Šunys

Raudonieji seteriai iš žaliosios salos0


Alina Zavodilova ir jos Velso springerspanieliai bei airių seteriai
Alina Zavodilova ir jos Velso springerspanieliai bei airių seteriai
Nuotrauka: iš archyvo

Airių kalba ši veislė vadinama sotar rua, kas pažodžiui reiškia raudonąjį seterį. Unikali, ryški ir patraukli airių seterių spalva yra jų vizitinė kortelė, pagal kurią šie šunys atpažįstami visame pasaulyje. Sakoma, kad anksčiau jie būdavo tokie pat atkaklūs ir pasitikintys savimi, bet juos būdavo sunku dresuoti, jie pradėdavo vėliau dirbti, nors paskui ir tapdavo patys geriausi medžiotojo padėjėjai. Iš pradžių ne tik pagal charakterį, bet ir pagal išvaizdą veislė skyrėsi nuo šiandieninės. Dabar seteriai yra paklusnūs, protingi, linksmi ir energingi medžiotojai, kompanionai, sporto ir kaniterapijos šunys.

Istorija

Vienas pirmųjų rašytinių liudijimų apie šunis, panašius į seterius, randamas XVI amžiaus anglų daktaro Johno Caiaus knygoje De Canibus Britannicus (iš lot. Apie Britanijos šunis): „Kita šunų veislė, naudojama paukščių medžioklėje, ieškodama grobio nekelia triukšmo nei letenomis, nei balsu. Šuo klauso šeimininko nurodymų ir juda į kairę, dešinę, pirmyn ir atgal. Suradęs paukštį šuo tyli ir atidžiai stebi, priglunda prie žemės ir artinasi kaip kirmėlė. Kai seteris prisiartina prie grobio slėptuvės, jis vaiko paukštį letenomis ir rodo šeimininkui, kur šis yra. Taip visas šuns elgesys atitinka veislės pavadinimą ir jį pateisina.“

Būtų neteisinga teigti, kad čia kalbama apie tokį airių seterį, kokį pažįstame šiandien. Greičiau J. Caius aprašo gana seniai išnykusią spanielių veislę. Tai rodo teksto tęsinys: „Didžioji dalis jų vilnos yra balta su įvairiomis, daugiausia raudonomis, dėmėmis.“ Po 40 metų, apie 1610 metus, išleistoje knygoje Kaimo ferma rašoma taip: „Ten yra ir kita spanielių veislė, vadinama seteriais.“ XVIII amžiuje prasidėjo tikslingas veislės darbas. Unikali raudona spalva be dėmių gauta dėl atidžios selekcijos.

Aišku, vedant airių seterių veislę augintojų darbas nebuvo nukreiptas vien į išvaizdą. Šunys buvo atrenkami vertinant jų darbo savybes ir tinkamumą medžioklei vietos sąlygomis. Atskiri augintojai, pavyzdžiui, Freyne’ų šeima iš Frenčparko, jau nuo pat pradžių kaupė medžiagą ir informaciją apie veislės darbą. Freyne’ai pradėjo dokumentuoti seterių atranką 1793 metais, kruopščiai užrašydami viską apie mažylių vadas ir atrinktas veislės kilmės linijas. Smalsiems tyrinėtojams tai leidžia daug ką sužinoti apie veislės kilmę, susidarymą, augintojų idėją. Nustatyta, kad XVIII amžiuje seteriai tapo atskira veisle.

XIX amžiaus viduryje airių seteriai daugiausia buvo raudoni arba raudoni su balta, geltoni ar balti su kaštoninėmis dėmėmis. Aišku, kad selekcininkai rinkosi grynai raudoną spalvą, nes būtent tokius airių seterius turime šiandien.

Moderniųjų seterių standartą apibendrino ir 1886 metais išleido Dublino airių seterių klubas. Pirmojoje redakcijoje buvo pateikta 100 balų sistema, naudojama šuniui vertinti pagal daugybę fizinių ir darbinių kriterijų. Vėliau šis skyrius buvo pašalintas, bet apskritai standartas liko nepakitęs ir pagal jį airių seteriai vertinami visose šalyse, kuriose ši veislė oficialiai pripažįstama.

Lietuvoje

Lietuvos medžioklės sąlygos seteriams yra idealios. Slankos ir perkūno oželiai (abu galima medžioti nuo rugsėjo 1 iki gruodžio 1 dienos) yra tinkami medžioti su paukštšuniais, nes šių paukščių instinktai iš pradžių liepia pasislėpti, palaukti ir pakilti tik tada, jei pavojus prisiartina per arti.

