Vengrija yra labai populiarus medžioklės turizmo taškas Europoje. Ten vokiečiai, austrai ir kitų šalių atstovai vyksta medžioti tauriųjų elnių, danielių, muflonų, stirninų ir šernų (nors pastarųjų dabar jau mažiau dėl afrikinio kiaulių maro). Rugsėjį ir man teko lankytis Vengrijoje, dalyvauti įvairiuose susirinkimuose ir konferencijose. Išėjo taip, kad turėjau tris laisvas dienas tarp dviejų renginių, tad nusprendžiau pamedžioti ir išbandyti vengrų svetingumą. Pažįstamas rekomendavo susisiekti su šalies medžioklės ūkio atstovu, gavau sąmatą ir nusprendžiau – noriu sumedžioti mufloną. Supratau, kad tai gali kainuoti gana brangiai, bet vieną kartą gyvenime juk galima pasilepinti.
Atvykau į medžioklės ūkį, kur manęs laukė vyresnio amžiaus ponia, turėjusi pasirūpinti mano pilvo gerove. Kiek vėliau atvyko Tamásas, mano medžioklės palydovas. Jis papasakojo, kad yra oberjėgeris – vyresnysis medžioklės vadovas, mokęsis Vokietijoje, todėl vietoj anglų kalbos kalbėjome vokiškai – taip jam lengviau. Papasakojau, kokio muflono norėjau – tikrai ne Grand prix trofėjaus, kainuojančio 5000 eurų.
Įdomiausia, kad tokia suma gali priklausyti vos nuo vieno centimetro. Vienu centimetru per daug, ir ateinančius kelerius metus turėčiau misti vien duona ir vandeniu… Todėl komercinėje medžioklėje vadovo žinios ir yra tokios svarbios. Jo klaida man kaip klientei gali kainuoti labai brangiai. Kadangi neturėjau galimybės atvykti su nuosavu lygiavamzdžiu, Tamásas man davė savo. Turėjau medžioti su CZ ginklu, ant kurio – Meopta taikiklis. Komplektas geras, neturėjau priekaištų. Sutarėme, kad penktą vakaro Tamásas ateis manęs pasiimti ir vyksime medžioti. Užuot pailsėjusi, tris valandas praleidau bėgiodama su kompiuteriu po kalnus, ieškodama interneto ryšio, kad išsiųsčiau kolegoms žurnalo spalio numerio tekstus.
Gyvūnų daug
Pirmą medžioklės vakarą praleidau medžioklėje sėlinant. Apylinkė kalnuota, vaizdai gražūs – tipiški gluosnių miškai. Važiuodama į medžioklę pajudinau optinį taikiklį – jo laikikliai šiek tiek judėjo. Velniai rautų! Parodžiau Tamásui – jis tik skėstelėjo rankomis. Supratau, kad tai nebus nuostabioji medžioklės patirtis, apie kokią svajojau. Paprastai klientui duodama ginklu bent porą kartų iššauti, bet ne šįkart. Gerai, mėgausiuosi procesu, kaip jau yra.
Pirmą vakarą matėme daug gyvūnų: stirnų, elnių, danielių. Ir net muflonų būrelį, bet ten nebuvo avinų, tik avys su ėriukais. Viena lyg senesnė, gal būtų buvusi medžiotina, bet nusprendžiau kol kas nuleistuko nespausti – mano tikslas buvo patinas.
Tamásas papasakojo, kad konkrečioje apylinkėje muflonų medžioklė yra labai sudėtinga. Šie gyvūnai turi itin gerą regą, žmogų jie pastebi iš tolo. Taip pat oberjėgeris pasakė, kad čia dažnai būna bėgikų ir mėgėjų pasivaikščioti, todėl jis iš kišenės išsitraukė termovizorių, kad pamatytų, ar aplink nėra kokio žmogaus. Bet aš supratau, kad tai tik pretekstas, o termovizorių jis naudoja gyvūnams geriau įžiūrėti, – taip jam ir pasakiau. Vaikščiojome iki sutemų, kai išėjome į gana didelę pievą. Muflonų nepasirodė, bet visai netoli pradėjo baubti elnias. Kadangi dvi savaites rugsėjį praleidau komandiruotėje Vengrijoje, praleidau elnių rują namuose, tad bent galėjau pasigėrėti šiais garsais. Tai šiemet buvo mano pirmasis ir vienintelis elnių rujos patinas. Pirmas vakaras baigėsi be laimikio, bet įspūdžių sukaupta daug. Sutarėme, kad Tamásas atvažiuos manęs pasiimti penktą ryto.
Keturi muflonai
Ryte kamavo didelis nuovargis. Sulaukiau Tamáso, bet lauke lijo ir vis dar buvo juoda naktis. Kitą valandą praleidome gerdami kavą ir šnekučiuodamiesi. Tamásas sakė, kad oras per prastas medžioklei. Aukščiau kalnuose bus rūkas ir gyvūnus pamatyti būsią sunku. Bet ką padarysi, reikia mėgautis medžioklės procesu. Jeigu Diana lems, tai ir sumedžiosiu savo mufloną. Dar prietemoje lėtai ėjome siauru takeliu į medžioklės bokštelį. Pakeliui pasitaikė vienas nedidelis būrys, bet be patinų. Patekę į bokštelį supratome, kad matomumas itin prastas. Rūkas, lietus, bet termovizoriuje matėme, kad aplink daug gyvūnų: muflonai, danieliai, nors ir nieko medžiotino.
