Dievulis basom kojom po sielą pavaikščiojo
Aleksandras Kuleša (1957 – 2019)
Interviu iš archyvo
Mano pašnekovas – medžiotojas ir ekspertas, parodų ir lauko bandymų teisėjas Aleksandras Kuleša, gimęs Pabradėje (Švenčionių raj.), ankstyvoje vaikystėje su tėvais persikėlęs į nedidelį Nemenčinės miestelį prie Neries upės kranto, arčiau Vilniaus. Pagal profesiją A. Kuleša yra statybininkas. Kaip jis pasirinko šį kelią?
Buvo laikas, kai gyvenimas galėjo susiklostyti kitaip, nes Aleksandras galvojo mokytis Aviacijos institute skrydžių dispečerio amato. Klasės draugas baigė šią mokslo įstaigą ir dirbo Vilniaus oro uoste. Susipažinęs su šios specialybės specifika, Aleksandras vis dėlto apsigalvojo ir nusprendė įstoti į statybų aukštąją mokyklą ir visą gyvenimą statyti. Jis turi du sūnus. Jie jau baigę aukštąsias mokyklas, dirba. Abu turi savo vaikų: vienas dukterį, kitas dukterį ir sūnų. Vienas Aleksandro sūnų yra kompiuterių specialistas buhalterijos įmonėje, kitas – logistikos vadybininkas. Vyresnysis sūnus nesidomi medžiokle, o jaunasis tapo žveju.
Aš pats nesu žvejys, aš medžiotojas
Vaikystėje, gyvendamas mieste prie upės kranto, per stebuklą nesusidomėjau žvejyba. Kas berniukui galėtų būti natūraliau kaip bėgti į upę su paties pasidarytomis meškerėmis gaudyti ešerių, o jeigu pasiseka – kartais ir kokių lydekaičių? Priešingai – neatremiamai viliojo ginklų parduotuvė. Tiesiog įeiti, pasižvalgyti į šautuvus, pasiklausyti vyrų pokalbių buvo didelis malonumas. Paauglystėje ši aistra aprimo, bet po to, kaip gyvenime dažnai pasitaiko, nelauktai ginklai vėl tapo kasdienybe, o šį kartą atsirado jau ir medžioklė.
1990 ar 1991 metais gavau medžiotojo pažymėjimą. Tiesiog sėdėjome su draugais medžiotojais. Pokalbiai sukosi apie mišką ir ginklus. Draugai paklausė: „Nori tapti medžiotoju?“ Aš atsakiau: „Aišku, kad noriu!“ Taip ir buvo. Laikas buvo sunkus – perėjimas į nepriklausomybę. Ginklų parduotuvėje nebuvo. Pirmąjį šautuvą man atvežė iš Rusijos ir jį teko specialia tvarka legalizuoti Lietuvoje. Senasis TOZ 34 vis dar yra darbinės tvarkos ir savininko nebepakeitė. 1995 metais, pagal Lietuvoje įvestą tvarką ir norėdamas medžioti didžiųjų porakanopių patinus, išlaikiau medžiotojo selekcininko egzaminą ir įsigijau Mauser karabiną.
Selekcininkų kursai suteikia ne tik žinių apie porakanopių biologiją ir įvertinimą, bet ir galimybę legaliai savo šalyje medžioti stirnų, elnių ir briedžių patinus, jie suteikia plačią medžioklės kinologijos, amunicijos ir ginklų, miškininkystės ir kitų su medžiokle susijusių sričių įžvalgą. Viena įdomiausių temų kursuose buvo apie šunis, konkrečiai apie kraujasekius skalikus – bavarų, Hanoverio ir Alpių kraujasekius. Tuo metu Lietuvoje dar niekas nebuvo girdėjęs apie šias unikalias medžioklinių šunų veisles ir jų gebėjimai atrodė antgamtiški. Tik dabar mūsų valstybėje šunų dresūra pasiekė Europos lygį – medžiokliniai šunys, profesionalūs pėdsekiai (jau minėtos trys veislės) ir visi kiti skalikai dresuojami ir išbandomi atskirai.
