ir kitų šios genties gyvūnų bendri protėviai žinomi iš Europos ir Azijos ankstyvojo plioceno. Praeito šimtmečio pradžioje dėmėtasis elnias buvo paplitęs Pietryčių Azijoje. Vėliau daugelyje vietų jis buvo išnaikintas arba tapo labai retas, todėl pradėtas veisti aptvaruose. Į Lietuvą 24 dėmėtieji elniai pirmą kartą atvežti 1954 metais iš buvusios Sovietų Sąjungos Gorno Altaisko srities Šabalino elnininkystės ūkio ir paleisti Dubravos miške netoli Kauno. Bėgant metams jų skaičius pasiekė 60–70, o dar vėliau, iki 1991 metų, buvo registruojamas pastovus šių žvėrių skaičius – apie 50–60 elnių.
Dėmėtieji elniai yra labai sėslūs gyvūnai, mėgstantys šiltą ir švelnų klimatą, ir tikriausiai dėl to mūsų žiemos šiems gyvūnams yra per žvarbios, tad laisvėje juos būtina gerai prižiūrėti.
Dėl staigaus dėmėtųjų elnių nykimo XIX amžiaus pabaigoje sugauti žvėrys pradėti specialiai veisti privačiuose ūkiuose.
Lietuvoje dėmėtųjų elnių auginimas aptvaruose buvo pradėtas tikintis parduoti pantus. Tačiau apie elnių auginimą ir pantų paruošimą buvo žinoma nedaug, tad šios veiklos buvo atsisakyta. Dabar dalis aptvaruose auginamų elnių būna sumedžiojami.
Kai kuriose Europos šalyse pastebimas introdukuotų dėmėtųjų elnių poravimasis su vietiniais tauriaisiais elniais, gimsta hibridiniai palikuonys ir nuo to kenčia tauriųjų elnių genofondas. Saugant tauriųjų elnių kaip vietinės rūšies genofondą nuo šio pavojaus, būtina dėmėtuosius elnius laikyti tik aptvaruose ir iki minimumo riboti jų populiaciją Lietuvoje, ypač vengiant abiejų populiacijų kontaktų gamtoje. Galbūt vertėtų visai eliminuoti dėmėtuosius elnius iš Lietuvos faunos, nes tai yra įvežtinė rūšis iš Tolimųjų Rytų regiono, neturinti pranašumų prieš vietinius tauriuosius elnius.
Dovydo elnias
Dovydo elnias (lot. Elaphurus davidianus, angl. Père David’s Deer) – elninių rūšis, kilusi iš Kinijos subtropikų, todėl mėgsta drėgnas, pelkėtas vietas, tarp kanopų turi plėvę, kuri padeda vaikštant per pelkes. Laisvėje Dovydo elniai yra išnykę. Paskutinė banda, laikyta Kinijos imperatoriaus soduose šalia Pekino, buvo sunaikinta per karą. Dovydo elnių populiaciją buvo bandoma atkurti iš į Europą atvežtų individų. Dabar Dovydo elniai gyvena zoologijos soduose ir aptvaruose, Lietuvoje jų taip pat auginama.
Šis elnias ypatingas dar ir tuo, kad gerai šeriamas per metus užaugina dvejus ragus: normalius ragus, kaip ir kiti elniniai žvėrys, ir tarpinius, kurie būna gerokai mažesni.
Danielius
Danielius (lot. Dama dama) – elninių šeimos žinduolis, panašus į dėmėtąjį elnią. Nuo senų laikų įvairiuose Europos kraštuose danieliai pusiau nelaisvės sąlygomis veisiami parkuose kaip dekoratyviniai žvėrys, taip pat medžioklei skirtuose miškuose.
Danieliaus kilmė iki šiol nėra visiškai aiški. Artimos jam rūšys Europoje ir Azijoje žinomos iš pleistoceno laikų. Natūralus danieliaus arealas apima Viduržemio jūros kraštus ir dalį mažosios Azijos. Dabar šis žvėris paplitęs Centrinėje, Pietų, Vakarų ir iš dalies Rytų Europoje, įskaitant Skandinavijos pusiasalio pietinę dalį, Angliją bei Airiją, taip pat Šiaurės Afrikoje, Mažojoje Azijoje, aklimatizuotas JAV, Kuboje, Čilėje, Lietuvoje ir daugelyje kitų valstybių.
