Rytoj, spalio 15 dieną, Lietuvoje prasideda vilkų (Canis lupus) ir paprastųjų šakalų (Canis aureus) medžioklės sezonas. Abi rūšis leidžiama medžioti iki kovo 31 dienos, tačiau vilkų medžioklė nutraukiama anksčiau, jeigu išnaudojamas nustatytas sumedžiojimo limitas. Šakalams sumedžiojimo limitas nenustatomas.
2026–2027 metų sezonui nustatytas 318 vilkų sumedžiojimo limitas. Tuo metu šakalų medžioklė svarbi ir moksliniu požiūriu: kiekvienas sumedžiotas ar rastas kritęs gyvūnas gali padėti išsiaiškinti, iš kur šie plėšrūnai atkeliavo, ar Lietuvoje jau dauginasi ir kokią vietą užima mūsų ekosistemose.
Ką apie vilkus atskleidžia tyrimai?
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos mokslininkų parengtoje ataskaitoje „Vilkų tyrimai 2026 m.“ nustatyta, kad Lietuvos teritorijoje gyveno ne mažiau kaip 85 jauniklius vedusios vilkų šeimos. Ankstesniame tyrime buvo nustatytos ne mažiau kaip 82 šeimos. Šie skaičiai reiškia tyrimais patvirtintą minimumą, todėl jų negalima laikyti tikslia visų šalyje gyvenančių šeimų apskaita.
Mokslininkai šeimų skaičių nustato derindami genetinius, amžiaus ir patelių reprodukcijos tyrimus su žiemos apskaitomis pagal pėdsakus bei pranešimais apie vilkų buvimą. Naujausiame tyrime DNR analizei naudoti 269 vilkų mėginiai. Amžiaus tyrimas parodė, kad 57,2 proc. tirtų vilkų sudarė pirmų metų jaunikliai.
Ataskaitoje populiacijos būklė vertinama kaip gana stabili. Vilko apsaugos plane numatytas tikslas išlaikyti nuo 32 iki 62 šeimų, todėl nustatytas minimumas šią ribą viršija. Mokslininkai rekomendavo svarstyti 318 vilkų limitą ir tęsti populiacijos stebėseną.
Šie tyrimai tiesiogiai priklauso nuo medžiotojų perduodamų mėginių. Dantis padeda nustatyti amžių, audiniai reikalingi genetinei analizei, o patelių gimdos suteikia informacijos apie dauginimąsi. Netinkamai paimtas ar neišsaugotas mėginys reiškia prarastą informaciją.
Vilkų limitas paskelbtas. Mokslininkų duomenys atskleidžia, ar Lietuvoje vilkai medžiojami teisingai
Kiek vilkų ir šakalų sumedžiota?
2023–2024 metų medžioklės sezonui buvo nustatytas 341 vilko limitas, tačiau, Aplinkos apsaugos departamento sezono pabaigos duomenimis, sumedžiota 280 vilkų. Dar devyni vilkai buvo partrenkti automobilių arba sumedžioti pagal specialius leidimus ne medžioklės sezono metu, mažinant žalą ūkiniams gyvūnams.
2024–2025 metų sezonui taip pat buvo nustatytas 341 vilko limitas. Aplinkos ministerijos paskelbtame sezono rezultatų pranešime nurodyti 326 vilkai, tačiau į šį skaičių įtrauktas vienas automobilio partrenktas gyvūnas ir šeši pagal specialius leidimus sumedžioti vilkai. Taigi šis bendras skaičius apima ne tik įprastos sezoninės medžioklės laimikius.
2025–2026 metų sezonui nustatytas 307 vilkų limitas. Balandžio antrąją paskelbtame Aplinkos ministerijos sezono pabaigos pranešime nurodyti 275 sumedžioti vilkai. Remiantis šiuo pranešimu, liko neišnaudota galimybė sumedžioti dar 32 vilkus, o sezonas baigėsi nustatytu laiku – kovo 31 dieną.
