Ričardą Mačiulaitį žino daugelis medžiotojų, tik gal ne tiek kaip medžiotoją, bet kaip žvėrienos paruošimo virtuozą. Jo vadovaujamas restoranas Medžiotojų užeiga – vienintelis nuo sovietinių laikų veikiantis Kauno restoranas, įsikūręs istoriniame pastate, buvusiuose Kauno maršalkos Zabielos rūmuose.
Čia jaukumą kuria ne vien interjeras ar personalas, o ir pats Ričardas, visada pasitinkantis su šypsena. Taip nutiko ir šį kartą. Prisėdame restorano kiemelyje ir ilgai kalbamės, pašnekovas ramiai dėsto savo įžvalgas apie medžioklės kultūrą ir sampratą Lietuvoje. Kalbant paaiškėja, kad jam medžioklė – veikla, pailginanti gyvenimą, o teigiamos per ją patirtos emocijos – visa ko pagrindas.
Ričardas kilęs iš Dzūkijos. Trumpai papasakoja, kad vaikystėje gyveno Simne, vėliau Alytuje baigė mokyklą. Šeimoje medžiotojų nebuvo. Prisimena, kad tėčiui mama kažkodėl neleido tapti medžiotoju. Ričardo žmona nėra medžioklės entuziastė, kaip ir dukra, bet priduria, kad dukros požiūris kitoks – medžioklę ji supranta ir laiko teigiamu, ekologišku mėsos gavimo būdu, lyginant su mėsos pramone. Ir galiausiai prisipažįsta medžiotoju tapęs atsitiktinai – per draugus, mat buvo nemedžiojantis medžiotojų užeigos savininkas, o jiems taip netiko, šypsosi prisiminęs. Tai kaipgi tada atsirado Medžiotojų užeiga?
Hobis tapo pragyvenimo šaltiniu
„Dar studijų metais, kai studijavau Žemės ūkio akademijoje, universitete veikė pirmieji maisto gaminimo kooperatyvai, ten su bendramoksliais ruošdavom kavą, salotas gamindavom. Tai buvo mano hobis, kuris tapo pragyvenimo šaltiniu. Nors mokiausi žemės ūkio inžinerijos, nė dienos nedirbau inžinieriumi. „Maisto gaminimo universitetą“ išėjau iš praktikos, o teoriją – iš mechanizmų. Paskui su bičiuliais turėjau kavinę, vėliau restoraną. Man sekėsi gaminti ir parduoti maistą.
1998 m. gavome miesto valdžios pasiūlymą prikelti merdinčią Medžiotojų užeigą. Mintis man labai patiko ir prilipo, gal energija, gal likimas, tiesiog patiko… Sutapo daug dalykų, o ir pastatas – architektūrinis paminklas, ir jame esančias istorines vertybes buvo įdomu atrasti. Čia praeitis siejosi su ateitim. Atsimenu, kai tik atėjome čia dirbti, žvėrienos meniu nebuvo, siūlytas tik tradicinis šašlykas, kuris iki dabar yra meniu.
Tąsyk klientas Vytautas Motiejūnas paliko elnio kumpį, ant lapelio parašęs tik numerį. Nuo tada pradėjome dirbti su žvėriena. Buvo visko, mokėmės. Žvėriena – prabangi, labai subtili, sudėtinga su ja dirbti, reikia turėti daug specifinių žinių ir nebijoti eksperimentų. Tačiau iššūkiai man patinka. Turiu žemaitiško kraujo iš tėvo pusės ir užsispyrimo, matyt, tai ir padeda“, – pasakoja pašnekovas.
