Medžioklės reikmenys

Pasaulio kalibrai. Populiarusis ir efektyvusis amerikiečių .30-06 Springfield0

Nuotrauka: Wikipedia

Stambiųjų žvėrių užtaisas, pasaulyje itin populiarus XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje, ir mūsų dienomis vis dar mėgstamas ne tik JAV, bet ir daug kur kitur. Turbūt populiarumo jis nepraras ir po 20 metų. Šis kalibras buvo sukurtas 3 metai po to, kai broliai Wrightai pakilo į orą savo išradimu.

Tai, ką šiandien žinome kaip .30-06, iš pradžių buvo pavadinta JAV užtaisu, 1903 metų modeliu (U.S. Cartridge, Model of 1903). Paskui jis buvo užtaisytas lėtai skriejančia 14,25 gramo (220 greinų) kulka. Visa tai buvo sukurta naudoti kartu su graižtviniu šautuvu Springfield Model 1903.

M1903 Springfield USA 30.06
Nuorauka: Wikipedia

Viskas iš pradžių veikė labai gerai, kol 1905 metais imperinė vokiečių kariuomenė pradėjo naudoti 8 mm (0,323 colio) užtaisus, kuriems naudota lengvesnė, greitesnė kulka, gerokai efektyvesnė nei JAV 1903 metų modelis. Kadangi JAV kariuomenė nenorėjo atsilikti nuo konkuruojančios Vokietijos, užtaiso modelis buvo pagerintas ir pavadintas U.S. Cartridge, Model of 1906.

Po standartizacijos kalibras buvo naudojamas iki pat 1980 metų. Kadangi pavadinimas buvo labai ilgas, žmonės jį pavadino .30-06, kur 30 yra kulkos kalibras coliais, o 06 – šovinio standartizavimo metai. Metrinėje sistemoje kalibro rodikliai tokie: 7,62 × 63 mm. Šis kalibras daugiau nei 50 metų buvo pagrindinis JAV kariuomenės ir karabinų, ir automatų šovinys, kol jį pakeitė 7,62×51 mm NATO, komerciškai geriau žinomas kaip .308 Winchester, bei 5,56×45 mm NATO. Abu šiuos šovinius JAV ir NATO naudoja dar šiandien.

Taip kariuomenė gavo šovinį su pakankama šūvio galia, bet kartu ir ne per didele atatranka. Šia kulka galima sumedžioti bet kurį JAV stambųjį žvėrį, o kalibro atatranka pakenčiama praktiškai bet kam. Kalibras .30-06 mielai priima įvairaus svorio kulkas – ir visiškai lengvas, ir sunkias.

9.3X62-30-06-8X57-6.5X55-308
Nuotrauka: Wikipedia

Istorija

Daugelis Europos šalių XX amžiaus pradžioje kariuomenių reikmėms pradėjo naudoti naujo tipo kulkas – vadinamąsias spitzer, mūsų laikais gerai žinomas dėl laibos, smailios viršūnės. Prancūzijoje tokios kulkos buvo įvestos 1898 metais, Vokietijoje – 1905, Rusijoje – 1908, o Didžiojoje Britanijoje – 1910 metais. Iš pradžių .30-06 buvo karinis šovinys .30-03, užtaisytas 14,24 g užapvalinta kulka, siekiantis 700 m/s greitį, ir šis užtaisas niekaip negalėjo konkuruoti su kitose šalyse naudojamais šoviniais.

Dėl to buvo sukurta nauja kiek siauresnio kaklelio tūtelė, kad būtų galima iššauti smailią 9,7 g kulką, kurios greitis vamzdžio gale – 820 m/s, o energija – 3293 J. Maksimalus kulkos skrydžio atstumas buvo 3117 m. Karabinas M1903 Springfield, kuris buvo sukurtas tuo pat metu, irgi buvo adaptuotas, kad šautų su nauju užtaisu, ir šis ginklas buvo pavadintas M1906. Ginklas buvo modifikuotas: sutrumpintas vamzdis ir perdarytas šovinių lizdas, kad naujoji kulka nešokinėtų vamzdyje. Taip pat nuo ginklo buvo nuimtas durklas, puošiantis ankstesnius Springfield modelius.