Paprastųjų šakalų sumedžiojimo skaičiai gerokai mažesni. Aplinkos ministerijos apskaitos duomenimis, 2024–2025 metų sezoną sumedžioti penki, o 2025–2026 metų sezoną – devyni šakalai. Tai rodo padidėjusį registruotų laimikių skaičių, tačiau vien šių duomenų nepakanka nustatyti populiacijos dydį ar patvirtinti, kad šakalai Lietuvoje jau dauginasi.
Iš kur atkeliavo šakalai?
Paprastasis šakalas yra Eurazijos šuninių šeimos atstovas. Europoje jo senosios paplitimo teritorijos siejamos pirmiausia su pietrytine žemyno dalimi ir Balkanų regionu. Pastaraisiais dešimtmečiais rūšis sparčiai plečia arealą į šiaurę ir vakarus, o jos pasirodymai registruojami ir Baltijos šalyse bei Suomijoje.
Pirmasis Lietuvoje patvirtintas šakalas buvo sumedžiotas 2015 metais Šakių rajone. Tuomet naujos rūšies pasirodymas sukėlė diskusijų, ar gyvūnas galėjo būti atvežtas žmonių. Tačiau platesni Europos genetiniai tyrimai palaiko natūralaus arealo plėtimosi paaiškinimą. Vien tai, kad rūšis anksčiau tam tikroje teritorijoje nebuvo aptinkama, dar neįrodo jos introdukcijos.
Plitimą lemia keli veiksniai: klimatas, maisto prieinamumas, kraštovaizdis ir santykiai su kitais plėšrūnais. 2026 metais paskelbtas Europos masto tyrimas parodė, kad šakalai gali naudotis arčiau žmonių esančiomis teritorijomis, kurių vilkai vengia. Taip susidaro savotiška priedanga nuo stambesnio konkurento.
Vis dėlto konkrečių Lietuvoje aptinkamų šakalų kilmę turi patvirtinti mėginių tyrimai. Bendras Europos plitimo vaizdas neleidžia nustatyti, iš kurios populiacijos atkeliavo kiekvienas mūsų šalyje rastas individas.
Koks jų poveikis gamtai?
Vilkas ir šakalas priklauso tai pačiai šeimai, tačiau jų vaidmuo skiriasi. Vilkas yra stambus plėšrūnas, kurio mityboje svarbūs kanopiniai gyvūnai. Jis veikia grobio populiacijas ir gali riboti smulkesnių plėšrūnų, tarp jų šakalų, galimybes įsitvirtinti.
Šakalas yra lankstus visaėdis. Europos mitybos tyrimų apžvalgos rodo, kad svarbią jo natūralaus raciono dalį sudaro smulkūs žinduoliai. Jis taip pat minta dvėsena, paukščiais, kiškiais ir augaliniu maistu. Prieinamų maisto šaltinių reikšmė skirtingose vietovėse labai nevienoda.
Tai reiškia, kad šakalas gali ir šalinti gyvūnų liekanas, ir medžioti vietinę fauną, ir konkuruoti dėl maisto. Tačiau šių galimybių negalima automatiškai prilyginti įrodytam dideliam poveikiui Lietuvos gyvūnų populiacijoms. Tam reikia vietinių duomenų apie šakalų gausą, dauginimąsi ir mitybą. Gyvūno liekanos plėšrūno skrandyje taip pat ne visada reiškia, kad būtent jis tą gyvūną nužudė.
Ką prisiminti medžiojant?
Pirmasis reikalavimas – patikimai atpažinti gyvūną. Vien dydžio, pilkšvo kailio ar termovizoriuje matomo silueto nepakanka: jauną vilką, šakalą ir panašaus sudėjimo šunį galima supainioti. Jei rūšis neaiški, šauti negalima. Taip pat būtina įvertinti šūvio kryptį, foną ir kitų medžioklės dalyvių bei šunų buvimo vietą.