Vienas įdomiausių sumedžiotų žvėrių pirmaisiais metais buvo šernas trimis kojomis. Pasirodo, kad gyvūnas kartą pateko į brakonierių paspęstą kilpą ir taip prarado priekinę koją. Selekcinis šernas! Vėliau sumedžiotas selekcinis taurusis elnias. Kartą gyvenimo ir šeimos aplinkybės susiklostė taip, kad medžioklei liko mažiau laiko, nors dabar viskas vėl grįžo į senąsias vėžes.
Medžiotojas, kinologas, ekspertas
1993 metais įsigijau pirmąjį šunį. Draugai įkalbėjo priimti kokerspanielio šuniuką be dokumentų. Taip nutiko, kad šuo gatvėje buvo partrenktas automobilio. Tada griežtai nusprendžiau imti veislinį šunį. Iš pradžių galvojau pirkti dratharą, tačiau tuo metu šios veislės šunų Lietuvoje nebuvo. Taigi išsirinkau kurtsharą. Turėjau du šios veislės šunis, o paskutinis jų jau garbaus amžiaus mirė pernai. Jo išėjimas sieloje paliko gilių žaizdų. Taip jau būna tikriems šunų žmonėms…
Vienas kurtsharas pirktas Lietuvoje iš medžiotojo. Tai buvo puikus šuo ir daug kur kilmės pasuose jo vardas vis dar randamas. Kadaise važinėjau po parodas ir daugumoje jų šis šuo skynė nugalėtojo laurus. Jis buvo puikios išvaizdos ir turėjo nuostabias darbines savybes. Nors Flintas iš esmės buvo universalus šuo ir dirbo tiek medžioklėje su varovais, tiek su pėdsekiais, labai daug laiko su juo praleista komercinėse fazanų medžioklėse. Šią medžioklės rūšį šuo buvo įvaldęs profesionaliai ir visuomet buvo laukiamas svečias bet kurioje vietoje.
Šunį treniruoti pradėjau po to, kai pats tapau medžiotoju. Tuo metu nebuvo nieko, kas paukštšunį padėtų išdresuoti. Nebuvo nei knygų ar specialių leidinių, galinčių padėti naujam paukštšunio šeimininkui išmokyti savo kompanioną. Teko po truputį kaupti žinias, verstis iš kitų kalbų. Pirma suprantama knyga, kurią pavyko perskaityti rusų kalba, buvo Franzo Granderatho Medžioklinio šuns auginimas (vok. Hundeabrichtung), išleista 1970 metais. Visų niuansų ir lauko darbo gudrybių išmokau savarankiškai, kartu su šunimi. Anksčiau dažnai medžiodavau antis ir fazanus netoliese esančiame fazanyne. Medžiodavau pats ir padėdavau kitiems vyrams surinkti kritusius paukščius.
Iš pradžių kiekvienas sumedžiotas paukštis buvo kaip šventė ir, jeigu pavykdavo sumedžioti ne vieną, o penkis ar daugiau, buvo tikras džiaugsmas. Ilgainiui azartas sumažėjo ir pagrindinis tikslas buvo, kad šuo dirbtų gražiai ir taisyklingai. Tada buvo galima pasitenkinti vienu paukščiu, bet kad jis būtų sumedžiotas taip, kaip nori pats!
Kai suiro Tarybų Sąjunga, Lietuvos medžiotojų organizaciją ištiko krizė, dėl to kinologai pasidalijo grupėmis.
Vieną kartą bandžiau tapti ginčų tarpininku, kad būtų išgelbėta tai, ką dar galima išgelbėti. Tuo metu radosi keletas draugijų, kurios išdavinėjo skirtingus veislių dokumentus. Tai suprantama, nes kinologija yra geras pajamų šaltinis, todėl kurį laiką vadovaujantys asmenys laikėsi tokio padrikumo, bet dabar viskas vėl suvienyta po viena vėliava ir tvarka atkurta. Šiuo metu medžioklinių šunų reikaluose yra naujienų. Pagal medžioklės taisykles, kurios įsigalios nuo 2018 metų, Lietuvoje bus galima medžioti ir beveisliais fenotipiniais medžiokliniais šunimis. Tokius šunis reikia legalizuoti, gauti nulinius kilmės pasus (protėviai nenurodyti) ir išlaikyti profilinius bandymus.