Medžioklė iš pradžių nepatiko
Ričardas medžioja 20 metų. Jis prisimena, kaip susipažino su medžiokle: „Medžioklėse teko lankytis ir nebūnant medžiotoju. Traukė pabūti medžiojančioje kompanijoje, pajausti tą dvasią. Kartą teko susipažinti su tokiomis medžioklėmis, kurios mane atbaidė tapti medžiotoju, paliko prastą įspūdį. Tai vyko svečiuose – pamačiau, kaip medžiotojai vieni nuo kitų slepia laimikį, barasi dėl mėsos… Medžioklė tąsyk pasirodė labai keistas reikalas, ir paskui kokius penkerius metus į ją nežiūrėjau, nenorėjau net bilieto turėti… Tokioje medžioklėje nebuvo geros atmosferos.“
Skubu klausti, tai kokia ta atmosfera turi būti? „Aistra pamatyti, aistra susižavėti! Iš pradžių nesupratau, kodėl esu laimingas nenuspaudęs gaiduko… Nors eini į medžioklę, kad sumedžiotum, dažniau būni laimingesnis, kai nesumedžioji. Mano medžioklės sampratai daug įtakos turėjo Petro Kanapienio mokymas. Medžioklei reikia laiko, kol pradedi ją vertinti, išmoksti pasisveikinti su žvėrimi, su juo bendrauti, pažinti arba, vaizdžiai sakant, išmoksti ūkininkauti gamtoje“, – teigia Ričardas.
„Kartais žiniasklaidą iškreipia medžiotojo darbą miške. Sunku čia kažką kaltinti, tai greičiau supratimo stoka… Visi galime palyginti, kiek naudos duoda draudimas važiuoti pažeidžiant taisykles ir kiek – mokymas nepažeisti taisyklių. Kiekvienas vertiname pagal save: galbūt vienam reikia draudimo, kitam pakanka rekomendacijos. Medžioklės parodymas tuo kampu, kuris kelia daugiau visuomenės susižavėjimo arba pasišlykštėjimo, arba kitaip dirgina, galbūt žiniasklaidai yra naudingesnis, nes kelia daugiau emocijų. Iš neigiamų gali daugiau uždirbti nei iš teigiamų. Negatyvas skamba dažniau, o ilgainiui kritikuoti tampa mada. Žiniasklaidai tai didesnis biznis, bet labai gaila, kad žurnalistai neturi kitokios informacijos, jų niekas nemokė ar nenori paaiškinti, kaip iš tikrųjų veikia gamtos dėsniai.“
Medžioklės kultūros lygis auga
Netolima praeitis – dar prieš 15 metų dažniausias žvėrienos apdorojimo būdas buvo mėsą pasidalyti vietoje, čia ir dabar, bet jis nyksta, sako Ričardas. „Dabar labai smagu būti tame pačiame kaime, kuriame buvau prieš 25 metus, ir mokyti, kaip padaryti, kad ta pati žvėriena būtų labai skani – ne skani, o labai skani! Reikia tik vieno dalyko – kantrybės! Neskubėti nulupti, palikti subręsti. Džiaugiuosi, kad etapą, kai medžiotojų šaldikliai lūžta nuo mėsos ir kai neatsirenka, kuriais metais kokią žvėrieną užšaldė, baigiasi. Požiūris keičiasi, ir net per kelerius metus stipriai pasikeitė. Dar dešimt metų teks palaukti, kol tai įsivyraus visur Lietuvoje.“
Medžioklė – tarsi spektaklis
„Manau, ateityje bus rečiau spaudžiamas gaidukas ir apie tai bus galvojama. Ūkininkavimo miške forma kinta, ir limitų mažinimas akivaizdžiai tai parodo. Išnyko šernų licencijos – šernų padaugėjo, dabar išnyko kitų žvėrių limitai – medžiotojai pradeda branginti tai, ką turi. Jausti malonumą, kiek žvėrių išaugino, kad trofėjų išsaugojo. Žinoma, dar yra teisinių nesutarimų, ribų klausimų ir panašiai, – pasakoja pašnekovas. – Geras pavyzdys yra danielių veisimas, ypač dabar, kai nebeliko limitų. Vieni klubai veisia, kiti ne, kyla nesutarimų, bet tai laikina ir viskas stos į vietas. Medžioklės grobis bus retesnis, šūvis bus paleidžiamas atsakingiau ir mėsa labiau vertinama. Iš susibūrimo medžioklėje jausime daugiau malonumo, nei sumedžioję daug žvėrių – tik tiek, kiek reikia. Žiūrim dabar į lenkus, į vokiečius ir matom tai, ką netolimoje ateityje turėsime patys.“