Medžiojant vilkus reikia sekti likusį limitą ir informaciją apie sezono nutraukimą. Sumedžiojus vilką privaloma tinkamai užregistruoti laimikį ir paimti, išsaugoti bei perduoti Medžioklės taisyklių devintajame priede numatytus mėginius.
Aplinkosaugininkų paskelbtame paaiškinime nurodyta, kad elektroninio medžioklės lapo naudotojai duomenis apie vilką pateikia BĮIP sistemoje, jų papildomai nedubliuodami „Biomon“. Naudojant popierinį lapą, duomenis per 24 valandas reikia pateikti „Biomon“, o prieš dorojimą arba išvykimą iš medžioklės plotų vieneto telefonu informuoti Aplinkos apsaugos departamentą.
Dorojant plėšrūnus verta naudoti pirštines, saugoti odos pažeidimus nuo sąlyčio su audiniais ir neleisti šunims ėsti žalių vidaus organų. Tai aktualu dėl galimų parazitų ir infekcijų.
Šakalą pirmiausia pasiūlykite tyrėjams
VDU tyrėjai kviečia pranešti apie kiekvieną Lietuvoje sumedžiotą ar rastą kritusį šakalą. Tyrimams reikalingas visas kūnas, todėl susisiekti prašoma prieš dorojimą. Mokslininkai gali atvykti jo pasiimti arba suderinti perdavimą, o medžiotojui pageidaujant po tyrimų galima grąžinti paruoštą kaukolę ir nuluptą kailį.
Vertingi ir gyvų gyvūnų stebėjimai, ypač šeimos grupės bei jaunikliai. Reikia užfiksuoti vietą, datą ir, jei įmanoma, padaryti nuotraukų ar vaizdo įrašų. Abejojant dėl rūšies, vaizdinę medžiagą galima parodyti tyrėjams.
Kontaktinis asmuo – VDU tyrėja Renata Špinkytė, +370 615 54101. Susisiekti galima skambučiu, SMS, per Viber, WhatsApp arba Messenger. Plačiau apie tyrima
Kaip šakalą atskirti nuo vilko?
Šakalas paprastai mažesnis ir lengvesnio sudėjimo už suaugusį vilką. Jo snukis siauresnis, galva smulkesnė, o visas kūnas ne toks masyvus. Tačiau jauno vilko dydis gali klaidinti, todėl vertinti reikia kelių požymių visumą.
Kailio spalva viena pati rūšies nenusako. Šakalas gali būti gelsvai rusvas, pilkšvas, su tamsesne nugara ir šonais. Prastas apšvietimas, atstumas ir žieminis kailis apsunkina atpažinimą.
Kaip šakalą atskirti nuo lapės?
Šakalo kūnas tvirtesnis, o kojos ilgesnės nei lapės. Lapė paprastai atrodo lieknesnė, tačiau žieminis kailis gali apsunkinti kūno proporcijų vertinimą.
Vienas lengviau pastebimų skirtumų yra uodega. Šakalo ji trumpesnė, o lapės – ilga ir labai pūkuota. Šakalo ausų užpakalinė pusė rusva arba gelsvai ruda, o lapės paprastai juoda ar labai tamsi.
Šakalo kailis dažnai margas, nugara ir šonai tamsesni. Lapės kailis dažniausiai ryškiau rudas, tačiau abiejų rūšių spalva įvairuoja, todėl vien pagal ją gyvūno atpažinti nereikėtų.
Apžiūrint leteną, svarbi papildoma šakalo pazymė – dviejų vidurinių pirštų pagalvėlės ties pagrindu yra sujungtos. Labai aiškiame pėdsake tai gali priminti pasagos formą, tačiau įprastame grunte požymis dažnai nematomas.
Atpažįstant gyvą gyvūną verta pirmiausia įvertinti kūno proporcijas, uodegą ir ausų užpakalinę pusę. Vienas požymis, neaiškus pėdsakas ar trumpas vaizdas termovizoriuje patikimam rūšies nustatymui gali būti nepakankamas.
Kaip atskirti šakalą nuo lapės? Medžiotojos dienoraštis #24
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