Žalieji su animacinių filmų požiūriu
Viena didelė šių laikų problema yra žalieji – gyvūnų teisių sergėtojai su savo skambiais šūkiais, parašų rinkimo akcijomis, peticijomis, medžioklės antireklama ir nesugriaunamu įsitikinimu, kad jie daro kažką gera. Tačiau retas jų įsigilina, kas ir kodėl daroma medžioklėje. Dažnai jų gyvūnų apsauga ar net išlaisvinimo akcijos yra grynas banditizmas ir nusikaltimas. Žalieji garsiai ir plačiai kalba apie savo veiklą, viską dokumentuoja, bet su pasekmėmis reikia kovoti ne jiems, o tiems patiems medžiotojams ir miškininkams, kuriuos jie taip niekina. Pavyzdžiui, kalbant apie šernus. Tam, kad jie nesugriautų daržų ir žemės ūkio pasėlių, žalieji siūlo medžiotojams pastatyti tvoras. Medžiotojams? Koks gamtos sergėtojas yra aptvėręs bent nedidelį žemės lopinėlį ir apsaugojęs bent vieną lauką ar daržą? Lengva būti didvyriu kitų sąskaita!
Tarp gamtos sergėtojų yra labai mažai išsilavinusių žmonių, norinčių bent suprasti, apie ką kalbama, ir dar mažiau tokių, kurie iš tiesų žino ką nors apie gamtos procesus ir jų sąveiką. Kiek gyvūnų teisių sergėtojų yra įsigilinę į medžioklės esmę ir selekcijos principus? Šių laikų situacijoje, kai natūrali atranka yra sujaukta tik todėl, kad egzistuojame mes, žmonės, kas atrinks sergančius ir luošus gyvūnus iš populiacijos, kad veislė nedegraduotų tam tikroje teritorijoje? Kas išsaugos žemės ūkio pasėlius ir miško atžalynus? Kas atsakys už šią žalą, jeigu porakanopių populiacija vystysis nekontroliuojamai? Viskas paprasta, jeigu miškininkai sodina mišką – jie sukuria puikią aplinką briedžių ir elnių populiacijai staigiai padidėti. Kai atžalynai bus suėsti ir nauji medžiai neišaugs, kur keliaus šie didieji žolėdžiai pritrūkus maisto? Apie tai žalieji negalvoja.
Bebrų darbai. Vieną kartą bebras buvo įtrauktas į saugomų rūšių sąrašą. Bebrenos kainavo didžiulius pinigus. Praėjo keletas metų ir dabar jau bebrai yra baisi ir didelė problema. Juos medžioti įpareigoti visi medžiotojų kolektyvai. Dabar medžioklės sezonu Lietuvoje sumedžiojama 10 000–20 000 bebrų. Jeigu tai nebūtų daroma, šie graužikai užtvindytų perspektyvias teritorijas, taip išnaikindami mišką. Iš esmės aplinka būtų perdaryta, be to, per labai trumpą laiką. Žalieji šio poveikio nesuvokia. Arba, tarkime, vilkai. Tarsi numatyta, kad valstybė kompensuoja šių plėšrūnų padarytą žalą. Dar didesnė žala padaroma šernų. Kalbama, kad kone reikia pasamdyti armiją, kad būtų sumažinta šernų ekspansija į žmonių gyvenamus plotus. Kuo armija čia gali padėti?
