Tekstas ir nuotraukos: Kostas Slivskis
Turbūt nerasi medžiotojo, kuris nepatikintų, jog šiuo hobiu užsiimančiųjų metai pralekia nejučia. Skaitytojui pristatau medžiotoją Gediminą Tursą, kuris šiemet rugsėjo 4 d. švęs 90-metį ir tik dabar padėjo šautuvėlį. Tai ilgą, sudėtingą gyvenimo kelią ir daugybę medžioklės metų patyręs žmogus. Metai daro savo – nori ar nenori, bet jau nebeįstengi eiti žvėrių takais.
Bent jau senosios kartos medžiotojams šio garbingo žmogaus nė nereikia pristatinėti – puikiai apie jį žinojo: dar sovietinėje Lietuvoje dirbo Aplinkos ministerijoje vyriausiuoju medžioklės žinovu, organizavo medžiokles tuometinės valdžios žmonėms, atvykusiems maskviškiams, nuo kurių malonės daug kas Lietuvoje priklausė.
Paskui – artima pažintis su Algirdu Brazausku. Netrukus medžiotojai Gediminą tiesiog ėmė vadinti A. Brazausko „jėgeriu“, nes būtent G. Tursa jį „padarė“ medžiotoju. Galiausiai Lietuvoje A. Brazauskas imtas vadinti medžiotoju Nr. 1. Vargiai prisimintų Gediminas medžioklę, kurioje nebuvo A. Brazausko.
Buvau liudininkas, kai medžioklėje Truskavoje (Kėdainių rajone 2000 m.) man į liniją atėjo briedis, neremdamas priekine koja. Akivaizdu, jog tokį žvėrį būtina sumedžioti, tačiau licencijos šio žvėries medžioklei truskaviškiai jau nebeturėjo. Aš nesiryžau paleisti šūvio. Nesiryžo ir greta stovėjęs G. Tursa. Gi briedis ant tų trijų kojų nuklibinkščiavo ir sustojo gal per 30 metrų nuo Jo Ekscelencijos Algirdo Brazausko. Tas irgi nepaleido šūvio.
Kodėl tai rašau? Todėl, kad tuo metu spaudoje neretai buvo teigiama, kaip nesiskaitydami su žvėrimis, beatodairiškai medžiojo aukštas pareigas ėjusieji komunistų partijos nariai. Šis momentas man parodė, jog taip nėra, apie tokius neeilinius medžiotojus tyčia buvo rašoma priešiškai.
Jei jau apie tai kalbu, priminsiu, jog Lietuvos Prezidentu tapęs A. Brazauskas – buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius. Jau nepriklausomybės metais, kai kūriau knygą apie jo medžiokles (2001 m.), viename iš mūsų pokalbių jis patikino: tada ne kokiai Maskvai, o viską Lietuvos naudai darėme; daug rasis aukštas pareigas ėjusių komunistų, kurie Lietuvai įvairiais būdais siekė nepriklausomybės.
Neabejotinai tai sakytina ir apie G. Tursą. Daug organizacinio darbo jis padarė, kad Lietuvoje būtų kuo geriau sutvarkytas medžioklės ūkis, daugėtų žvėrių. Daug medžioklės atsiminimų yra aprašęs savo knygoje.
Skaitytojui gal bus įdomu: kai Lietuvoje padaugėjo elnių ir Gamtos komitetas nusprendė leisti jų medžioklę, G. Tursa per šių žvėrių rują Žagarėje sumedžiojo pirmąjį elnią Lietuvoje. Elnias buvo skirtas plano komiteto pirmininkui Aleksandrui Drobniui, bet tas prieš tai pylė du šūvius pro šalį, tada leido šauti Gediminui.
!PRENUMERUOKITE žurnalą Medžioklė 2025 metams!
