Estijos medžiotojų draugijos svetainėje paskelbtas Jaanuso Vaiksoo straipsnis atskleidžia žmonių patirtis gyvenant šalia lokių. Nors tai medžiotojų organizacijos publikuotas nuomonės tekstas, jame dėmesys sutelktas į gyventojų kasdienybę. Vaikų kelias namo, mamų pasivaikščiojimai su vežimėliais ir galimybė ramiai išeiti į lauką įgauna kitą prasmę, kai netoliese pasirodo stambusis plėšrūnas. Šalyje, kurioje, Estijos aplinkos tarnybos Keskkonnaamet rugpjūtį paskelbtais duomenimis, gyvena apie 1100 rudųjų lokių, susitikimai su jais gyvenvietėse ir jų apylinkėse dažnėja.
Netoli Vilniaus užfiksuota meška. Ankstesnė patirtis verčia atsargiai vertinti tokias žinias
Straipsnio autorius kritikuoja lokių apsaugos šalininkus, prieštaraujančius jų gausos reguliavimui, ir kelia klausimą, kiek dėmesio šiose diskusijose lieka žmogui. Jo aprašytos situacijos primena, kad gyventojų patirtis neapsiriboja patirta žala ar fiziniu užpuolimu. Net ir susitikimas, per kurį lokys nieko nesužaloja, gali ilgam pakeisti žmogaus savijautą ir kasdienius įpročius.
Nebijokite, lokys nieko nedaro
Vaikštant parke ar bėgiojant priešais netikėtai pasirodo didelis šuo, o jo šeimininkas eina gerokai atsilikęs. Žmogus sustingsta, širdis ima plakti greičiau. „Nebijokite, jis nieko nedaro!“ – šūkteli šeimininkas. Jaanusas Vaiksoo savo tekstą pradeda šia daugeliui pažįstama situacija ir pastebi, kad panašiai žmones mėgina raminti ir aistringi lokių gynėjai. „Nebijokite, lokys nieko nedaro!“
Tačiau, autoriaus nuomone, toks raminimas nepadeda suprasti žmogaus, kuriam susitikimas su stambiuoju plėšrūnu kelia baimę. Vienam lokys gali atrodyti įdomus stebėjimo objektas, kitam jo pasirodymas prie namų ar įprastame pasivaikščiojimo maršrute tampa priežastimi keisti planus.
Jaanusas Vaiksoo rašo, kad anksčiau net lokio pėdsakų radimas būdavo įvykis, o dabar žmonės šiuos gyvūnus sutinka miškuose, gyvenvietėse, keliuose, laukuose ir namų kiemuose. Autorius primena, kad ne veltui gyventojams dalijamos rekomendacijos, kaip elgtis netikėtai susidūrus su lokiu.
Kai baimė pakeičia kasdienybę
Viena svarbiausių straipsnio temų yra vaikų patirtis. Autorius aprašo situaciją, kai kaime gyvenantis vaikas pakeliui namo netikėtai susiduria su lokiu. Net jeigu gyvūnas jo neužpuola, pats susitikimas gali tapti stipriu sukrėtimu. Ar tokią akimirką vaikas prisimins rekomendacijas, kaip elgtis?
Jaanusas Vaiksoo atkreipia dėmesį, kad po tokios patirties gali likti baimė apskritai išeiti į lauką. Tėvai, nerimaudami dėl lokių, ima vaikus visur vežioti automobiliu, užuot leidę jiems savarankiškai vaikščioti ir leisti laiką lauke.
Straipsnyje pateikiamas ir konkretus pavyzdys iš Peltsamos. Prieš kelerius metus jaunos mamos su vaikų vežimėliais vaikščiojo pėsčiųjų ir dviračių taku, kai ką tik iškritusiame sniege pamatė lokio pėdsakus. Pasak autoriaus, prireikė laiko, kol jos vėl išdrįso su vaikais eiti pasivaikščioti.
Šis pasakojimas parodo, kokią reikšmę gali turėti net gyvūno buvimo ženklai. Lokio moterys nesutiko, tačiau pėdsakai įprastame pasivaikščiojimo take pakeitė jų saugumo jausmą.
Ar žmogaus baimę galima tiesiog atmesti?
Jaanusas Vaiksoo kritikuoja požiūrį, kai savo drąsa besididžiuojantys žmonės kitų baimes laiko menkavertėmis. Jo manymu, pareiškimas, kad pats lokių nebijai, nesuteikia pagrindo žeminti tų, kurie jaučiasi kitaip.
Žmonės bijo įvairių dalykų. Vieni vorų, kiti tamsos, skrydžių ar viešo kalbėjimo. Autorius klausia, kodėl tuomet baimė susidurti su lokiu turėtų būti laikoma neverta dėmesio. Jo vertinimu, menkinti kitų žmonių baimes ir laikyti jas nereikšmingomis yra ciniška.
Straipsnyje kritikuojamas ir medžiotojų vaizdavimas kaip žmonių, kurie esą bet kokia kaina trokšta sumedžioti lokius. Autorius tokią priešpriešą, kai vieni pristatomi kaip geri gyvūnų gynėjai, o kiti kaip blogi medžiotojai, vadina demonstratyviu dorybingumu.
Gyvybinga populiacija ir visuomenės tolerancijos ribos
Jaanusas Vaiksoo pabrėžia, kad medžiotojai taip pat nori, jog gyvybinga lokių populiacija išliktų ir ateityje. Jo požiūriu, tam būtina protingai reguliuoti jų gausą ir atsižvelgti į visuomenės tolerancijos ribas.
Oficiali Keskkonnaamet informacija patvirtina, kad rudųjų lokių populiacija Estijoje auga nuo 2013 metų, o šie gyvūnai vis dažniau sutinkami gyvenvietėse ir netoli jų. Tarnyba taip pat nurodo, kad leidimas sumedžioti lokį yra kraštutinė priemonė, taikoma siekiant išvengti pasikartojančios žalos ir pavojingų situacijų.
Jaanuso Vaiksoo tekstas šią diskusiją grąžina prie žmonių patirties. Prie vaiko, kuris turi pareiti namo, ir prie mamos, kuri nori ramiai pasivaikščioti su vežimėliu. Autoriaus keliamas klausimas išlieka paprastas. Ar ginant lokius pakankamai girdimi žmonės, kuriems gyvenimas šalia jų reiškia kasdienį nerimą?
Naujoji aplinkos viceministrė Keisime įstatymą ir turime kitų planų! Pokalbiai apie medžioklę #93
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