Ričardas papasakoja, kaip savo veikla prisideda prie medžioklės kultūros populiarinimo Lietuvoje: „Restoranas labai prisideda prie medžioklės kultūros. Mes esame pakeitę daugelio požiūrį į medžioklę – kas anksčiau nevertino žvėrienos, dabar vertina. Matyt, kaip aš pats pamačiau kitą medžioklės pusę, taip ir žmonės pamato. Jei žmogus paragavo ir jam patiko, reiškia, tai galima pagaminti. Žinoma, labiau vertina maisto kokybę – į restoraną ateina skaniai pavalgyti, praleisti laiko. Šiame restorane žmonės reprezentuoja save, miestą, šalį, miesto ar šalies vadovai reprezentuoja save. Mums svarbu stilius ir reprezentacija. Ir dabar turime patiekalą – rujojančio elnio sprandą, kuriuo norime parodyti, kad tai valgoma ir netgi skanu. Kiekvienam patiekalui yra vieta, laikas ir paruošimo būdas.“
Medžiotojai čia užsuka patys ar su šeimininkėmis, kurios jiems ruošia žvėrieną, paragauti, kad galėtų eksperimentuoti namie: „Sulaukiame klausimų, kodėl tau pavyksta, o man ne? Žinoma, pasakai“, – juokiasi Ričardas. Kartais skambina patarimų: „Ričardai, šerną verdu, ką daryt – žmona varo iš namų? Sykį patariau padėti puodą piktiems kaimynams prie durų, nes tai greičiausiai buvo rujojantis šernas… Žinoma, pajuokavau! Tačiau tokią mėsą ruošti reikia išėmus vidurius, pakabinti su kailiu, pabrandinti. O šiaip anekdotai atsiranda iš realybės. Suvalkiečio klausia: „Kaip tie šernai?“ – „Vienas geras, o kitą pavirt reik…“ Nutikę ir man taip buvo: dalyvauju kartą medžioklėje Suvalkijoje ir per pietus atneša patiekalą iš šernienos, šeimininkas sako: „Nespėjom patikrint to šerno, bet aš gerai paviriau…“
Be medžioklės savo darbe mes niekas, mano Ričardas, be medžioklės neturime virtuvės: „Mus mokė, kad turi matyti, kaip yra sumedžiojama, koks procesas vyksta po medžioklės, tada gali būti tikras, ką dedi ant stalo. Procesą privalai stebėti.“
Ričardas mano, kad medžiotojams trūksta mokymų. „Man visada kyla klausimas: turime pinigų ginklams, drabužiams, bet kodėl mėsą dedame į šiukšlių maišą? Dar kuris yra iš perdirbto ir su maistu nieko bendra neturinčio plastiko… Visi suprantam, kad tai polietilenas, bet jis nevienodas. Žinom, kad yra šaldyti ir šildyti skirtas plastikas, o mėsai yra maistiniai maišai. Šioje vietoje dar trūksta kultūros. Labai daug maišų esu išdalinęs – ir plastikinių, ir popierinių, medžiotojai tikrai galėtų juos naudoti. Tai gali pakeisti tik švietimas, parodymas. Klubuose trūksta ir specialių šaldytuvų, kuriuose laimikį galima laikyti, kad mėsa subręstų“, – subtilybėmis dalijasi pašnekovas.
Trofėjai ir medžioklės istorija
Ričardas prisideda ir prie Kauno rajone esančio Raudondvario pilies dvaro menių atkūrimo. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad grafų Tiškevičių valdomame medžioklės dvare buvo didžiulė gyvūnų ir augalų kolekcija. Prieš septynerius metus Kauno rajono meras pakvietė Ričardą dalyvauti projekte, kurio vienas iš tikslų – papuošti pilies menes medžiojamųjų gyvūnų trofėjais. Jis sako, kad tada idėja jam labai patiko ir tapo nauju iššūkiu, kuris išmokė kurti istoriją organizuojant medžiokles.
„Reikėjo pasukti galvą, kaip gauti pilies menėms tinkamų trofėjų. Viena iš idėjų, kuri puikiai tiko, buvo prikelti antram gyvenimui į amžinus medžioklės plotus iškeliavusių medžiotojų trofėjus. Kai medžiotojas iškeliauja, trofėjai nebeturi savo vertės, nes nebelieka jų pasakotojo ir pasakojimo. Likusi trofėjų kolekcija tampa daiktu, kuris renka dulkes ir reikalauja priežiūros. Norėjosi sutelkti medžiotojus pagalvoti, kur tokių trofėjų yra, kad jie sugrįžtų antram gyvenimui pilyje.
