Raudondvaryje prie Nemuno kadaise ribojosi Lietuva ir senoji Sūduva – senas karalių medžioklės kraštas. Šiais laikais gerokai nukentėjęs, bet vis dar menantis Sūduvių, Prūsų, Galindų ir Jočių miškų didybę, kurių likučius galime pažinti Ramintos ir Baltvydžio (Belovežo) giriose.
Šiose giriose gyvenę mūsų protėviai buvo ne tik puikūs medžiotojai, bet ir narsūs kariai. Mūsų garbingiausias karalius Vytautas apie šį kraštą yra sakęs: „Sūduva – mano tėvonija ir jos niekam neatiduosiu.“ Neatidavė. Sukūrė tokią didingą ir šlovingą Lietuvos karalystę, kad ir šiandien tautos rytuose prisimena tuos laikus, kaip gerus laikus, o tai istorijos vingiuose pasitaiko itin retai.
Raudondvaris – istorinė Lietuva. Čia kirtosi mūsų brolių ir grobikų kryžiuočių kalavijai. Čia buvo apginta mūsų tėvynės laisvė, iš čia mūsų protėviai traukė į šlovingus žygius. Šiandien mus pasitinka istorinės pilies menės, kuriose pristatomi mūsų laukų ir miškų turtai – medžioklės trofėjai.
Šią vasarą Raudondvaryje, birželio 23 – liepos 15 dienomis, duris atverė bendra medžiotojų sąjungos „Gamta“ ir Sūduvos medžiotojų sąjungos medžioklės trofėjų paroda. Pietų Lietuvos medžiotojus vienijančios organizacijos buvo įkurtos prieš 15 metų. Metams bėgant kaupėsi patirtis, augo gretos, vystėsi ir stiprėjo pačios organizacijos, buvo sukaupta daug ir įdomių trofėjų. Organizacijų gebėjimas surengti standartus atitinkančią parodą, parengti katalogus ir kitus reikalingus dokumentus bei darbus, demonstruoja atitinkamą jų brandą, atspindi atitinkamas organizacijų vertybes.
Buvo surengta ne tik paroda, bet visuomenei ir ypač jaunimui pristatyta daugiau įdomių bei naudingų renginių. Buvo rengiamos piešinių ir fotografijų parodos, demonstruojami gamtos pažinimo filmai, rengiamos paskaitos ir konferencijos.
Liepos 8d. parodoje vyko vakarinė edukacija visuomenei “pokalbis su vilkais, elniais ir stirninais”. Renginį pradėjo medžiotojas, kuris puikiai išmano stirninų kvietimo ypatybes. Stirnų tuoktuvės vyksta liepos mėnesio antroje pusėje ir tęsiasi iki rugpjūčio vidurio. Būtina nepamiršti, kad stirnų klausa gana svarbi, kad suvoktų, kas vyksta tolėliau.
Pirma dalykas, ateinantis į galvą kalbant apie stirnos klausą, yra galimybė per rują prisišaukti ją vilbyne, pamėgdžiojant jos pačios balsą. Aišku, dar patelė klausosi savo jauniklio, kuris mamą šaukia silpnu cypimu, tačiau reikia išlaukti, nes paskui patelę gali atbėgti ir aistros ištroškęs stirninas.
Žinduolių ausyse yra receptoriai, kurių užduotis – pagauti pokyčius ore ir juos nusiųsti į smegenis, kur ši informacija apdorojama. Gyvūnas geba atskirti ne tik tono aukštį, bet ir įvairius keistus garsus, jų stiprumą, todėl jis gali nustatyti, kur yra garso šaltinis, ir tai labai gerai matoma naudojant vilbynę.
Dėl stirninų uoslės būtina įvertinti vėjo kryptį, bei minimalias priedangos galimybes, nes stirnų rega tikrai gera. Sužinojome, kad norint pasikelti gulintį stirniną ar sustabdyti bėgantį, labai gerai gerai praverčia mokėjimas imituoti kranklio balsą.
