Šaltinis: Ūkininko patarėjas
„Aplinkosaugos ir žemės ūkio susipriešinimą gimdo didėjantis atotrūkis tarp miesto ir kaimo, menkas miesto žmonių išmanymas apie kaimo reikalus“, – taip teigia aplinkos ministras Simonas GENTVILAS. Jį kalbina „Ūkininko patarėjo“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Kazys KAZAKEVIČIUS.
Apie medžioklę…
– Pokalbį pradėkime nuo vienos aktualiausių šios dienos problemų – vilkų, kurie kai kur nesibodi į miestelius atsliūkinti net ir dienomis. Ir tai tampa jau nebe vien tik ūkininkų, kurių gyvulius puldinėja šie plėšrūnai, bet ir daugelio kaimų, net ir miestelių gyventojų problema. ŪP akcija parodė, kad nemaža dalis ūkininkų, kaimų ir miestelių gyventojų pritaria idėjai paankstinti vilkų medžioklės terminą – leisti juos medžioti jau nuo rugpjūčio 15 d., kai pilkiai moko savo atžalas medžioti. Ar pritariate tokiai idėjai?
Laikraštis “Ukininko Patarėjas” pradėjo akciją už vilkų sezono paankstinimą
– Atsižvelgiant į medžiotojų organizacijų, kaimų gyventojų nuomonę, dar praėjusį mėnesį buvo priimtas sprendimas 2 savaitėms paankstinti medžioklės sezoną ir prailginti mėnesiu. Bet vilkų medžioklės sezono paankstinimas daugiausia kalba apie vilkų medžioklę miškuose. Per praėjusį medžioklės sezoną net nebuvo sumedžiota tiek vilkų, kiek buvo leista. Be to, vilkų medžioklės sezono paankstinimas neišsprendžia pagrindinių problemų, kurias kelia dažniausiai ne visi vilkai, o probleminiai, siaučiantys ūkiuose, kaimuose, ateinantys į sodybas. Apie tai diskutavome ir su Lietuvos avių augintojų asociacija. Ir ji tai pripažino. Probleminiai vilkai, atitrūkę nuo gaujos, lankosi ūkiuose, lenda į sodybas. Medžioklės specialistų nuomone, medžioklės sezono paankstinimas miškuose nebus rezultatyvus, medžiojant probleminius vilkus, nes jų sumedžioti miškuose nelabai pavyksta. Tad šią savaitę ketiname pakeisti medžioklę reglamentuojančius teisės aktus taip, kad probleminius vilkus būtų galima medžioti ten, kur jie padarė žalą ūkiui – prie grobio. Be to, leidimai tokiai medžioklei būtų išduodami ne per mėnesį, o per 1, daugiausia – 2 dienas, nes mėnuo – pernelyg ilgas laiko tarpas. Per jį vilkas jau gali būti atsidūręs labai toli nuo tos vietos, kurioje sudraskė naminius gyvulius ar buvo pastebėtas sodybose.
– Medžiotojai teigia, kad sumedžioti probleminius vilkus yra labai sudėtinga – jie labai atsargūs. Kokią matytumėte išeitį – gal būtų galima juos medžioti naudojant masalą, o gal pasitelkus naktinę optiką? Dabar, tykojant tik su prožektoriais, sumedžioti vilką, medžiotojų nuomone, yra itin sudėtinga, nes vilkai, pašvietus prožektoriumi, iš karto dingsta. Ar ne paprasčiau būtų medžiojant vilkus leisti naudoti naktinius taikiklius, kaip tai leidžiama medžiojant šernus, invazinius gyvūnus?
– Šią savaitę bus pasiūlyti sprendimai leisti tykoti probleminių vilkų prie grobio – ūkininkų kiemuose ar ūkių teritorijose, kur buvo išpuoliai. Manau, tai leis ūkininkams apsiginti nuo tokių probleminių vilkų. Jie kelia pavojų ne tik gyvuliams, bet ir kaimų gyventojams. Turime tam užkirsti kelią.
