„Su šventėm!“ – sakau vienam medžiotojui, o šis man – „Kokiom? Su Vaikų gynimo diena?“ Kalbu apie stirninų medžioklės atidarymą – tai medžiotojams ypatinga diena, tarsi šventė. Kiekvienas jai ruošiasi savo nuožiūra. Vienas perka nagines, kitas internetinėse parduotuvėse žiūrinėja stirnų vilbynes ir paskui valandomis sėdi prie kompiuterio, kad išmoktų prisišaukti stirniną. Gerai, kad YouTube pilna pamokėlių.
Mes savo plotuose ketinome pradėti medžioti nuo pat atidarymo. Iš pradžių stirninų matėme, bet kitą dieną pralaukėme tuščiai. Dar kitą vakarą važiuojame visi automobiliu ir vienas medžiotojas sušunka: „Žiūrėkit, ožka stovi!“ Gal ir ožka, bet galvą į beržą kasosi. Pasižiūriu žiūronais – stirninas! Jis stovėjo tolokai ir sutemę jau nemažai – neišeina ragų įžiūrėti. Ragai yra, tik neaišku kokie…
Po poros dienų grįžtame atgal. Ten driekiasi krūmų grandinė ir siauras keliukas viename krašte. Medžiotojai sustoja į savo vietas ir laukia stirnino. Nepraėjo nė minutė, kai suskambėjo šūvis. Stirninas išgirdo, kad kažkas žingsniuoja po jo teritoriją, ir išėjo ant kelio, atsistojo pačiame viduryje. Ten jį kulka ir pasiekė. Krito vietoje. Pasirodo, šio stirnino trofėjus labai įdomus. Vienas ragas ilgas ir taisyklingas, o kito visai nėra.
Tiesa pasirodė dar įdomesnė. Nuvirus galvą, paaiškėjo, kad tarp ragų skylė, o jos kraštai dantyti. Ji jau buvo apsitraukusi rago plėve. Ir galvos oda buvo visiškai normali. Vienas patyręs medžiotojas apžiūrėjo kaukolę ir pasakė, kad šauta šratais, turbūt dar per ančių sezoną. Sprendžiant iš kampo, šauta stirninui ramiai besiganant. Matyt, buvo pažeistos kokios nors kaulo ląstelės, ir ragas šiemet neišaugo. Nė sakyti neverta, kad toks elgesys nevertas medžiotojo vardo.