Pirmojo pasaulinio karo patirtis patvirtino, kad pagal efektyvų šaudymo nuotolį kitų valstybių naudojami automatai yra daug pranašesni nei amerikiečių. Be to, netiesioginė ugnis, šaunant dideliu atstumu, buvo laikoma svarbia amerikiečių kariuomenės karinės taktikos dalimi.
Dėl to 1926 metais buvo sukurtas šovinys .30M1 Ball, užtaisomas paraku IMR1185, naudojant geresnio balistinio koeficiento 11,3 g verpstės formos (angl. boat-tail) kulką. Kulka skriejo 800 m/s greičiu, o jos energija vamzdžio gale buvo 3653 J. Šią kulką veikė mažesnis oro pasipriešinimas, taigi mažesnis buvo ir jos kritimo laipsnis, ją mažiau veikė šoninis vėjas. Buvo sukurtas kulkos apvalkalas, išsprendęs ankstesnių laikų problemas, kai metalinės dalelės išpurvindavo vamzdžius.

Per karą buvo pagaminti apie 2 milijardai amunicijos užtaisų, todėl kariuomenės vadovybė liepė pirmiausia treniruotėms sunaudoti senus šovinius. Taigi naujoji kulka .30M1 Ball buvo pamažu įvesta tik pasibaigus visoms senosioms atsargoms. 1936 metais pastebėta, jog maksimalus šios kulkos skrydžio nuotolis yra per didelis, kad atitiktų daugelio šaudyklų saugumo reikalavimus. Buvo įsakyta nedelsiant sukurti kulką, bendrais bruožais panašią į M1906, ir 1938 metais buvo įvestas kone senosios kulkos dublikatas, o šovinys užtaisytas paraku IMR4895. Šios kulkos apvalkalas buvo metalinis, šerdis – švino lydinio, svoris – 9,8 g, greitis vamzdžio gale – 855 m/s, energija – 3601 J. Maksimalus skrydžio nuotolis – 3150 m, daug mažesnis, palyginti su ankstesniu, galinčiu nuskrieti apie 5000 m.

Ginklai

Karinėms reikmėms .30-06 buvo naudojamas su spyniniu karabinu M1903 Springfield, M1917 Enfield ir pusautomačiu M1 Garand, karabinu M1941 Johnson, Famage Mauser, Browning Automatic Rifle (BAR), taip pat įvairiais automatais, pavyzdžiui, serijų M1917 ir M1919 ginklais. Su šiuo kalibru JAV kariavo abiejuose pasauliniuose ir Korėjos kare, jis buvo daug naudojamas Vietname.

Kadangi amunicija buvo plačiai prieinama, kalibrą pradėta naudoti ir komercinėms reikmėms. 1908 metais Model 1895 Winchester tapo pirmuoju komerciškai gaminamu karabinu, pritaikytu kalibrui .30-06 Springfield. Nuo tada kalibras plačiai naudojamas medžioklei, jis tinka net bizonams ir meškoms medžioti, šaunant iš artimų ir vidutinių distancijų.

1903 metais kariuomenė perdarė M1900 Gatling tipo šautuvus taip, kad jiems tiktų kulka .30-06, bet po 45 metų naudojimo, 1911 metais, JAV kariuomenė juos pripažino pasenusiais.

Rodikliai

Balistiškai .30-06 yra vienas įvairiapusiškiausių kada nors sukurtų užtaisų. Atitinkamai užtaisytas .30-06 gali varžytis su daugeliu magnumo kalibrų. Užtaisius pagal kariuomenės nustatytus standartus, tokio kalibro ginklų atatranka yra pakenčiama šaunant net kelis kartus iš eilės – tai pripažįsta daugelis. Taip pat kalibras nepadaro didžiulės žalos žvėrienai, nors tai labai priklauso nuo užtaiso. Atitinkamai užtaisius, kalibrą galima naudoti smulkiesiems gyvūnams medžioti. Dėl savo galios ir įvairiapusiškumo su prieinamais ginklais ir užtaisais kalibras laikomas vienu populiariausių.

Taikymas

Didžiausi pasaulio gamintojai siūlo nemažai šių šovinių – nuo 7,1 g iki sunkesnių 14,3 g kulkų. Pavyzdžiui, Norma teikia keliolika skirtingos formos ir svorio kulkų – nuo 9,7 g iki pat 13 g kulkų užtaisų. Štai Lapua arsenale yra keleto modelių kulkos, kurių svoris įvairuoja nuo 8 iki 13 g. Taip pat yra skirtingų energijos rodiklių kulkų. Lapua siūlo šovinius, kurių energija vamzdžio gale yra nuo 3204 J iki 3837 J. Norma siūlo dar galingesnę šio kalibro amuniciją, pavyzdžiui, 150 g svorio Ecostrike skrieja 900 m/s greičiu, o energija vamzdžio gale – 3930 J.