Tam, kad medžiotojai galėtų probleminių vilkų tykoti prie grobio pasinaudodami naktine optika, reikia keisti Medžioklės įstatymą. Tad, norint naudoti šią optiką medžiojant vilkus, reikia Seimo sprendimo. O jie nėra priimami greitai ir svarstytini – reikalingi specialistų vertinimai. Aš pats manyčiau, kad vilkai yra saugoma rūšis ir jų medžioklė su naktiniais taikikliais reikalauja labai plačios ir subtilios diskusijos. Kol kas negaliu tokiai idėjai nei pritarti, nei jai prieštarauti, neišgirdęs mokslininkų nuomonės.
…supratimą…
– Siūlau nuo medžioklės reikalų sugrįžti prie žemdirbiškų rūpesčių, nes ne tik dėl vilkų išpuolių žemdirbiai patiria nuostolių, bet nemenkos žalos pasėliams padaro ir laukiniai gyvūnai. Jei medžiojamųjų gyvūnų daroma žala dar nors iš dalies kompensuojama, tai kitų, pavyzdžiui, stumbrų, žąsų, kitų paukščių, padaryta žala – dažniausiai ne. Ar matytumėte galimybę situaciją keisti?
– Turiu pastebėti, kad stumbrų daroma žala taip pat yra kompensuojama, tik problema – nukentėjusieji nuo jų nelabai nori gauti kompensacijų – tiesiog nori gyventi iš ūkinės veiklos. Šiuo metu jau yra parengta ir netrukus mano bei žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus parašais bus patvirtinta nauja žalos apskaičiavimo bei nuostolių kompensavimo metodika.
Manau, ji bus priimtina tiek daržovių augintojams, tiek ir grūdininkams. Ją suderinome ir su medžiotojų organizacijomis.
Dar viena naujovė šiais metais – jau panaikinti tauriųjų elnių medžioklės limitai, nes šių gyvūnų Lietuvoje prisiveisė labai daug. Tai turėtų priversti medžiotojus žymiai aktyviau reguliuoti tauriųjų elnių populiaciją, nes šių gyvūnų skaičius Lietuvoje siekia jau gal 100 tūkst. Ir tai yra labai daug. Medžiotojai tampa atsakingi už tauriųjų elnių populiacijos reguliavimą ir kartu už jų daromą žalą. Anksčiau medžiotojai atsakomybę nusimesdavo, aiškindami, kad jau išnaudojo tauriųjų elnių medžioklės limitus.
– Kaip manote, kas Lietuvai turėtų būti svarbiau: aplinkosauga ir gamtos išsaugojimas ar žemės ūkis ir maisto gamyba?
– Nereikėtų priešinti aplinkosaugos, gamtos išsaugojimo ir žemės ūkio. Tai sritys, kurios turi gyvuoti derėdamos, kurios viena kitą papildo. Galima auginti daugiau ir didinti produkcijos kiekį ne aplinkosaugos sąskaita, o naudojant tikslųjį tręšimą, neariamąsias technologijas, darant mažesnį poveikį paviršiniams vandenims. Manau, kad yra pernelyg supriešinamas gamtos išsaugojimas ir žemės ūkis. Reikia suprasti, kad valgyti mes norėsime ir privalėsime visada, tad žemės ūkis privalo egzistuoti kaip strateginė ūkio šaka, o aplinkosauginiai iššūkiai turi būti sprendžiami glaudžiau bendradarbiaujant su žemės ūkiu ir šios srities specialistais. Pripažįstu, kad aplinkosaugininkams, aplinkosaugos aktyvistams kartais pritrūksta žemės ūkio srities žinių, todėl kai kada ir nueinama į įvairius kaltinimus. Bet žemės ūkis dirba su gamta, ir tik bendri sprendimai leis išspręsti aplinkosaugines problemas.