Europoje iš viso dabar gyvena apie 130 tūkst. danielių. Lietuvoje danieliai pradėti aklimatizuoti dar XVIII amžiuje. Feodalų medžioklės miškuose danieliai būdavo veisiami, medžiojami ir vertinami kaip įdomūs medžiojamieji žvėrys.
1976–1977 metais danieliai į Marijampolės ir Šilutės rajonus buvo atvežti iš Čekoslovakijos, Vengrijos, Vokietijos ir Askanija Novos rezervato (Ukraina). Marijampolės rajone esantis aptvaras buvo nedidelis (4,5 ha), todėl čia laikomiems danieliams pradėjus sėkmingai veistis ir baiminantis, kad žvėrys per daug neprijunktų prie žmonių, po pusantrų metų jie buvo išleisti į laisvę. Tokiu būdu danieliai sėkmingai išplito po kitus miškus.
Dideli aptvarai (210–220 ha) 1990–1995 metais buvo įrengti Klaipėdos, Kretingos ir Kauno rajonuose, kuriuose kartu su dėmėtaisiais elniais buvo laikomi ir danieliai. Per pastarąjį dešimtmetį nemažai aptvarų, priklausančių Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai, valstybiniams medžioklės ūkiams bei miškų urėdijoms, buvo išardyti, o juose gyvenę žvėrys pabėgo į laisvę.
Aplinkos ministerijos duomenimis, 2021–2022 metų medžioklės sezonu Lietuvoje buvo 10 127 danieliai.
Stumbras
Stumbras (lot. Bison bonasus) – jaučių pošeimio dykaraginis žinduolis. Tai stambiausias kanopinis žvėris Lietuvoje, kurio kilmės vieta yra Pietų ir Rytų Azija.
Šiuo metu pasaulyje gyvena apie 3500 stumbrų. Jie įrašyti į Tarptautinę ir Lietuvos raudonąsias knygas.
Vieni garsiausių stumbrynų yra 1948 metais įkurtas Prioksko-Terrasny rezervatas (Maskvos sritis, Rusija) bei Kaukazo valstybinis gamtos draustinis, įkurtas 1924 metais Krasnodaro krašte, Adygėjoje, Karačiajų Čerkesijoje. Dabar laisvėje stumbrai paplitę Lenkijoje, Lietuvoje, Ukrainoje (30 km zonoje aplink Černobylį), Rumunijoje, Rusijoje, Slovakijoje, Latvijoje, Kirgizijoje, o nuo 2005-ųjų ir Moldovoje.
Lietuvoje stumbrai iki 1930 metų buvo visai išnykę arba išnaikinti brakonierių.
1923 metais lenko J. Štolcmano iniciatyva buvo įkurta Tarptautinė stumbrų apsaugos draugija, kurios tikslas – apsaugoti rūšį nuo išnykimo, atkurti ir išsaugoti jai būdingus bruožus. Vis dėlto atkūrimo darbus sutrikdė Antrasis pasaulinis karas.
Lietuvoje stumbrai auginami Pašilių stumbryne Panevėžio rajone ir keliuose privačiuose aptvaruose.
Muflonas
Muflonas (lot. Ovis ammon musimon) – porakanopių žinduolių būrio dykaraginis gyvūnas. Tai kalnų avinas, kurio kilmė neaiški. Natūralus muflonų arealas – tik Korsikos ir Sardinijos salos. Šie gyvūnai sėkmingai aklimatizavęsi daugelyje pasaulio vietų. Lietuvoje pradėti aklimatizuoti 1976–1977 metais. Iš Askanija Novos ir Čekoslovakijos atvežti muflonai buvo paleisti į Kaišiadorių rajono miškus ir į aptvarą Lazdijų rajone. Muflonų aklimatizavimasis Lietuvoje vyko labai sunkiai. Laisvėje gyvenusius žvėris išpjovė vilkai ir valkataujantys šunys, o iš aptvarų pabėgę muflonai žuvo.
Auginti muflonus aptvaruose nėra labai sudėtinga, nes šie žvėrys gyvena būriais, nėra išrankūs maistui. Minta žoline augalija, medžių ir krūmų lapais, ūgliais, žieve, net samanomis ir paparčiais. Tačiau trūkumas tas, kad muflonai mėgsta kalvotas vietas, tad ir aptvaras šiems žvėrims turi būti įrengtas kalnuotuose miškuose. Labai statu neturi būti, nes muflonai vengia stačių uolėtų šlaitų. Aukštesnėse miško zonose jie ganosi dažniausiai tik naktį.