Apie elnių viliojimą rujos metu renginyje labai išsamiai papasakojo, bei baubimo balsą pademonstravo kolega Eduardas. Jis papasakojo, kad baigiantis vasarai, ypač rugsėjo viduryje, kuomet jau atvėsta naktys, nutyla paukščiai giesmininkai ir miškas pamažu nuščiuva. O naktimis? Naktimis ima dainuoti, riaumoti, aidėti ir vaitoti – vyksta galiūnų elnių ruja. Jei norite išgirsti aistringą, užburiantį, jaudinantį ir šiek tiek bauginantį elnio baubimą bei pamatyti šiuos didingus raguočius, keliaukime kartu į paslaptingą mišką…
Dažnas žmogus nė iš tolo nėra regėjęs elnio. Tai labai atsargus ir jautrus gyvūnas. Visada anksčiau nei žmogus pajunta, išgirsta, užuodžia ir pamato nekviestą įsibrovėlį, o tada tyliai pasišalina. Ir tik rugsėjį rujos metu plačiaragiai išsiduoda savo baubimu. Štai ten, vidury lauko ar kirtavietės, aršiai riaumoja patinas ir vaiko nuo savo haremo jaunesnius besisukiojančius konkurentus. Tolėliau pamiškėje bliauna nedrąsus veršelis. Bet tai ne veršelis, o jaunas plonabalsis antrų–trečių metų elniokas, bandantis pamėgdžioti brandžių patinų baubimą.
O už nugaros? Tai lėtas, duslus, pasitikėjimu dvelkiantis seno patino baubimas. Šis elnias matęs gyvenimo ir velniškai atsargus, nelenda be reikalo į atviras vietas, tūno tankynėse ir net savo pateles jaunesniems „adjutantams“ palydėti leidžia. Nepasiduos toks senis meilės aistrai, nepames galvos – gal ir kitų metų sulauks.Šiomis dienomis daugelyje medžioklės plotų palaikoma palyginti didelė medžiojamųjų gyvūnų gausa.
Labai svarbu, kad šių gyvūnų populiacijų būklė būtų gera, tuomet galima pasiekti optimalių medžioklės rezultatų, pavyzdžiui, sulaukti, kol užaugs gyvūnai su vertingais medžioklės trofėjais. Pagrindinės tauriųjų elnių patinų medžioklės vyksta per elnių rują. Kad tauriųjų elnių patinų atrankinės medžioklės vyktų tinkamai ir būtų sėkmingos, tikslinga žinoti šių žvėrių rujos ypatumus. Kolega atskleidė, kad svarbu ne tik mokėti imituoti elnio balsą, bet ir labai naudinga žinoti kur jis gali pasirodyti. Taip pat reikia pasirinkti tinkamą viliojimo balsą, nes su per stipriu priešininku niekas gali neparodyti noro susitikti.
O pabaigai liko vilkų viliojimas, apie kurį galiu pasakyti jog tai yra kažkas ypatingo, bet tuo pačiu ir labai paprasta. Kai manęs paklausia kokiu balsu vilioju (patino, patelės ar jauniklio), atsakau, kad nežinau – svarbiausia, kad jie tikrai ateina…Pasilenkus giliai įkvėpiu oro, o paskui pamažu atsitiesiant ir išriečiant kaklą užstaugiu. Vieną kartą imituojant staugimą vartoti balsį „o”, kitą kartą – „a” Ne tiesa, kad vilkai atsiliepia tik per rują, jei tik jiems būna įdomu, jie sureaguoja visu vilkų medžioklės sezono metu.
Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos medžioklės taisykles tam geriausiai tinka šviesi naktis arba vėlyvas vakaras. Vilko negalima medžioti apšviečiant. . Būtina pasirinkti teisingus vilko atėjimo maršrutus, taip pat reikia įvertinti vėjo kryptį, bei šūvio atstumus. Ir pabaigai belieka visiems palinkėti nei plauko, nei tauko.
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