Dar skaitytoją turėtų sudominti tai, kad jis yra sumedžiojęs 17 vilkų. O kiek per savo medžioklinį gyvenimą sumedžiojo žvėrių, niekaip nepasakytų. Pagaliau – safario medžioklės Pietų Afrikos Respublikoje…
Kitas įdomumas – jis visus savo trofėjus yra išdovanojęs, o jų, kaip suprantate, buvo gausybė. Ir dar būtina pasakyti, jog Gediminas yra pagulėjęs po šernu, kai tas puolė, o šautuvas neiššovė. Viskas baigėsi laimingai, nes žvėrį pribaigė atbėgęs medžioklės bendražygis ir dar jį atakavo šunys.
Artimesnė mano pažintis su Gediminu Tursa tęsiasi nuo 1998 metų – nuo tada, kai ruošiau pirmąją savo knygą Kilkit, vyrai, šaukia ragas: į ją būtinai turėjo patekti Algirdas Brazauskas, o jis į medžioklę bene visada važiuodavo lydimas Gedimino Tursos. Daugybėje medžioklių teko su jais dalyvauti. Ir štai 2016 metais maloniai nustebau gavęs siuntinį – jame G. Tursos atsiminimų knyga Iš Sibiro tremties į medžioklės ūkio dirvonus.
Pratarmėje jis rašo: „Keliolika metų draugai ir pažįstami medžiotojai mane ragino aprašyti savo gyvenimo istoriją – šviesią vaikystę Kaune, tremties metus Sibire, Altajaus krašte, bendravimą su profesoriumi Tadu Ivanausku ir globą jo šeimoje, gamtos apsaugos darbą su įdomiu ir populiariu Viktoru Bergu, atkuriant per Antrąjį pasaulinį karą smarkiai apnaikintą Lietuvos medžiojamą fauną. Daug ką domino valdžios žmonių ir Lietuvos svečių medžioklės ir ką iš to laimėdavo Lietuva; buvo žinoma, kad tokių apsilankymų metu buvo sprendžiamos svarbios problemos. Draugai ragino: „Tu privalai tai padaryti. Tai, kas buvo tavo pamokančiame gyvenime ir kai kada pridengiama paslaptingumo skraiste, turi žinoti žmonės…“
Na, kaip nepulsi skaityti tokios knygos. Laikui prabėgus, vėl kartoju. Bene įsimintiniausią žmogaus gyvenimo laikotarpį – paauglystę – Gediminas praleido tremtyje, bene kasdien jausdamas alkį, kuris, kaip rašo savo knygoje, skatino žuvauti, medžioti, rinkti paukščių kiaušinius, uogas ir kitais būdais susirasti maisto.
Susidraugavo su vyresniu vietiniu gyventoju Genadijumi iš gretimo kaimo, jo tėvas buvo fronte, o namuose – palikęs savo medžioklinį šautuvą. Netikėtai paaugliams jo prireikė. Kokliušu susirgo Gedimino sesė Reda – buvo patikinta, jog tik šarkos sultinys ją gali išgydyti. Šarką jiedu sumedžiojo, sultinys buvo išvirtas, sesė pagijo – tik neaišku, ar dėl to sultinio.
O berniūkščiai tapo tikrais medžiotojais – su Genadijaus tėvo „berdanka“ palei Obės senvages, jos atšakas medžiojo antis. Taigi, Gediminui medžiokliniai įgūdžiai pradėjo formuotis Sibire. Tėvas irgi tremtyje, lageryje. Mama sugebėjo su savo vaikais iš tremties ištrūkti. Tačiau jau Lietuvoje vėl buvo kuriam laikui suimta.
Suprantama, visos knygos skaitytojui niekaip neišpasakosi, juo labiau, kad ją tikrai daugelis, ypač medžiotojų ir Gedimino draugų, perskaitė.
Kalti buvo lietuviai, latviai, estai vien dėl jų žemių pakrantes skalaujančios Baltijos jūros, vien dėl šalia esančių gerokai pažangesnių gyvenimo prasme Vakarų Europos valstybių, o čia dar vokiečiai panoro Rusijos – pasaulinis karas. Rašydamas šias eilutes prisiminiau: būnant sovietinėje armijoje (1963–1966 m.) net karininkas pabaltijiečius vadindavo fašistais.