Kita idėja – rengti medžiokles, po kurių trofėjai pasilieka pilyje. Taip kuriama istorija istorijoje. Žmonės, kurie pristato trofėjus su istorija, patys tampa istorija. Turime eksponatą iš prezidento medžioklės. Prezidentui sumedžiojus elnią šuo apgraužė elnio nosį. Būtent dėl nugraužtos nosies jis atsirado pas mus. Istorija kelia teigiamas emocijas, kartu ir medžioklė. Renginys neturi aiškių kriterijų, taisyklių ar įsipareigojimų, tačiau vystome idėją, kad medžioklė būtų tam tikras pavyzdys visuomenei.“
Medžioklė – kasdienio gyvenimo ritmas, galintis duoti pajamų
Pašnekovas sako, kad užsienio šalyse vietos bendruomenės vertina ir išnaudoja medžioklę pajamoms generuoti, ir mano, kad gerąją praktiką galime ir turime pritaikyti Lietuvoje: „Kartą dalyvavome medžioklėje Vokietijoje, nedideliame miestelyje, kurio vietos bendruomenė augina daug arklių. Arklius pritaiko įvairioms reikmėms, žinoma, ir medžioklėje. Arkliai medžioklėse vežioja medžiotojus. Tai išties graži tradicija, iš kurios bendruomenė uždirba. Miestelio gyventojams medžiotojas yra normalus ir laukiamas lankytojas.“
Štai suomiai, kaip pasakoja Ričardas, vertina kailius: jie neišmes nė vieno kailio, visus priduos, išdirbs ir panaudos. Medžioklės organizatoriai bendradarbiauja su apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančiais vietos gyventojais, kuria darbo vietas. „Keistas dalykas, kad estai daugiausiai briedienos parduoda suomiams, o latviai – estams. O lietuviai neparduoda ir deda į šaldiklius“, – nusijuokia Ričardas.
Medžiotojas sako pasigendantis didesnio šeimos įsitraukimo į medžioklės procesą. „Norėtųsi, kad medžiojantys tėvai parodytų medžioklę vaikams kaip šventę. Turime šventę su dviračiais, su baidarėmis, medžioklė lygiai tokia pati šventė. Ją tik reikia atitinkamai paruošti, kad tiktų visai šeimai, rasti vietą, kurioje gali būti vaikai. Visa šeima taip praleistų daugiau laiko kartu, nes vaikai renkasi iš to, ką tėvai pasiūlo. Tėvams reikėtų daugiau paaiškinti, kad žvėreliais ne tik rūpintis reikia, bet ir kodėl sumedžiojamas vienas ar kitas gyvūnas, kam to reikia, kaip atrodo selekcinis elnias, kaip atrodo po kovos pradurtu šonu – juk gamtoje yra visko, – sako medžiotojas. – Medijose pilna informacijos, kas ką sumedžiojo, bet gerokai reikia paieškoti švietėjiškų momentų, kodėl buvo sumedžiota, ir apie juos kalbėti. To pas mus dar mažoka. Savo dukrai tai aiškinau, ir jos normalus požiūris. Viskas ateina per švietimą ir šeimą. Paaiškinant, parodant įsitrauktų daugiau jaunimo ir taip greičiau išaugtų nauja karta, turinti sveiką požiūrį į medžioklę.“
Kiekvienas medžioklės būdas žavus
„Labiausiai mėgstu tokią medžioklę, kur daugiausia teigiamų emocijų, o tai priklauso nuo pačių medžiotojų. Ar žmogus gali atsipalaiduoti gamtoje, neužkrauti savo problemų kažkam kitam, tiesiog gerėtis gamta? Vienas gali piktintis: aš toks kietas medžiotojas ir kaip nesugebėjau pataikyti, o kitas gali toje pačioje situacijoje pasakyti – koks laimingas žvėris, kad mane pergudravo… Ir štai turim visai kitokią nuotaiką toje pačioje kompanijoje. Man arčiau prie širdies antrasis variantas, – sako Ričardas. – Teko dalyvauti medžioklėje tykant. Susirinko apie 30 medžiotojų. Turėjome gražią šventę, buvau pasiruošęs patiekalų. O į medžioklę susiruošė gal tik 6 medžiotojai, tačiau tai ir daro įspūdį – kad ne kilogramai mėsos, o bendravimas svarbiausia.“
Paklaustas apie didžiausią savo trofėjų Ričardas telefone parodo šerno nuotrauką ir pradeda pasakojimą: „Labiausiai įsiminė sumedžiotas šernas be apatinio žandikaulio… Tai buvo seniai, bet iki šiol didžiausią įspūdį man padaręs trofėjus. Tada įsitikinau, kad medžioklėje atsakomybė labai reikalinga, tai svarbiausias dalykas.