Kaip pavyzdį galima paminėti šiaurinių elnių medžioklę tarybiniais laikais. Būdavo surenkami bet kokie kareiviai, kad tik mokėtų šauti, o kitais metais medžioklės plotuose nebebuvo nė vieno šiaurinio elnio. Kas nutiko? Pasirodo, gudruoliai iššaudė visas pateles. Tik medžiotojai žino, ką ir kada reikia medžioti, kaip vesti ūkį, kad populiacija vystytųsi ir būtų sveika. Čia reikia pridurti, kad Lietuvoje yra atlikta labai mažai tyrimų, kur, kokiose teritorijose ir biotopuose, kiek gyvūnų gali gyventi ir koks yra optimalus skaičius, kad nebūtų žalojami pasėliai.
Kas už tai atsako?
Dabar manoma, kad mes turime viską žinoti ir kontroliuoti, bet medžiotojai vis tiek yra blogieji. Žinoma, medžioklėje gyvai būtybei atimama gyvybė. Bet iš esmės skerdyklos yra daug didesnė žudymo mašina. Žmogus iš tingumo nusprendė auginti gyvulius ir juos žudyti. Medžioklė yra visai kas kita! Vienas pagrindinių gamtos sergėtojų argumentų yra gamtos pusiausvyra, į kurią žmogus neturėtų kištis. Bet taip išeina, kad ir žmonių nereikėtų gydyti? Arba, pavyzdžiui, lapės ir pasiutligė. Dabar visur kaišioja vakcinas. Lapės neserga ir dauginasi, tačiau ant žemės lizdus sukančių paukščių ir kiškių mąžta. Vadinasi, ir vakcinų nereikėtų naudoti. Ir tai yra tik keli niuansai, bet gamta yra visapusiška ir toks supaprastintas šiuolaikinių žaliųjų požiūris yra visiškai klaidingas.
Medžiotojai ir medžioklė
Medžiotojai skirstomi į penkias kategorijas: mėsininkai, ambicingieji sekmadieniniai medžiotojai, kompanijos mėgėjai, didžiųjų trofėjų medžiotojai – keliautojai po Afriką, tradicijų ir proceso mėgėjai, kuriems sumedžioti žvėrį nebėra taip svarbu. Žinoma, ir patyrusiems medžiotojams yra kur augti, bet aš save priskiriu prie paskutinės kategorijos. Labiausiai patobulėjau, kai įsigijau paukštinį šunį. Į daugelį dalykų pradedi žiūrėti kitaip ir požiūris pasikeičia. Panašiai kaip kareivio žirgas yra karys, taip ir medžiotojo šuo yra medžiotojas. Ne todėl, kad medžiotojas to nori, o todėl, kad šuniui pačiam tai patinka.
Žmogaus užduotis yra išmokti bendradarbiauti ir šuniui parodyti, kaip dirbama tandemu. Kalbant apie arklius, girdėjau vieną smagų pasakojimą. Vienas mūsų laikų girininkas išmokė savo arklį nebijoti šūvio. Medžioklės drabužius jis pakabino arklidėje, kad į juos prisisunktų arklio kvapo. Su šia apranga jis jojo medžioti šernų. Medžiotojas prisispaudė prie arklio kaklo, kad žvėrys jo nematytų, ir labai sėkmingai medžiojo. Pasakojama, kad arklys išmoko rasti šernus miško tankmėje pagal kvapą ir neklysdamas nugabenti šeimininką prie būrio.
Yra senas juokas – diena, praleista medžiojant, prie Dievo skirtų dienų nepridedama.