Slankų Lietuvoje pavasarį medžioti nebegalima, bet rudenį irgi ne mažiau įdomu. Paskutiniai geltoni lapeliai dar virpa vėjyje. Rūkas stabteli medžių lapuose, dideli lašai lėtai teka šakomis ir kapsi žemėn. Kvepia drėgna žeme. Įkypi saulės spinduliai šildo nugarą ir žaidžia rasos lašuose, kurie tarsi karoliukai įsiraizgę voratinklio gijose. Raudona strėlė šauna tarp baltų beržų kamienų, nukritę lapai verpetais pakyla į orą ir tyliai nusileidžia, kur ką tik prabėgo šuo. Staiga lieknas kūnas sustingsta. Cit! Kas ten? Slankos taip paprastai nepamatysi, todėl žmogui ir reikia šuns, kurio nosis parodo, kur tupi paukštis. Medžiotojui telieka ateiti, ramiai pasirengti šūviui ir duoti komandą. Iššovus šuo padės surasti paukštį arba jį atneš. Taip, rudeninė slankų medžioklė su paukštšuniu turi savito šarmo.

Lietuvoje yra keli airių seterių veislynai ir nemažai savininkų. Kai kurie šunys patenka į medžiotojų šeimas kitose šalyse. Pavyzdžiui, Baltarusijoje gyvena Lietuvoje augintas, labai aktyviai medžiojantis seteris. Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje populiari laukinių paukščių medžioklė. Ten leidžiama medžioti daugybės rūšių paukščius, įskaitant kurapkas, putpeles, stulgius ir kitus paukščius, kurie ilgai lieka slėptuvėje, kol šuo nutilkęs.

Medžioklėje

Airių seteriai sukurti paukščiams medžioti pievose ir raistuose. Jie dirba energingai, nepavargdami išieško lauką, kiekvieną krūmą ar žolių kupstą, bėgiodami labai plačiais zigzagais, statmenai vėjui. Šunys bėga ne ristele, o guviais, bet saikingais šuoliais. Medžiotojai tokią bėgseną vadina vilko šuoliavimu. Airių seterių tilktis yra aukšta: šuo stovi ant keturių kojų, kartais pakelia vieną priekinę leteną, uodega nugaros lygyje. Tam tikrose situacijose nutilkęs šuo šiek tiek vizgina uodegą, kas nebūdinga kitų rūšių paukštšuniams. Paprastai visiškai sustingusi uodega rodo, kad šuo tiksliai žino ten esant paukštį.

Išieškoję lauką seteriai stengiasi surasti paukščio kvapo giją. Pagal ją jie nustato grobio buvimo vietą, artinasi prie jos ir nutilksta saugiu atstumu, snukiu tiksliai rodydami paukščio slėptuvę. Medžiotojas pagal tai, kaip aukštai šuo žiūri, gali nustatyti ir atstumą iki vietos, kur paukštis pasislėpęs. Anksčiau seteriai buvo naudojami tik tam, kad rastų medžiojamą gyvūną. Šie šunys niekada neatnešdavo sausumos ar vandens gyvūno.

Tačiau mūsų laikais airių ir kiti trys Britų salų seteriai (škotų, airių raudonbalčiai ir anglų) pradėti naudoti plačiau, ypač šalyse, kur medžioklė yra racionalesnė, kasdieniškesnė. Rusijoje seteriai labai populiarūs, nes ten leidžiama medžioti įvairių rūšių laukinius ir pelkinius paukščius. Labai dažnai prie jų prieiti sudėtinga. Žmogui rasti laimikį mažai šansų.

Antra, retas medžiotojas gali laikyti du šunis – seterį ir retriverį, kaip seniau būdavo Anglijoje ir Airijoje. Kadaise didikai medžiodavo taip: seteris bėga ir ieško laimikio, nurodo jo buvimo vietą ir tilktimi sulaiko paukštį slėptuvėje; medžiotojas prieina ir iš žolės ar krūmų iškeltą paukštį sumedžioja; retriveris paukštį suranda ir atneša šeimininkui. Dabar viskas paprasčiau – seteriai išmokomi aportuoti, t. y. atnešti laimikį iš atviro vandens ar apaugusios pelkės, ir negalima sakyti, kad jiems tai nepatinka.

dėl tradicijų ir ankstesnio šuns naudojimo būdo kartais manoma, kad seteriai sumedžiotų paukščių neatneša. Seteriams patinka plaukioti, ypač šiltuoju laiku. Ir vėlų rudenį nebijo išsimaudyti, nes žiemop jiems užauga pūkuota povilnė, apsauganti nuo šalčio ir kurį laiką nuo drėgmės. Žaidimas „nubėk ir atnešk“ yra vienas mėgstamiausių visiems šunims, todėl per jį ankstyvame amžiuje galima išmokyti mažylį atnešti daiktus ir laimikį.