Anksčiau nesuprasdavau, kodėl užsieniečio sumedžioti žvėrys yra kokybiškesni. Pasirodo, dėl taiklumo. Tik paskui supratau, kas tas taiklumas yra atsakomybė prieš paleidžiant šūvį. Bendravimas su medžiotojais iš kitų šalių ir Lietuvos parodo, kad mums dar trūksta supratimo. Užsienio medžiotojai medžioklės be taiklaus ir atsakingo šaudymo nesupranta. Svarbu šūvio atstumas per medžioklę. Jei paleidžiame šūvį iki 100 m į bėgantį žvėrį, tai atsakingas šūvis, jei iš toliau – jau neatleistina. Į stovintį – taip, į bėgantį – ne, ir čia trūksta švietimo. Galime galvoti, kad gal medžiotojas neįvertino atstumo, bet medžiotojai visada įvertina, medžioklės vadovas įvertina. Tenka apgailestauti, kad kai kur dar gajus toks požiūris: ai, toks geras vyras, tai jau tiek to, nekreipsim dėmesio! Taisyklės visiems vienodos ir jų laikytis yra ne bausmė, o mokymasis. Ne veltui estai pradėjo taikyti prevenciją greitį viršijusiam vairuotojui – jis privalo valandą stovėti vietoje. Pamatysim, ar tai bus geresnė prevencija nei bauda, nes bauda priklauso nuo tavo kišenės, o ne nuo supratimo, kad keli pavojų“, – svarsto medžiotojas.
Ričardas prisipažįsta girdintis, kad vis dažniau medžiotojai sako nemedžiosiantys trofėjinių gyvūnų, tik selekcinius: „ožių trofėjus medžiosim į rujos pabaigą“. Vadinasi, jau nebereikia skubėti, kad nušaus kaimynas. „Džiugu. Žinoma, ir laikotarpis prisideda. Sumažėjus šernų medžiotojai pradėjo medžioti kitus žvėris. Gerai, kad yra valstybinių medžioklės plotų, ir tai yra švietėjiškos medžioklės vietos, ten vyksta žinių sklaida. Turiu tokį paprastą pavyzdį: teko pakviesti medžiotoją iš Varėnos rajono į profesionaliosios medžioklės plotuose organizuotą medžioklę. Ir ką jūs galvojate – kitais metais jų klube gimė sprendimas, kad kiekvienam klubo nariui reikia sukalti po tris varymui skirtus bokštelius, kuriuos naudos saugiai medžioklei. Pamatė ir pritaikė. Profesionaliosios medžioklės – kol kas geriausias pavyzdys, nes jos organizuojamos geriau nei klubuose… Gal galimybės kitos, bendravimas kitoks, žinoma, stiebtis dar yra kur“, – sako medžiotojas.
Pokalbį Ričardas baigia palinkėjimu: „Medžiotojams palinkėčiau trumpai ir aiškiai – kantrybės medžioklėje, visame procese. Iš pradžių nesupratau, o dabar žinau, kad svarbus pasiruošimas, o kas tau skirta – niekados nepabėgs, todėl kantrybės. Pajusti malonumą dėl nenuspausto gaiduko… Galima daug sakyti ir rašyti, bet šiame žodyje telpa viskas.“ Taigi, kantrybės!
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