Galima tik nusistebėti, koks kantrus ir sumanus buvo šis žmogus, kiek laiko praleido mokydamas savo medžioklės draugą. Man pačiam medžiojant taip pat pasitaikė visokių stebuklų. Kartą ėjau palei ežero krantą. Staiga išgirstu, kad kažkas pliuškenasi nendrėse, apsidairau ir tolumoje matau lakstančią audinę. Tuo metu dar nežinojau, kaip šunį mokyti, komanduoti, taigi tą akimirką tik stebėjau, kaip jis uosto žemę. Turbūt buvo radęs pėdsakus, bet galvos nepakelia ir audinės nemato. Staiga šuo puola į priekį, įšoka į nendres ir po akimirkos kažką neša. Pamanau, kad pačiupo tą kailiuką. Ne, šuo įsikandęs karpį! Na, nieko, paimu nešulį iš jo nasrų ir einu toliau per dambą. Vienoje rankoje sumedžiotos antys, kitoje – karpis. Staiga pakyla krykliukė. Kaip stovėjau, taip viską iš rankų išmečiau, iššoviau ir laukiu, kada šuo atneš, o tuo metu per dambą žiguliu atvažiuoja vyrukai. Sustoja, išlipa, rankas į kišenes susikišę ateina klausti, ką sumedžiojau. Ir štai, žuvis guli… Matė, kaip skrido, kaip šoviau, kaip šuo puolė iš paskos, bet krante žuvis!
Šunys
Su šunimi vien darbais ir norais nieko nepasieksi. Reikia kokio nors sutapimo, sėkmės, atradimo. Turi sutapti sielos. Šuns negalima vadinti asmenybe, bet individualumo jie turi. Jeigu medžiotojas su šunimi nėra „ant tos pačios bangos“, ypatingas bendravimas neišsivystys. Buvo gyvenime taip, kad svetimas šuo pasirengęs padaryti viską, džiaugiasi kiekvienu susitikimu, glaudžiasi prie kojų, bet su kitu kontaktas niekaip nesivysto. Su žmonėmis irgi taip būna – sutinki ką nors, bet jau iš pirmo žvilgsnio kyla nepaaiškinama antipatija.
Yra keletas tikėjimų, kaip rinktis šunį. Pavyzdžiui, vieni sako, kad reikia imti tą, kuris pirmasis pas tave atbėga. Kiti žiūri į dokumentus, dar kiti siūlo sudaryti darbinę situaciją ir stebėti šuniuko elgesį. Aš pats turiu vieną gudrybę. Žmogaus rankos skleidžia šilumą, ir šunys ją jaučia. Kuris prisiglaudžia, leidžiasi glostomas, tas ir yra taviškis! Vien išsirinkus šunį niekas dar nesibaigia. Kaip ir žmonės, šunys turi pereinamąjį amžių, net paauglystės maištus išgyvena. Šuo, priklausomai nuo to, ar jis dominuojantis, keletą kartų gyvenime patikrins šeimininką, ar šis priešinsis. Blogiausia, jei žmogus bijo šuns, jeigu šuo psichiškai stipresnis už žmogų. Tai ypač svarbu su sargybiniais šunimis ir vadinamaisiais koviniais. Žmogus neturėtų rinktis šuns pagal nuotraukas ar kad patenkintų savo ambicijas. Šunį reikėtų įsigyti tik įvertinus savo gebėjimus ir reikmes.
Vaikystėje turėjau kelis mišrūnus. Paskui kokerspanielį, kurio dokumentų iš augintojo taip ir negavau. Jis jau buvo išmokęs atnešti antį ir ieškoti slankos, bet, deja, jį suvažinėjo automobilis. Tą kartą nusprendžiau, kad pašaukimas (komanda pas mane) yra šventas dalykas ir svarbiausia, ko reikia išmokyti medžioklinį šunį! Antra ne mažiau svarbi komanda, ypač kalbant apie paukštinius šunis, yra down, arba gulėt. Ji leidžia paguldyti šunį dideliu atstumu nuo medžiotojo. Ji praverčia medžioklėje, pavyzdžiui, prieš šūvį arba ekstremaliose situacijose, kai šunį bet kuria kaina reikia sulaikyti. Abi šias komandas šuo turi atlikti bet kokiomis sąlygomis.