Seteriai skiriasi nuo kitų paukštšunių. Jie dirba greitai, nenuilsta, jų uoslė daug stipresnė, galinti atskirti paukščio kvapą didesniu atstumu. Seteriai azartiškesni, emocingesni nei žemyniniai paukštšuniai.

Mokymas

Pasak Rusijos medžiotojos ir paukštšunių dresuotojos Natalijos Ivaninos, kuri pati augina medžioklinius seterius, mažylį mokyti geriausia pradėti jau nuo pirmosios dienos namuose. Dresuoti reikia ramiai, be bausmių ir riksmų. Seteriai turi gerą atmintį ir labai lengvai mokosi, bet yra emocingi ir neigiama šeimininko reakcija, pakeltas tonas ar fizinis poveikis gali visiems laikams sugriauti visą treniruotėse pasiektą sistemą ir meistrystę.

Jeigu mažylis paimtas iš darbinių šunų veislyno, reikia skirti ypatingą dėmesį stabdymo komandoms. Šunį reikia mokyti sustoti, atsigulti arba atsitūpti, nesvarbu, kaip toli nuo šeimininko jis būtų. Žinoma, dresūra yra palaipsnė ir iš mažo šuniuko negalima reikalauti tiksliai įvykdyti sudėtingos komandos, bet 5–6 mėnesių jauniklis jau gali mokytis apieškoti lauką zigzagais ir klausyti krypties nurodymų, duodamų rankų mostais.

Tokiame amžiuje labai svarbu užmegzti su šunimi glaudų ryšį – vykdyti kiekvieną komandą reikia pradėti žvilgsniu į akis, šuns dėmesys turi būti sutelktas į šeimininką, nes dirbti su paukštšuniu reiškia dirbti poroje. Net prie paukščio nutilkę seteriai atsigręžia per petį ir šiuo metu šeimininkas prireikus gali duoti papildomą komandą.

Šuniuko individualumas pasirodo jau pirmomis gyvenimo savaitėmis. Kas pirmasis prieina prie šuniukų dėžės krašto, tas ir bus pats aktyviausias. Pasirinkus šuniuką medžioklei, pirmiausia reikia žiūrėti į tėvų dokumentus ir darbo patirtį. Jeigu yra darbo patikrų diplomai ir tėvai eina medžioti, galima tikėtis, kad ir šuniukas turės geras įgimtas darbines savybes. Taip pat žiūrėtina, ar šuniuką domina įvairūs kvapai, ar jis kelia galvą, gaudydamas vėją, ar bando nutilkti prie paukščių per pasivaikščiojimus.

Su jaunuoju seteriu galima pradėti medžioti jau vienų ar pusantrų metų amžiaus. Pirmajame sezone svarbu mažiau domėtis pačia medžiokle, kontroliuoti savo azartą ir labiau sekti tai, ką daro šuo. Pirmasis sezonas – pats svarbiausias! Kad paskui nereikėtų karčiai ir sunkiai dirbti taisant padarytas klaidas, negalima leisti šuniui be komandos bėgti paskui sužeistą paukštį ar vaikytis ką tik iškeltą iš slėptuvės. Suaugusį šunį to išmokyti sunkiau, nors įmanoma.

Lyrinis nukrypimas. Bellos pokštai

Suaugę šunys visuomet padeda dresuoti mažylius ir jaunus šunis. N. Ivanina papasakojo apie savo septynmetės kalės išdaigas per treniruotes. Šios airių seterių medžiotojos vardas yra Amabel Osennij Veter, o namuose – tiesiog Bella.