Taip Gedimino gyvenimas susiklostė, kad atsidūrė garsaus gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko globoje. Net jo įspūdingą sodą Obelynėje su šautuvu saugojo. Profesoriaus ir jo žmonos Honoratos bendravimas su jaunuoliu nukreipė į gamtos pažinimą.
Besimokydamas Kauno universiteto Gamtos fakultete, su profesoriumi (jo kvietimu) ne kartą net dalyvavo medžioklėse. Neabejotinai su prof. T. Ivanausko pagalba penktajame kurse buvo priimtas į Gamtos apsaugos komitetą medžioklės žinovu. Teisėtu medžiotoju (žinoma, irgi su prof. T. Ivanausko pagalba) tapo paskutinėje mokyklos klasėje.
Itin sudėtingą, gamtai ir medžioklei paskirtą gyvenimą nugyveno G. Tursa, kurio šautuvėlis dabar jau nutilo – viskas liks nesibaigiančiose mintyse apie Sibirą, tuos būtus medžioklių metus su neeiliniais žmonėmis, sapnuose, jo išleistoje knygoje.
Pirmieji nepriklausomos Lietuvos tvarkymosi žingsniai buvo sunkūs. Prieš pat nepriklausomybę nuspręsta keisti medžioklės ūkio tvarkymo priklausomybę ir valdymą. Viską perėmė miškininkai. Daug kur medžioklės būreliams buvo perskirstomi plotai. Atsirado naujų, iš vienų medžioklės plotų kažkiek atimta ir atiduota kitiems. Ne vieną būrelį tokie dalykai piktino.
Prasidėjo komercinės medžioklės. Daugelį viliojo Gamtos apsaugos komiteto žinioje esantys valstybiniai medžioklės ūkiai. Miškų ūko ministerija juose ir rengė komercines medžiokles. Įsikūrė kelios medžioklės paslaugų firmos. Viena iš jų negražiai pagarsėjo, kai šiaurės elnių mėsą parduodavo vietoj mūsų sumedžiotos.
Tuo laikotarpiu keitėsi Miškų departamento direktoriai, viceministrai. Pradėjęs dirbti, kiekvienas naujas gamtosaugos ir miškų ūkio vadovas turėjo savo viziją, vykdė pertvarkas, pateikdavo naujus nurodymus ir įsakymus. 2002 metais atsirado Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas.
Kaip Gediminas rašo savo knygoje, visos gamtosaugos bei miškų žinybos daugiau ar mažiau dėmesio skyrė medžioklės faunos apsaugai ir naudojimui, pagal savo supratimą vykdė pertvarkas. Netrukus kilo nesutarimų tarp miškininkų, žemdirbių ir medžiotojų. Ėmė strigti medžioklių organizavimas užsienio turistams.
1996 metais keitėsi Aplinkos apsaugos ministerijos vadovybė. Daugybę metų aplinkosaugai ir kilnių medžioklių organizavimui atidavusiam G. Tursai tiesiog pasiūlyta palikti šį darbą. Kai kurie nusistačiusieji prieš jį net pasakė: bendrauji su Algirdu Brazausku ir Kaziu Bobeliu, o šie žmonės naujai valdžiai ne prie širdies. Žodžiu, Gediminui pasiūlyta išeiti į pensiją.
„Mano darbas, Gamtos apsaugos komiteto Medžioklės ūkio skyriaus viršininko pareigos ir vėlesnė veikla jau nepriklausomoje Lietuvoje tiesiogiai siejosi su gyvūnijos apsauga, medžiokle. Kai išėjau į pensiją, draugai medžiotojai, su kuriais anksčiau pamedžiodavau, neužmiršo ir paprašė prisidėti prie faunos atkūrimo. Įkūrėme Tauro medžiotojų klubą, kurio nariai buvo A. Brazauskas, J. Budrikis, S. Batkovskis, A. Usonis, V. Einoris, A. Sinevičius ir kt.“, – savo knygoje pasakoja G. Tursa, kuris su daugeliu iš jų iki 90 metų ėjo žvėrių takais.
Kiek Lietuvoje ir Europoje yra ginklų ir kas turės mokėti mokestį už ginklų neturėjimą?
!PRENUMERUOKITE žurnalą Medžioklė 2025 metams!
