Paprastųjų šakalų (Canis aureus) pastebėta visose Baltijos šalyse. Latvijos ir Estijos medžiotojai šakalus gali medžioti jau kelerius metus – kolegos praneša apie sumedžiotus individus, kasmet pranešimų ir pastebėjimų daugėja. Vilkus, paprastuosius šakalus leidžiama medžioti nuo spalio 15 d. iki kovo 31 d. (išnaudojus nustatytą vilkų sumedžiojimo limitą, vilkų medžiojimo sezonas nutraukiamas anksčiau, aplinkos ministro įsakymą paskelbiant Teisės aktų registre).
Šiais metais taip pat gaunama naujų pranešimų apie pastebėtus šakalus
Lietuvije 2015 m. vasario 7 d. Lekėčiuose (Šakių r.) sumedžiotas gyvūnas, vėliau identifikuotas kaip šakalas. Tai buvo pirmas kartas, kai šis smulkusis plėšrūnas sumedžiotas Lietuvoje. Tuo metu jis dar nebuvo įtrauktas į medžiojamųjų gyvūnų sąrašą, todėl šis įvykis buvo dar svarbesnis. Buvo užfiksuota mūsų šalyje dar nematyta rūšis ir netrukus pakeistos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės.
Medžioklės taisyklių 15 punktas „Medžioklės terminai“ numato, kad paprastasis šakalas medžiojamas nuo spalio 15 d. iki kovo 31 d. Šiam gyvūnui nustatytas toks pats saugojimo laikotarpis kaip vilkui, bet jis nėra limituojamas ir gali būti medžiojamas be apribojimų.
Vėliau kilo diskusija, ar apskritai šakalus buvo galima medžioti, jų nesant medžiojamųjų gyvūnų sąraše, bet greičiausiai jis sumedžiotas per klaidą. Gerai, kad medžiotojas pranešė apie šį įvykį, antraip šakalai Lietuvoje ir šiandien „neegzistuotų“.
Statistika
Pasak aplinkos ministro patarėjo Mariaus Čepulio, Lietuvos medžiotojai ir aplinkosaugos specialistai iki šiol dar nebuvo susidūrę su šakalais ir nuo 2015 metų tai buvo vienintelis oficialiai registruotas atvejis.
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkė dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė patvirtino šią informaciją: „Iki šių metų Lietuvoje oficialiai sumedžiotas tik vienas šakalas. Informacija apie nelegalius sumedžiojimus manęs nėra pasiekusi. Be to, ir apie pastebėtus šakalus ypač retai girdima. Matyt, jų pas mus žymiai mažiau. O kad būtų galima argumentuotai kalbėti apie galimas šakalų sukeltas grėsmes vietiniams gyvūnams, pirmiausia reikia atlikti tyrimus. Šiuo metu rūšis pernelyg retai aptinkama Lietuvos teritorijoje, todėl poveikio nustatyti nebūtų įmanoma. Kiekvienoje šalyje gamtinės ir antropogeninės sąlygos kuo nors specifiškos, todėl tai, kaip situacija klostosi kitose šalyse, nebūtinai nutiks ir Lietuvos sąlygomis.“
Nuo 2015 m. Lietuvoje nebuvo registruota nė vieno sumedžioto šakalo, nepranešta ir nė vieno pastebėjimo.
Situacija pasikeitė praeitą sezoną. Aplinkos ministerijos svetainėje yra ataskaita apie 2020–2021 m. sezonu sumedžiotus gyvūnus, sudaryta pagal medžioklės kolektyvų vadovų pateiktus duomenis. Apibendrinime nurodyta, kad praeitą žiemą sumedžioti šeši šakalai.
Paplitimo priežastys
Po to, kai 2015 m. pirmą kartą Lietuvoje buvo sumedžiotas šakalas, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Žinduolių skyriaus vedėjas Vaclovas Gedminas nurodė, kad į Lietuvą šakalai atėjo iš Ukrainos. Pasak mokslininko, šie žvėrys plečia savo gyvenamąjį arealą dėl pasikeitusios mitybinės terpės. Įdomu, kad čia pat kaimynystėje, Latvijoje ir Estijoje, šie gyvūnai pastebimi ir medžiojami jau gana seniai.
Latvijos valstybinio miškininkystės instituto Silava vyr. mokslininkas dr. biol. Janis Uozuolinis nurodo, kad šakalai Baltijos šalyse plinta sekdami intensyvaus žemės ūkio plotus, o ne dėl klimato kaitos. „Pradinis paprastųjų šakalų gyvenamasis arealas yra Vidurio Azijos stepės, kur oro sąlygos daug atšiauresnės nei Europoje ar pas mus, jūros pakrantėje. Vis dėlto žmonės paveikė šios rūšies plitimą, vis plėsdami žemės ūkio plotus. Šakalai yra atvirojo gamtovaizdžio sekėjai“, – teigė J. Uozuolinis.
