Vienas dalykas, apie kurį noriai kalbu, yra mano noras ir tikslas pakeisti visuomenės požiūrį į medžioklę ir medžiotojus.
Rasa Vaitkevičiūtė
Su Rasa susipažinau susidomėjusi kinologija, šunų dresūra, medžiokle. Rasa, dabartinė aplinkos viceministrė, sutiko papasakoti apie save ir tai, kas visuomenėje dažnai vertinama per stereotipų ir tik negatyvių emocijų prizmę – medžioklę.
Gimė medžiotojų šeimoje
Gimiau Kaune, bet praktiškai visą vaikystę praleidau kaime Margininkuose, pas senelius – mamos tėvus. Gyvendama kaime turėjau labai daug laisvės ir nuolatinės vaikiškos veiklos gamtoje. Mačiau žmones, gyvenančius gamtoje ir su gamta – natūralią darnią sąveiką.
Mano senelis buvo medžiotojas. Kiek prisimenu iš vaikystės, pas mus vykdavo medžioklės atidarymo šventės, įvairūs medžiotojų susibūrimai. Kadangi mano mama ištekėjo už medžiotojo, kartais atrodo, kad buvo tik laiko klausimas, kada susidomėsiu medžiokle ir tapsiu medžiotoja.
Medžioklinis šuo: draugas ir partneris
Ir mano senelis, ir tėvas visada turėjo medžioklinių šunų, todėl mano vaikystė buvo glaudžiai susijusi su šunimis: žaidimai kieme, mažyliai, pasivaikščiojimas laukais ir miškais, gyvenimas su medžiokliniais šunimis. Mūsų šeimoje buvo ir taksų, ir skalikų, bet daugiausia – laikų. Senelis visada turėjo kelias laikas ir taksus, kuriuos vesdavosi į medžioklę. Tėvas augino laikas ir kitus šunis. Taigi, mano mylimiausia veislė tapo laika. Dabar turiu dvi Vakarų Sibiro laikas – Kedrą ir Žiemę.
Laikos – labai protingi, dideli, stiprūs šunys. Ir aišku, jie man patys gražiausi! Laikų charakteris – laisvamaniškas ir savarankiškas. Laika turi savo galvą ir idėjų. Būna, kad ne tu mokai šunį, o jis tau rodo, ką ir kaip daryti, tačiau jis niekada nepames kontakto su šeimininku. Bet reikia pripažinti, kad nusileisti negalima, griežtas, bet teisingas auklėjimas – reikalingas medžiokliniam šuniui.
Kad šuo taptų patikimu partneriu medžioklėje, reikia įdėti pastangų, tikslingai ruošti medžioklės darbui: išmokyti paklusnumo medžioklėje, supažindinti su gyvūnų pėdsakais, pačiais gyvūnais, dalyvauti lauko bandymuose. Jis tiksliai turi žinoti, kas leidžiama, o kas ne, nežaloti žvėries, suprasti medžiotojo veiksmus. Visada sakau: jeigu kiekvienas medžiotojas skirtų savo šuniui bent pusmetį tikslingo medžioklės mokymo, kiekvienas turėtų puikų medžioklės partnerį.
Mano Kedras – labai pozityvus šuo. Visą laiką susitelkęs, miške labai gerai žino, ką daro. Buityje jis labai ramus, nesikarščiuoja. Niekada nieko nesugraužė ir jokios žalos man nepridarė. Ištikimam mano medžiokliui jau 12 metų ir dabar jis dažniau ilsisi. Žiemė – dvejų metų kalytė, labai greita – be problemų paveja kiškį. Ji dar tik mokosi medžioklės ypatumų.
Abu mano šunys yra senosios Lietuvos medžioklinių laikų kraujo linijos, kurios pradžia siekia 1953 metus, palikuonys.
Mokykla ir studijos
Kai man sukako septyneri, baigėsi laisvas gyvenimas pas senelius ir pradėjau lankyti Kauno Santaros gimnaziją. Kadangi nuo ankstyvos vaikystės žinojau, kad noriu dirbti su gamta, mano mėgstamiausia pamoka buvo biologija. Knygos ir filmai apie gamtą man būdavo patys įdomiausi. Baigusi gimnaziją įstojau į Lietuvos žemės ūkio universiteto (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) Miškų ir ekologijos fakultetą ir gavau aplinkotyros ir ekologijos bakalauro laipsnį, vėliau baigiau miško ekologijos magistrantūrą. 2013 metais apsigyniau miškotyros daktaro disertaciją.
Maža norėjau, suaugusi atitolau, bet…
Kai leidau vaikystę kaime, medžioklė mane labai viliojo. Atrodė gražūs ir medžiokliniai ginklai, ir medžioklės šventės atidarant ar uždarant sezoną. Man viskas buvo labai įdomu ir norėjau tapti medžiotoja.