Tamásas nusprendė pakeisti vietą. Pradėjome vaikščioti, visur apsiniaukę, bet įžiūrėjome keturis avinus. Mums net pavyko prie jų itin priartėti, bet dėl prasto matomumo Tamásas negalėjo pasakyti, kurį iš jų galima medžioti. Pradėjau įtarinėti, kad ši medžioklė tokia ir bus – tiesiog mėgavimasis procesu. Dar galvoje visą laiką kirbėjo mintis apie taikiklį ir laikiklius – nebuvau įsitikinusi, kad su tokiu ginklu į ką nors galėčiau pataikyti. Mano širdis į kulnus nusirito pamačius stirną, bet Tamásas pabandė paaiškinti, kad tai Muffel (vok. muflonas). Na, visiems pasitaiko klysti. Rytas taip ir baigėsi su dviem netikrais Muffel ir keliomis nuotraukomis. Šioje medžioklės kelionėje man dar buvo likęs vienas vakaras ir rytas.
Iešmaragis
Vakare pragiedrėjo, tad vyliausi, kad gyvūnai pradės daugiau judėti, kaip būna po lietaus. Tamásas nusprendė, kad vakare medžiosime tykodami. Atsisėdome bokštelyje, kurį iš tiesų sunku taip pavadinti, nes jis stovėjo ant žemės. Priešais atsivėrė didelė pieva, oras – idealus. Vėl mėgavausi procesu. Dar šviesoje išėjo danielė su jaunikliu, pavyko ją nufotografuoti. Vis dėlto muflonų nebuvo nė ženklo.
Ir Tamásas pradėjo nervintis, nes jo užduotis – užtikrinti sėkmingą medžioklę. Tačiau medžioklė yra medžioklė, nesvarbu, ji Lietuvoje ar Vengrijoje. Jeigu Diana nenusišypso, tai nieko ir nepasirodys. Vis dėlto prieš sutemstant iš miško išėjo tipiškas iešmaragis – tarsi su dviem tiesiais durklais be karūnų. Tokius reikia medžioti, tad nusprendėme, kad paleisiu šūvį. Toks trofėjus vertas bent trijų muflonų! Atstumas – 180 metrų, šaunu nuo atramos. Manote, pataikiau? Jaučiau, kad prašoviau bent metrą virš gyvūno. Prakeikti laikikliai! Mano įtarimai visiškai pasitvirtino.
Ėjome patikrinti pėdsakų – nė lašelio. Aišku, šį kartą sėkmės neužteko – reikia ir geros įrangos. Tačiau gera žinia, kad nepataikiau, – taip geriau, negu gyvūną sužeisti. Galimybė buvo, šūvis buvo. Iš principo gaila, kad iešmaragio nesumedžiojau, nes tokius reikia pašalinti iš populiacijos, ir tai kiekvieno medžiotojo pareiga, nesvarbu, kur medžioji. Bet medžioklėje ne visada užtenka sėkmės.
Paskutinis rytas
Geras oras ir, laimė, Tamásas greitai atvyko. Einame toliau. Dabar buvo jausmas, kad sumedžiočiau ir muflonę. Ir jos turi ragus, vadinasi, – tai trofėjus. Be to, paprastai leidžiama sumedžioti seną egzempliorių, neturintį jauniklių. Pagaliau ir radome būrelį, kuriame buvo viena medžiotina patelė. Uždėjau ginklą ant atramos. Atstumas iki gyvūno – 80 metrų, tačiau nuleistuko nuspausti negalėjau – nepasitikėjau ginklu. O kas, jei gyvūnas bus tik sužeistas… Tai būtų blogiausias scenarijus. Pasakiau vadovui, kad vis dėlto noriu sumedžioti patiną. Vidinis pojūtis sakė, kad medžioklė praktiškai pasibaigė, todėl su džiaugsmu dar vieną valandą praleidome lėtai vaikščiodami medžioklės plotais ir sutikome dar vieną netikrą Muffel.
Štai tokia įdomi medžioklės patirtis. Pamoka šiam kartui – jeigu nesi garantuotas dėl ginklo ar ką nors įtari, reikia atkakliai prašyti porą kartų iššauti. Būtina įsitikinti, jog su šautuvu ir taikikliu viskas gerai. Laimingesnė už mane šioje medžioklėje vis dėlto buvo mano kreditinė kortelė. Už tris medžioklės dienas, apgyvendinimą ir pietus sumokėjau 270 eurų, o tai gerokai mažiau, negu planavau. Patirtis yra, įspūdžiai yra, o trofėjus juk ne visada būtinas.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