Interviu Grynas.lt zoologijos mokslų daktaras Egidijus Bukelskis teigė, kad dar vieno plėšrūno Lietuvoje nebereikia: „Turime skaudžią patirtį, kai atkeliauja bet kokia svetimžemė rūšis. Kuo ji didesnė, tuo ji agresyvesnė, plėšresnė, ir tas poveikis aplinkai žymiai didesnis. Pavyzdys – mangutas, kuris atkeliavo prieš kokius keturiasdešimt metų, išplito ir keliauja tolyn į šiaurę. Mes žinome, kokį poveikį jis turėjo vietinei faunai, platino pasiutligę ir kitas ligas.“
Invazinė? Neinvazinė
Šakalai nuo seno gyveno Šiaurės Afrikoje, pietų ir pietryčių Europoje, tačiau pastaruosius dešimtmečius natūraliai plinta į šiaurę. Kitaip tariant, jų pasirodymas Baltijos šalyse mokslininkų ar bent kiek labiau su šių gyvūnų migracija susipažinusių žmonių neturėtų stebinti.
Apie 1960 m. šakalai buvo išmedžioti ir išnuodyti dalyje Rytų Europos šalių, pvz., Makedonijoje, Vengrijoje. Netrukus tuo susirūpinta ir šie plėšrūnai pradėti saugoti. Jų populiacija greitai atsigavo Bulgarijoje, Rumunijoje ir Serbijoje.
Pamažu gyvūnai pradėjo plisti į tokias šalis kaip Ukraina, Austrija ir vis tolo nuo Balkanų pusiasalio šalių. 2012-aisiais jų pastebėta Ukrainoje, Baltarusijoje ir Šveicarijoje.
Europos stambiųjų plėšrūnų iniciatyvinės grupės (angl. Large Carnivore Initiative for Europe) svetainėje publikuotame straipsnyje pabrėžiama, kad šakalai nelaikomi invazine rūšimi.
„Paprastasis šakalas kartu su miškine kiaune, bebru, vilku ir baltuoju kiškiu įtraukti į ES Buveinių direktyvos 5 priedą, kuris pas mus reiškia medžioklės sezoną, prilyginamą vilko biologiniam ciklui. Tai nėra invazinė rūšis, ji plinta natūraliai. Manau, kad susirūpinimas dėl griaunamojo šakalų poveikio Lietuvos gamtai neturi pagrindo, nes mūsų šalyje labai tanki vilkų populiacija. Vilkas yra šakalo natūralus priešas“, – aiškina Silavos mokslininkas J. Uozuolinis.
Šakalai ir vilkai
Vertindami šakalų išplitimo galimybes, specialistai reiškia susirūpinimą rūšies poveikiu vilkų populiacijai. Manoma, kad vilkai ir šakalai gali sukurti vaisingus hibridus, tačiau faktinių tokių pastebėjimų nėra. Tokios hibridizacijos įrodymų rasta analizuojant vilkų DNR per vieną tyrimą Bulgarijoje. Mokslinis internetinis žurnalas Bionity.com publikavo straipsnį apie šuninių hibridus, ir jame taip pat minima tokios hibridizacijos galimybė. Autorius nurodo, kad daug dažniau nustatoma naminio šuns ir paprastojo šakalo hibridų. Jie yra visiškai sterilūs ir negali susilaukti palikuonių, nes šakalai turi 74, o šunys – 78 chromosomas.
Apie šakalų ir šunų kryžminimą bei sąmoningą tokių hibridų auginimą informacijos yra daug daugiau nei apie vilkų ir šakalų palikuonis. Pavyzdžiui, Rusijoje buvo auginami Laplandijos aviganių ir šakalų mišrūnai, naudoti kaip pėdsekiai. Priežastis? Šakalai turi puikią, nepranokstamą uoslę.
Kalbėdami apie konkurenciją ir rūšių plitimą mokslininkai nurodo, kad pas mus nėra pavojaus šakalams stipriai paplisti, nes šie gyvūnai yra vilko konkurentai mitybinėje nišoje, ir stambieji plėšrūnai greičiausiai sureguliuos šakalų skaičių.
Šakalas
Šakalas didesnis už lapę, bet mažesnis už vilką. Kūno ilgis – 70–105 cm, uodegos ilgis – apie 25 cm, ūgis ties ketera – 38–50 cm.
Patinas sveria 15–20 kg, patelė – 8–12 kg. Šakalo kailis trumpas, šiurkštus, paprastai atspalvis nuo gelsvo iki balsvai geltono, su rudu akuotu. Žiemą kailis tampa labai tankus ir pūkuotas.
Šakalai yra visaėdžiai ir aktyvūs medžiotojai. Gali medžioti vieni, didesniam grobiui gali susijungti į gaujas. Socialinio gyvenimo schema – šeiminės grupės.
Šakalai paprastai sudaro monogamines poras. Poravimosi laikotarpis – nuo vasario iki balandžio. Vidutiniškai vadoje būna 4–8 mažyliai.
Skirtumai
Šakalai labai panašūs į lapę. Žiemą sniege ar vasarą aukštoje žolėje jį sunku atskirti, bet yra keli požymiai, kurie gali padėti.
Pagrindiniai skirtumai:
– šakalo užausis rausvai rudas, o ne juodas kaip lapės;
– letenos – be juodų kojinių;
– uodega – iki užpakalinės kojos čiurnos, o ne iki žemės kaip lapės;
– pasmakrė, snukio šonai ir papilvė nėra tokia ryškiai balta kaip lapės, nors daug šviesesnė nei kūno kailis;
– iš tolo šakalas atrodo kaip lapė itin ilgomis kojomis ir trumpa uodega, kurią laiko panašiai kaip vilkas.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
