Šaltinis: Vol.at
Kai ūkininkas bejėgiškai stebi, kaip vilkas plėšo jo avių bandą, šokas ir bejėgiškumo jausmas gali palikti gilias psichologines žymes. Tai nėra tik ūkio ar gamtos pusiausvyros problema – tai ir žmogaus išgyvenimų drama.
Austrijoje, Forarlbergo regione, vis dažniau registruojami vilkų išpuoliai prieš naminius gyvulius. Vienas ūkininkas šią vasarą buvo priverstas kelias valandas stebėti, kaip vilkas vieną po kitos sunkiai sužaloja jo avis. Kai kurios gyvūnės dar ilgai gyveno, negalėdamos pakilti nuo žemės. Pagalba neatvyko laiku, o viskas, ką žmogus galėjo padaryti – bejėgiškai žiūrėti į gyvūnų kančias.
Kaip nurodo žinomas austrų psichiatras Reinhardas Halleris, tokie įvykiai gali sukelti rimtus psichologinius sutrikimus. Pasak jo, tiek gyvūnų kančios, tiek emocinis ryšys su jais yra pakankami veiksniai, kad traumuojantis įvykis paliktų ilgalaikius potrauminio streso simptomus.
„Iš pradžių – šokas. Paskui – pyktis, neviltis ir gilus kaltės jausmas, kad nieko negalėjai padaryti. Tokie išgyvenimai ilgai persekioja žmogų“, – aiškina Halleris.
8 lokiai vienoje vietoje, bebras prieš vilkų gaują ir miško mūšiai. Miško naujienos“ #6
Gyvūnų kančių stebėjimas – traumos šaltinis
Tyrimai rodo, kad gyvūnų kančių stebėjimas gali sukelti tokias pat emocines reakcijas, kaip ir žmonių skausmo ar smurto liudijimas. Pavyzdžiui:
2012 m. tyrimas žurnale Society & Animals parodė, kad žmonės, stebėję gyvūnų žudymą ar žiaurų elgesį su jais, dažniau patiria nerimą, depresiją ir nemigą.
2015 m. straipsnyje Journal of Traumatic Stress patvirtinama, kad patirtis, kai žmogus mato smurtą prieš gyvas būtybes (taip pat ir gyvūnus), ypač jei negali įsikišti, gali sukelti potrauminio streso sutrikimą (PTSS).
Kaimo gyventojai, kurie augina gyvulius ne tik pelnui, bet ir su emociniu ryšiu, tokiais atvejais išgyvena gedulą, panašų į artimo žmogaus netektį, rodo publikacijos žurnale Anthrozoös.
Ne tik netektis, bet ir bejėgiškumas
Reinhardas Halleris pabrėžia, kad emociškai skaudžiausia – ne pati netektis, o tas momentas, kai negali nieko padaryti – nei išgelbėti, nei sumažinti kančios. Tai situacija, sukelianti stiprias psichologines reakcijas, panašias į tas, kurias išgyvena kariai ar stichinių nelaimių aukos.
Jis ragina politikus ir visuomenę neignoruoti šių išgyvenimų. „Negalime tikėtis, kad kaimo žmonės tiesiog ‘pripras prie vilkų’. Tai ne apie baimę. Tai apie žalą, kurią padaro nesuvaldomi plėšrūnai – tiek gyvuliams, tiek žmonių gyvenimams.“
Raginimas subalansuotam požiūriui
Halleris nėra vilkų priešas. Jis nesiūlo jų išnaikinti, tačiau pasisako už protingą valdymą – perkelti vilkus iš tankiai gyvenamų vietovių, priimti adekvačias populiacijos reguliavimo priemones ir pripažinti, kad užuojauta neturi būti vienpusė – tik vilkams, o ne ūkininkams.
Primename, kad Europos Komisija jau yra priėmusi sprendimą sumažinti vilko apsaugos statusą – nuo griežtai saugomos rūšies iki saugomos rūšies. Tai reiškia, kad kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė turi teisę savo nacionalinėje teisėje priimti atitinkamus pakeitimus, leidžiančius reguliuoti vilkų populiaciją medžioklės būdu, atsižvelgiant į realią situaciją – vilkų skaičių šalyje, padarytą žalą ūkiams ir užpuolimų statistiką. Tai svarbus žingsnis siekiant užtikrinti subalansuotą ir atsakingą didžiųjų plėšrūnų valdymą visoje Europoje.
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