Priešingu atveju dresavimas nelaikomas baigtu ir šuo nėra rankoje. Norint pasiekti besąlygišką paklusnumą, ne visada užtenka pagyrų ir skanėstų. Šuo turi jausti šeimininko pranašumą ir galią. Kartais gali prireikti būti griežtam – jeigu duota komanda, ją reikia įvykdyti. Bet už gerai atliktą darbą priklauso prizas. Visi šunys mėgsta sūrį, bet ne visi šeimininkai žino, kad geriausias jis po poros dienų. Kai sūris pastovi maišelyje, aprasoja ir net padžiūsta, šunims tai tikras delikatesas! Tačiau ir žmogus turi save disciplinuoti, būti ramus ir supratingas – jeigu kokioje situacijoje šuo tiesiog negali atlikti įsakymo, tada geriau patylėti.
Yra daug niuansų dresuojant šunis ir vienas pagrindinių postulatų – viską reikia daryti tiksliai reikiamu momentu, ne anksčiau, ne vėliau. Su paukštiniu šunimi tai ypač svarbu, nes medžiojant sausumos ir vandens paukščius sinergija su šunimi yra sėkmės dalis ir didžiausias malonumas. Tam, kad su šunimi vienas kitą suprastumėte, reikia milžiniško darbo. Verta skaityti literatūrą apie dresūrą ir medžioklę su šunimi, bet be praktikos tikrai neapsieisite. Galima valandomis studijuoti knygas apie važiavimą dviračiu, bet vis tiek teks pačiam užlipti ir pradėti minti pedalus. Turint naują šuniuką, reikia būti pasirengusiam pirmais metais skirti visą laisvalaikį. Tada visą likusį gyvenimą šuo tarnaus tau, atidirbs už visą indėlį. Pats irgi galvoju įsigyti naują šunį, bet dar ne laikas. Liūdna be šuns. Kol kas namuose apsieiname su dviem katėmis.
Dresuotojas ir ekspertas
Šunų dresuotoju oficialiai tapęs nesu. Padedu, jeigu kam reikia. Kuo daugiau šunų matai, tuo labiau supranti ir gali ką nors patarti šeimininkams. Palaikau glaudžius kontaktus su lenkais, kaupiu patirtį. Gali būti, kad išėjęs į pensiją pradėsiu šunų dresūra užsiimti profesionaliai. 1996 metais pirmą kartą nuvažiavau į Lenkiją, į šunų darbinius bandymus. Pas mus dar viskas vyko tarybiniu stiliumi, bet ten – Europos lygis ir tradicijos! Tiesa, lenkų taisyklės ir vertinimas yra švelnesni ir atlaidesni. Vokiečiai ir čekai daug griežtesni. Čekijoje vyksta vienos prestižiškiausių medžioklinių šunų varžybų – Karelo Podhajsky’o memorialas, kur pagrindinis prizas gali būti ir „Škoda“ automobilis, ir „Zbrojovka Brno“ ginklas. Šioje išvykoje sužinojome apie Šventojo Huberto pagerbimą ir tradicijas valstybėse, turinčiose seną medžioklės istoriją. Trejus metus stebėjome, diskutavome, sprendėme, steigti klubą ar ne.
Vižlų klubas
Dirbant su šunimis labai praverčia pagalba iš šalies, nes pats ne visuomet gali pastebėti, kas vyksta, ar tinkamu momentu duodi komandą. Panašiai ir gyvenime. Vienas pats nieko daug pasiekti negali. Kadaise daug ką nuveikėme kartu su kitu Lietuvos kinologu ir medžiotoju Georgijumi Jefremovu. Ir gyvenime taip susiklostė, kad su juo kartu medžiojome ir poilsiavome. Jis, beje, yra vienas naujos lauko bandymų sistemos pradininkų Lietuvoje. Taisyklės buvo sukurtos remiantis Vokietijos ir Lenkijos patirtimi. Kartu su ekspertu ir medžiotoju G. Jefremovu ir dabartiniu Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos vyriausiuoju kinologu Vytautu Tamošiūnu 2001 metais įkūrėme Lietuvos medžioklinių paukštinių šunų mėgėjų klubą. Vėliau jis pervadintas į Vižlų klubą.