Problema, kad dėl urbanizacijos vis mažiau žmonių, ypač dirbančių paslaugų ar viešajame sektoriuje, supranta žemės ūkio, kaip ir kitos pramoninės gamybos, įvairius niuansus, net ir reikšmę, nors ir yra priklausomas nuo jų. Tad dažnai įvairios kolizijos kyla dėl paprasčiausio nežinojimo, neišmanymo. Juolab kad atotrūkis tarp miesto ir kaimo tik didėja.
…užmojus…
– Europos Parlamentas jau yra priėmęs Gamtos atkūrimo reglamentą. Dabar kiekviena valstybė narė rengs savo gamtos atkūrimo planus. Ar jis jau ruošiamas, kas jame atsispindės, kiek jis koreguos žemės ūkio veiklą?
– Nemanau, kad Gamtos atkūrimo reglamentas kaip nors turės didesnės įtakos žemės ūkio veiklai, bent jau mūsų šalyje. Juolab kad yra numatyta, jog šio reglamento nuostatos neapims veiklos ariamoje žemėje. Lietuva per artimiausius dvejus metus turės parengti nacionalinį gamtos atkūrimo planą. Jis iš esmės apims upių tėkmės atkūrimą, durpynų, kai kurių miškų ekosistemų atstatymą. Patį žemės ūkį – labai menkai, todėl žemės ūkio sektorius neturėtų nuogąstauti dėl kokių nors naujų apribojimų. Be to, mes pritarėme šiam Europos Sąjungos (ES) reglamentui, nes didelę dalį priemonių jau esame susiplanavę, kai kurias – pradėję įgyvendinti, yra numatytas ir finansavimas. Todėl ir būsimą nacionalinį gamtos atkūrimo planą galėsime įgyvendinti jau esamomis priemonėmis ir sprendiniais, kurie yra suplanuoti iki 2030 m. Noriu pabrėžti, kad gamtos atkūrimo plano priemonės turės apimti jau esamas saugomas teritorijas, o ne esančias už jų ribų.
– Tiek Lietuvos nacionalinėje klimato kaitos valdymo politikos strategijoje, tiek ir Lietuvos nacionalinės energetikos ir klimato srities veiksmų plane žemės ūkiui yra iškeltas didžiulis uždavinys – iki 2030 m., palyginti su 2005 m., 11 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimus. Tačiau tokio sumažinimo be atitinkamo finansavimo pasiekti, žemdirbių teigimu, nepavyks, o mažinti gamybos apimtis – vargu ar būtų tas kelias. Kaip Jūs tai įsivaizduojate – ką ir kas žemės ūkio sektoriuje galėtų padaryti, kad išmetimai taip žymiai sumažėtų?
– Žemės ūkiui yra numatomas mažiausias sumažinimas – Lietuvoje ŠESD išmetimai turi mažėti 21 proc. Manau, kad pasiekti 11 proc. mažėjimą bus galima taikant tinkamą sėjomainą, tikslesnį trąšų naudojimą, naudojant daugiau organinių, o ne mineralinių trąšų. Galvijų skaičiaus mažinimas nėra numatytas. Todėl ŠESD išmetimų mažinimas neturėtų apimti nei pieno sektoriaus, nei visos gyvulininkystės. Pagrindiniai sutaupymai – iš paties žemės ūkio sektoriaus dekarbonizacijos, plėtojant alternatyvias žemės ūkio technologijas, durpynų plotų atkūrimas ir kitokie veiksmai, kurie sustabdytų CO₂ emisijas, o gal net padidintų anglies sugėrimą.
…mėšlą…
– Kiekvieną rudenį tiek Aplinkos (AM), tiek ir Žemės ūkio ministerijas (ŽŪM) žemdirbiai užverčia prašymais koreguoti laiką, kada galima išvežti į laukus mėšlą ir srutas. Ar nenumatoma nustatyti bendrų sąlygų, kad žemdirbiai iš anksto žinotų, kada ir ką galės daryti, kad šis reikalas nebūtų „degantis“? Ypač, kai skirtinguose Lietuvos regionuose gamtos sąlygos būna labai skirtingos.