Studijuodama medžioklę buvau primiršus, tačiau mano studijų tema buvo miškas, miško ekologija, o tai glaudžiai susiję su miško gyvūnais. Studijų programoje buvo daug temų ir dalykų, tiesiogiai susijusių su medžiokle. Juolab mane labai sudomino medžioklinė kinologija, kuri nepelnytai vis dar nėra pakankamai profesionali. O juk turime ir nacionalinę veislę, būtent medžioklinį šunį – lietuvių skaliką, kuris tikrai vertas ne tik atskiro straipsnio, bet ir deramo profesionalių kinologų dėmesio.
Mano brolis mane pastūmėjo mokytis kinologijos ir tapti medžioklinių šunų bandymų bei parodų eksperte. Mano mokytojas buvo Albertas Dziadas. Viename tokių renginių dėstytojas man pasakė: „Jeigu nemedžiosi pati, neturėsi praktinės patirties medžioklėje su šunimis, niekada nebūsi gera ekspertė. Jeigu nori, kad žmonės tave vertintų, pripažintų, kad kažką žinai ir supranti, turi turėti praktikos, vadinasi, eiti medžioti.“
Su šia mintimi ėjau laikyti medžiotojo egzamino. Kai gavau medžiotojo bilietą, brolis padovanojo ginklą, kurį turiu iki šiol.
2009-aisiais išlaikiau kinologijos eksperto egzaminą, o 2011 m. gavau aukštesnę kinologo eksperto kvalifikaciją. Paskui pradėjau dalyvauti parodose ir lauko bandymuose kaip teisėja ir ekspertė. Pavyko padirbėti ir mokytis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Taigi, nesuklysiu sakydama, kad medžiotoja tapau per kinologiją.
Man medžioklėje svarbiausia gamtos grožis. Būti gamtoje, stebėti, pamatyti gyvūnų – štai kas teikia tikrą malonumą. Sumedžioti gyvūną nėra itin sunku, bet ne visada to reikia.
Darbas ministerijoje
Po studijų visą laiką dirbau dėstytoja. Taip pat dirbau Kazlų Rūdos mokomojoje miškų urėdijoje, nes norėjau sužinoti, koks yra miškininko darbas. Dabar, tapusi aplinkos viceministre, kuruoju gamtos apsaugos, miškų, medžioklės ir žvejybos, laukinių gyvūnų sritis.
Darbas ministerijoje – formuoti valstybės aplinkos politiką, daug atsakomybės. Būtent čia supranti, kokie daugialypiai procesai, koks sudėtingas dalykas yra rasti kompromisą.
Vienas dalykas, apie kurį noriai kalbu, yra mano noras ir tikslas pakeisti visuomenės požiūrį į medžioklę ir medžiotojus. Stereotipais paremtas priešiškumas remiasi nuomone, kad medžiotojas yra žudikas, tik šaudantis ir nieko gero neduodantis nei gamtai, nei šaliai. Taip toli gražu nėra. Medžioklė yra griežtai reglamentuojama, medžiotojai reguliuoja laukinių gyvūnų populiaciją ir pusiausvyrą, jie tvarko miško plotus, padeda gyvūnams žiemą.
Labai gerai, kad yra aktyvių medžiotojų, kurie daug fotografuoja ir rašo apie medžioklę bei gamtą, publikuoja savo kūrybinę medžiagą interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, leidžia knygas, žurnalus, laikraščius. Tai skaitytojams padeda ne tik džiaugtis gamtos grožiu ir pažinti laukinius gyvūnus, bet ir pažvelgti į medžioklės kasdienybę, ją suprasti. Būtų labai gerai, jeigu būtų daugiau, kaip šiais laikais vadinama, influencerių – medžiotojų, galinčių padėti visuomenei suprasti medžioklę.
Be abejo, nelaimingi nutikimai, taisyklių ir įstatymų nesilaikymas – tai, kas garbės nedaro, bet tai nereiškia, kad visi medžiotojai yra blogio įsikūnijimas. Juk ir kai kurie vairuotojai pažeidžia taisykles…
Mokslinis darbas
Esu ir VDU Žemės ūkio akademijos dėstytoja Miškų ir ekologijos fakultete. Vienu metu vykdau kelis tiriamuosius darbus, vis dar renku informaciją apie paprastąjį kadagį, kuris buvo mano daktaro disertacijos tiriamasis objektas.
Vienas iš tyrimų susijęs su medžiotojais. Trečius metus renku informaciją tyrimui apie sarkocistozės plitimą.
Būtent medžiotojai vis aktyviau siunčia informaciją apie sumedžiotas antis ir sarkocistozės atvejus, tai padeda įvertinti šios parazitinės ligos paplitimo arealą. Įtariama, kad sarkocistų mums atneša migruojantys paukščiai. Galbūt ateityje bus galima susijungti su Latvijos ir Estijos kolegomis, kad būtų galima susidaryti vaizdą apie parazitinės ligos judėjimą paukščių migracijos keliais.