Pirmieji bandymai jau pagal naujas taisykles ir dalyvaujant Lenkijos ekspertui įvyko 2011 metais. Dalyvavo keturi šunys. Vėliau aš ir Georgijus gavome nacionalinės kategorijos lauko bandymų ekspertų pažymėjimus. Kaupdami patirtį Lietuvoje ir užsienyje, tapome tarptautinės kategorijos teisėjais. Įkūrėme ir lauko bandymų ekspertų kolegiją. Kelerius metus užėmiau klubo prezidento pareigas, o paskui pats paprašiau manęs neberinkti. Labai didelį indėlį į klubo ir medžioklinių šunų dresūros plėtrą įdėjo Vytautas Tamošiūnas, labai tikslingas, net užsispyręs, darbštus žmogus.
Planai
Atgavus nepriklausomybę, medžioklės kinologija nuėjo ilgą kelią. Yra įvairiapusių bandymų paukštiniams šunims, kraujo pėdsakų egzaminų taisyklių įvairioms veislėms, tačiau dar norėtųsi sukurti taisykles kompleksiniams taksų darbiniams bandymams. Artimiausioje Vilniaus apylinkėje reikėtų pastatyti dirbtines olas treniruotėms ir bandymams. Lietuvoje gyvena keletas italų, kurie patys medžioja slankas ir organizuoja varžybas ir treniruotes svečiams iš užsienio. Man pačiam norėtųsi dar nueiti pamedžioti slankų rudenį, bet šiuo metu nesu pasirengęs turėti naują medžioklinį šunį.
Lietuvoje pastaraisiais metais ši medžioklės rūšis vystosi. Įkūrus Vižlų klubą, buvo galima dviem rankos pirštais suskaičiuoti besidominčius medžiotojus. Tačiau dabar galima sakyti, kad ši medžioklė moderni ir net jaunieji lietuviai medžioja slankas Vakarų Europos stiliumi. Porą metų pas mus vyko tarptautinės varžybos medžiojant slankas. Šiais metais dėl įvairių aplinkybių jos neįvyko. Gali būti, kad ateityje pavyks atnaujinti.
Kulinarija
Pirmoji naujųjų laikų slankų vakarienė vyko mano sode! Suėjo įvairių medžiotojų, atsinešusių savo laimikius. Pasitaikė vienas paukštis, sumedžiotas pernai ir laukęs šaldytuve savo eilės. Mažus gabalėlius įvyniojome į lašinių bryzus ir kepėme. Prieš revoliuciją slanka buvo laikoma vienu didžiausių delikatesų. To meto literatūroje minima intriguojančių valgių pavadinimų, kurių šiais laikais niekur nebepatiekiama. Tešloje kepta slanka, karališka slanka ir kiti patiekalai. Tarp kitko, karališkos slankos procesas yra unikalus.
Prieš medžioklę iškasama didelė duobė ir kelias dienas joje kūrenamas laužas. Sumedžiojamas briedis, stirninas ir slanka. Briedžiui į pilvą įkišamas stirninas, šiam į pilvą slanka, o į paukščio pilvą – vyšnia. Įdarytas briedis įdedamas į duobę, užkasamas ir virš jo užkuriama ugnis. Karaliui tekdavo slanka, kilmingiesiems stirninas, o tarnai pasidalydavo briedį. Paruošti sumedžiotą gyvūną yra specifinis dalykas, o tiems, kurie tai moka, lenkiuosi! Reikia žinoti būdų. Pavyzdžiui, kad pagamintumėte zuikį, reikia sulaukti, kada jis „pats išsirengs“.
Zuikio skerdienai reikėtų paleisti vidurius, bet senais laikais su visais viduriais pakabindavo pastogėje ar daržinėje. Kai nuo nosies pradeda lašėti, reiškia, kad mėsa subrendusi. Zuikio skerdienoje tarp raumenų tarsi susidaro kišenės. Į jas galima įdėti džiovintų slyvų. Prieš tai porą dienų palaikyti piene. Tada mėsa apkepama, įdedama į katilą, retkarčiais įmetama morkų griežinėlių, svogūnų ir troškinama orkaitėje. Garnyrui galima paruošti raugintų kopūstų ar apkeptų burokų. Man visuomet gaila, kai po medžioklės išmetami šerno kaulai. Ant jų paprastai yra tiek daug mėsos. Aš juos išverdu, paskui nuimu mėsą, pridedu į viralą daržovių ir prieskonių. Išeina arba tiršta sriuba, arba skystas guliašas, kaip kam patinka.