– Šiemet buvo pakeistas mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašas, suderintas su ūkininkams atstovaujančių organizacijų atstovais. Laukus tręšti mėšlu ir srutomis bus draudžiama nuo lapkričio 15 d. iki kovo 20 d. Nuo lapkričio 15 d. iki lapkričio 30 d. bus galima tręšti tik daugiametes pievas, ganyklas, ariamąją žemę su augaline danga (apsėtą, apsodintą augalais), kurios nuolydis – ne didesnis kaip 5 proc. Bus draudžiama skystąjį mėšlą ir srutas skleisti arčiau kaip 5 m iki vandens telkinio kranto linijos, o į dirvą patenkančio azoto kiekis negalės viršyti 40 kg hektarui. Nuo kovo 1 d. iki kovo 20 d. tręšimui galioja tos pačios sąlygos, tačiau netaikomas reikalavimas, kad azoto kiekis negali viršyti 40 kg hektarui.
Kaip ir anksčiau, visu laikotarpiu draudžiama mėšlą ir srutas įterpti į įšalusią, įmirkusią, užtvindytą, apsnigtą žemę. Naujoje tvarkoje nebeliko nuostatos, kad ŽŪM gali paskelbti ankstesnę tręšimo laikotarpio pradžią visoje Lietuvoje arba atskiruose regionuose, jei 4 paras iš eilės vidutinė oro temperatūra yra ne žemesnė kaip 5 ℃.
– Jei jau prakalbome apie mėšlą, tai iš žemdirbių dažnai galima išgirsti pastebėjimų, kad aplinkosaugininkai kažkodėl nelaiko jo kompostavimui tinkama organika. Gal jau būtų laikas keisti požiūrį?
– Kaip tik šiuo metu su Lietuvos paukštininkystės asociacija diskutuojame dėl digestato ir mėšlo tvarkymo. Tad tas požiūris tikrai keisis. Tai yra mūsų namų darbas, kurį turime kuo skubiau atlikti. Tikimės, kad tai bus padaryta dar iki Naujųjų metų.
– Prieš kurį laiką nemažai diskusijų buvo kilę dėl trąšų iš nuotekų dumblo naudojimo. Dabar diskusijos aptilusios, tačiau problema, kaip padaryti, kad kartu su trąšomis iš nuotekų dumblo laukuose nepasklistų ir teršalai, išlikusi.
– Ir šiuo metu tinkamas tręšimui dumblas, kurio tyrimai nerodo jokių medžiagų, galinčių užteršti dirvožemį, gali būti naudojamas, kaip trąša, ir jo ūkininkai net pageidauja. Bet nuotekų dumblas yra labai skirtingo užterštumo. Užterštas nuotekų dumblas yra vežamas į Naująją Akmenę deginti, kitas gali būti naudojamas tręšti, pavyzdžiui, energetiniams augalams, bet ne tiems, kurie yra naudojami maistui. Ir tik nuotekų dumblas, kuriame nėra jokių pavojingų teršalų, gali būti naudojamas ir yra naudojamas maistinėms kultūroms. Žinoma, pagal žiedinės ekonomikos principus ši organinė trąša turėtų būti panaudota žemės humuso atstatymui. Bet, kaip minėjau, viskas priklauso nuo jos taršos tyrimų rezultatų. Svarbu, kad tie tyrimai nebūtų imitaciniai, o atlikti nuodugniai bei sąžiningai. Ir nuotekų dumblo trąšas naudojantys ūkininkai būtų garantuoti, kad tos trąšos yra saugios.