Kai vyresnė medžiotoja nutilksta, jaunieji šunys greitai supranta, kad ten paukštis. Jie skuba užbėgti priešais Bellą ir paukštį greičiau iškelti. Prieš porą metų Bella pradėjo tilkti dar toli nuo paukščio, kur kvapas dar vos vos jaučiamas. Jaunuoliai, pamatę tilktį, puolė į priekį šuoliais, stengdamiesi iškelti paukštį iš slėptuvės, bet niekas neskrido. Kokia nuostabos išraiška buvo jų snukučiuose! Tada Bella išdidžiai atsikėlė, apėjo jaunuolius ir kiek toliau priekyje paukštį iškėlė. Pernai Bella sugalvojo dar klastingesnį būdą. Pajutusi paukščio kvapą, ji atsisėdo tarsi pavargusi ar susimąsčiusi. Jaunieji šunys nekreipė į ją dėmesio, kažko ieškojo po lauką, o senoji medžiotoja pasisuko į šeimininkę, tiesiogine žodžio prasme pamerkė akimi ir snukiu parodė, kur paukštis tupi. Trenerei teliko paimti vieną mokinį už ilgo pavadžio ir tiksliai nuvesti arčiau paukščio, kad jis pajustų jo kvapą ir nutilktų tinkamu atstumu.

Seterių išvaizda, priežiūra ir sveikata

Airių seteriai yra raudonmedžio spalvos, be juodų ar baltų dėmių. Jie atletiški ir liekni. Seterius reikia dažnai šukuoti. Jeigu tai darbinis šuo, prižiūrėti bus kiek lengviau, nes dėl reguliarių pasivaikščiojimų ir medžioklės gamtoje jų kailis lieka trumpesnis. Grįžus namo, išėmus iš vilnos usnis, lakišius, kitų žolių sėklas ir spyglius, reikia išpešioti ir vilną. Kadangi paukščių medžioklės sezonas Lietuvoje ne itin ilgas, žiemą ir iki kito rugpjūčio šuns vilna atauga.

Kad ji ataugtų greičiau, galima papildomai duoti žalių kiaušinių, sėmenų ir kitų augalinių aliejų, jūros kopūstų. Jie ne tik gerina virškinimą, papildo įvairiomis mineralinėmis medžiagomis, bet ir sustiprina pigmentaciją. Seteriai turi povilnę, kuri žiemą yra stora ir šunį gerai šildo. Kai kurie Rusijos ir kitų šalių medžiotojai savo seterius laiko voljeruose. Žiemą šunims išauga tanki povilnė. Airių seterių patinų ūgis 58–67 cm, kalių 55–62 cm, patinų svoris 29–34 kg, kalių 25–29 kg. Vidutinė gyvenimo trukmė – 12–14 metų.

Airių seteriai yra sveika veislė, bet šunys gali sirgti sąnarių displazija, vėžiu, epilepsija ir kitomis ligomis, nors jos konstatuojamos palyginti retai. Kaip su visais šunimis, kurių krūtinės ląsta gili, reikia laikytis tam tikrų sąlygų, kad jų skrandis neišsipūstų. Šunį reikia šerti tik po pasivaikščiojimo, nes gydytojai įspėja, kad pilnas skrandis ir aktyvus, seteriams būdingas šokinėjimas yra nesuderinami dalykai. Reikia palaukti, kol maistas bus bent kiek suvirškintas. Į lauką reikia eiti ne anksčiau kaip valanda po ėdimo, antraip skrandis gali užsisukti ir tokia būsena yra pavojinga gyvybei – šuo gali nugaišti per porą valandų.

Charakteris

Airių seteriai yra labai protingi, nenuilstantys, energingi, linksmi ir žaismingi šunys. Jie gerai sutaria su visokio amžiaus vaikais, elgiasi su jais švelniai ir meiliai, bet nereikėtų šuns palikti su kūdikiais, nes jis savo jausmus išreiškia gana šuniškai. Airių seteriai gerai sutaria su kitais šunimis ir augintiniais, bet mažus numylėtinius, pavyzdžiui, jūrų kiaulytes ar paukščius, gali palaikyti grobiu. Seteriai puikiai tinka kaniterapijai.

Susiję straipsniai

Airių seteriai yra guvi, energinga ir labai ištverminga veislė. Žmogus, įsigysiantis tokį šunį, turėtų prisiminti, kad jam reikės ilgų kasdienių pasivaikščiojimų be pavadžio gamtoje, kur šuo galėtų tinkamai išsilakstyti. Geriausia, jeigu turite savo pasivaikščiojimų kompaniją, nes tada šunys sunaudoja daugiau energijos bėgiodami ir žaisdami tarpusavyje, be to, mokosi tinkamai bendrauti su kitais šunimis.

Airių seterius būtina socializuoti. Kadangi jų charakteris labai gyvas, įvairias netikėtas, keistas ar baugias situacijas jie gali suprasti pernelyg emocingai. Taigi jau nuo ankstyvų dienų seteriukus reikėtų supažindinti su žmonių visuomene, transportu, triukšmu.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.