Tokiu pačiu principu galima pasigaminti žuvienės. Yra dvigubos ir trigubos žuvienės receptų, kai viename žuvies buljone verdama antra porcija, nukošiama ir verdama dar viena žuvies porcija, o tada tik dedami visi kiti ingredientai. Kai valgai tokią sriubą, net lūpos limpa. Valgiau kuršiškai – žuvienę su kiaulienos spirgais. Suomijoje esu valgęs ledų iš žuvies… Šeimininkams pasiūlius tokios egzotikos, žinoma, neatsisakiau. Paskui tik supratau, kodėl jie taip suglumo. Tai buvo vakarykštė sriuba iš lašišos ir krevečių, sušaldyta į puodelius. Bet buvo labai gardūs ledai!
Pirtis
Jau apie dešimt metų pirtis yra mano trečiasis pomėgis. Lankiausi Latvijos pirtininko Zieduonio Karklinio seminaruose. Jo paskaitų programos trukmė yra 140 valandų! Įsigijau Z. Karklinio ir Eriko Baluodžio knygą „Pirtininko pasakojimai“, kuri yra išversta į lietuvių kalbą. Šiuo metu, palyginti lėtai, rengiu pirtį savo namų ūkio pastate. Labai tikiuosi, kad pavyks pastatyti tinkamai. Tai nebus juodoji pirtis, bet su kaminu, o ugnis eis per akmenis. Reikės apie 800 kilogramų. Pirčiai paruoštos trijų pirštų storio liepos lentos.
iemą pradėsime apmušinėti sienas. Pati pirties patalpa bus apie 12 kvadratinių metrų ploto – tiek, kad trys žmonės galėtų atsigulti, o kiti trys juos vanotų. Tuo tarpu su savo kompanija važiuojame į ekoturizmo svečių namelį, 100 kilometrų nuo sostinės, kur vanojamės juodojoje pirtyje. Vanojimasis išsitrynus druska, rykštėmis, moterims egzotiškesnės pirtys su apelsinais ir tirpstančiu sniegu, meditacija. Pirties pasaulis yra labai platus. Ką jau kalbėti apie sveikatą kūnui ir sielai. Mūsų pirtininkas tyrinėjo šį meną ilgus metus, įsigilino į jį tiek, kad net taiko ezoteriką, senuosius Baltų genčių pagoniškus ženklus ir nepripažįsta oficialiosios religijos.
Religija
Jeigu žmogus jaučia pašaukimą, tiki Dievu ar dievybėmis, svarbiausia, kad jam gerai. Svarbu, kad jis niekam savo pažiūrų neprimestų. Jeigu kas domisi ir to nori, jis priima tikėjimą, bet per prievartą geras nebūsi! Netikiu, kad Dievulis sėdi ant debesėlio ir judina kojeles. Įsivaizduoti, kas yra Dievas, neįmanoma. Tema tokia plati, kad sunku ją aprėpti pora žodžių. Laimėje vienokios mintys, nelaimėje kitokios, tačiau kol kas santykiai su Dievu man nė karto nebuvo pašliję. Tikėjimas yra dvasios būsena. Kaip pasakyti, kas yra Dievas? Kaip paaiškinti, kas yra medžioklė? Paprasčiausiai žmogus jaučia kokį nors malonumą kokioje nors srityje, bet kaip tai paaiškinti žmogiškomis sąvokomis? Mes su Georgijumi turime savo juokelį, posakį tai progai, kai šuo tobulai atlieka savo darbą paukščių medžioklėje – Dievulis basom kojom po sielą pavaikščiojo.
