Ruduo Lietuvoje dažniausiai siejamas su didžiąja medžiokle – elniais, briedžiais, šernais. Trofėjai, adrenalinas – šias didžiosios medžioklės dramas visi pažįstame ir branginame. Tačiau apsižvalgius plačiau, galima pamatyti, kad beveik esame pamiršę vieną svarbią medžioklės dalį – smulkiosios faunos medžioklę.
Paukščių medžioklė, kiškių medžioklė, žiemos lapių medžioklė – jos yra tokios pat svarbios, tokios pat tradicinės ir kupinos romantikos. Tai pasakojimas apie tai, kas visada buvo medžioklės esmė: gamta, procesas, šuns darbas, medžiotojo įgūdžiai ir kantrybė, o ne kilogramai šaldiklyje.
Lietuvoje paukščių medžioklės galimybės istoriškai ribotos. Taip, turime vandens paukščių, galime medžioti slankas. Bet svajonė apie fazanų medžioklę laukinėje gamtoje vis dar lieka tik svajonė – šiuo metu jų į gamtą paleisti negalima, klimato sąlygos nėra palankios, plėšrūnų spaudimas didelis, o populiacija savarankiškai neatsikurtų.
Tačiau tai nereiškia, kad turėtume nuleisti rankas. Priešingai – šią svajonę reikia puoselėti, nes Europoje būtent smulkioji medžioklė šiandien išgyvena atgimimą. Ten, kur atkuriami ir prižiūrimi fazanams, kurtiniams ar kitiems paukščiams tinkami buvimo plotai, auga biologinė įvairovė. Kur yra maisto – ten atsiranda gyvybė. Medžiotojas čia nėra grėsmė – medžiotojas yra ekosistemos kūrėjas.
Ir svarbiausia – geras paukštšunis neatsiranda iš niekur. Tai darbas. Metai, o ne mėnesiai. Kantrybė, disciplina, supratimas. Tai bendradarbiavimo menas tarp žmogaus ir šuns – tikroji medžioklės siela.
Visai neseniai turėjau galimybę tris dienas medžioti laukinius fazanus Lenkijoje. Įspūdžiai? Tokie patys, kaip aprašyta senose medžioklės knygose – laisvė, gamta, tyla ir šuns darbas, kuris užgniaužia kvapą. Ten, kur medžiotojai rūpinasi gamta, yra paukščių, ten yra gyvybės. Tai ne atsitiktinumas – tai darbas.
O tada sugrįžti namo – kur vaizdas kitoks. Kur kiškis jau niekam neįdomus. Kur kadaise svarbiausias medžiojamasis gyvūnas tapo „nevertu vargo“. Mes pripratome prie didžiosios medžioklės, o mažoji liko šešėlyje.
Tačiau mažoji medžioklė – mūsų šaknys. Taip prasidėjo medžioklės kultūra. Taip atsirado pirmieji medžiotojai, pirmosios istorijos, pirmieji medžiokliniai šunys.
Ir jeigu norime išsaugoti medžioklę ateities kartoms, turime prisiminti – medžioklė nėra vien trofėjai. Tai įgūdžiai, gamta, šuo, pagarba ir pusiausvyra. Tai jos esmė, kurios niekada negalime prarasti.
Gauk 80 puslapių kiekviename numeryje ir 2 priedus! Prenumeruok žurnalą 2026 metams!