…ir pinigus
– Šiuo metu žemės ūkio bendrovės, stambūs ūkiai iš savo verslo partnerių ir bankų sulaukia paklausimų apie tvarumą – tvarumo ataskaitų. Bankininkai yra parengę pagalbinį ESG (aplinkosaugos, socialinės atsakomybės ir valdysenos) klausimyną ir ŠESD emisijų skaičiuoklę. Tačiau žemdirbiams kyla abejonių, ar vertinant tvarumą užtenka įvertinti vien tik ŠESD išmetimus, nes tokios ataskaitos neatspindės realios situacijos. Ar AM neketina imtis iniciatyvos, kad būtų parengta išsami skaičiuoklė, bendra metodika įmonės tvarumui apskaičiuoti?
– ES mastu per vadinamąjį taksonomijos reglamentą yra numatyta, kad finansų įstaigos – bankai, kredito unijos ir kitos – renka duomenis apie paskolų portfelio tvarumą bei žalumą. ES numatyta, kad per finansų įstaigas būtų matuojama ne tik kredito rizika, bet ir tai, kiek investicijos sukuria CO₂. Ta našta užkrauta bankiniam sektoriui ir jie kuria bendrą skaičiavimo metodiką. Kol kas jie renka duomenis statistikai, bet ateityje didžiosioms bendrovėms teks sukurti savo vidinius skaičiavimus. O kol kas imami sąlyginiai skaičiavimai ir pagrindiniai principai. AM teikia duomenis ir oficialias prognozes iki 2100 m., kaip skirtinguose Lietuvos regionuose padidės kritulių kiekis, kaip keisis temperatūra, kokios bus temperatūrų anomalijos. Tokiomis prognozėmis dalijamės su visais, įskaitant bankinį, draudimo, žemės ūkio sektorius. Žemės ūkis neturėtų būti apkrautas papildoma našta tvarumo ataskaitoms rengti.
– Pastaruoju metu didelį tiek žemdirbių, tiek ir miškininkų, žemės bei miško savininkų pasipiktinimą sukėlė energetikų užmojai praplėsti jau esamas elektros oro linijų proskynas, nenumatant jokių kompensacijų. Jūsų nuomone, ar neturėtų visuomet bet kokius valstybės nustatomus draudimus, apribojimus lydėti kompensacijos, juolab kad itin daug įvairių apribojimų žemdirbiai sulaukia ir iš aplinkosaugininkų?
– Sutinku, kad privati nuosavybė turi būti gerbiama. Energetikai turi pasiskaičiuoti, ar kompensuoti netektis už plečiamas proskynas, ar tiesiog tiesti kabelius po žeme. Energetikams privačios nuosavybės uzurpavimas privalo kainuoti. Tai principinė nuostata. Šią vasarą įsitikinome, kad ESO nebuvo padaręs namų darbų ir neišsivalęs savo teritorijų, nes elektra buvo dingusi ne tik kaimuose, bet ir Vilniuje. Ir ne želdynai ar siauros proskynos buvo dėl to kaltos. Energetikai turi teisę apsaugoti savo tinklus, bet ne privačios nuosavybės sąskaita. Tai principinis klausimas, nes, kitu atveju, infrastruktūros plėtotojams, nesvarbu, kas jie bebūtų, bus sudarytos visos sąlygos negerbti privačios nuosavybės ir joje elgtis, kaip išmano – savotiškas sugrįžimas į sovietmetį, kai jie galėjo nusistatyti apsaugos zonas, kokių tik panorėjo. Tik tuomet, kai bus privaloma savininkams mokėti kompensacijas, infrastruktūrininkai išmoks racionaliau planuoti savo tinklus. Kompensacijos turėtų lydėti kiekvieną viešojo intereso projektą, jei tik jis „užgriebia“ nors dalį privačios nuosavybės.
Žiūrėkite iki pabaigos! Kas yra paprastasis jenotas ir kaip jį sugauti?
Patogu ir greita! Prenumeruokite arba pirkite žurnalą internetu!