.30-06 yra labai efektyvus šovinys medžiojamam gyvūnui nugalabinti. Jo sėkmė yra gero greičio ir kulkos svorio derinys. Vis dėlto svarbu rasti tinkamą šovinį konkrečiai užduočiai. Kalibro įvairiapusiškumas nereiškia, kad viena kulka galima pasiekti viską, ko širdis geidžia. Įvairiapusiškumas reiškia, kad kalibrui efektyviai pritaikytos įvairių tipų ir svorio kulkos.

Pavyzdžiui, lengvesnės kulkos tikrai nebus tokios pat paveikios medžioklėje kaip sunkesnės, kalbant būtent apie nugalabinimo efektyvumą. Vis dėlto ir 9 g kulka, pavyzdžiui, Barner TSX, gali pasiekti gerų rodiklių medžiojant stambius žvėris, taip pat ji bus efektyvi net šaunant iš 300 m, nors tokiais nuotoliais per daug įsismaginti nereikėtų. 10 g kulkos yra greitos, jos puikiai tinka vidutinio dydžio gyvūnams.

Norint išbandyti tolimąjį šaudymą, jomis galima efektyviai „treniruoti“ taikinį net iš toliau kaip 500 m. Ir sunkesnės kulkos išlaiko greitį, be to, jų didelis stabdomasis poveikis. 13 g kulkų greitis, žinoma, sumažėja, tačiau užtikrinamas gilus įsiskverbimas. Šis kalibras tinka ir stambiesiems gyvūnams, nors tada reikia pagalvoti apie pataikymo vietą.

Palyginkime – Norma Tipstrike 11 g kulkos rodikliai

Carloso Hathcocko legenda – snaiperis, šaudęs iš .30-06

Seržantas Carlosas Hathcockas tarnavo kaip JAV jūrų pėstininkų snaiperis per Vietnamo konfliktą (1963–1973 metais). Tai vyko tada, kai JAV kariuomenė snaiperių nebelaikė svarbiu karo įrankiu. Vis dėlto leitenantas Edwardas Landas laikėsi nuomonės, kad mūšiuose snaiperius naudoti svarbu. E. Landas sukūrė snaiperių treniruočių programą, įtraukdamas ir C. Hathcocką, kuris tapo legenda, sunkiuoju .30-06 kalibro Winchester Model 70 pasiekęs stebinančių rezultatų. Jis pats ir jo komanda įrodė, kad keli snaiperiai galėtų būti tokie pat ar net efektyvesni nei visas pėstininkų batalionas.

C. Hathcockas tapo vienu svarbiausių moderniojo snaiperių mokymo pradininku, o apie jo gyvenimą galima perskaityti rašytojo Charleso Hendersono knygoje Jūrų snaiperis (angl. Marine Sniper). C. Hathcockas naudojo tuo metu prieinamą efektyvaus kalibro karabiną. Oficialiai patvirtinta, kad C. Hathcockas nukovė 93 priešininkus, nors pats mano, kad šis skaičius galėtų būti 300–400.

Prieš karą C. Hathcockas buvo sporto šaulys ir turbūt todėl pasiekė tokių gerų karo rezultatų. Legenda jį pavertė faktas, kad Šiaurės Vietnamo kariuomenė paskelbė 30 tūkstančių JAV dolerių atlygį už C. Hathcocko galvą. Palyginti – JAV armija paprastai skelbdavo 8–2000 dolerių atlygius. C. Hathcockui pavyko nušauti visus vietnamiečių snaiperius, kurie stengėsi tai padaryti pirmieji.

Vietkongas C. Hathcocką pavadino Baltaplunksniu snaiperiu, nes jo kepurę puošė baltos plunksnos. Daugelis jūrų pėstininkų taip pat pradėjo ant savo kepurių dėti baltas plunksnas – jie buvo pasirengę patys tapti taikiniu, kad suklaidintų priešininką, nes suprato, kokį neigiamą poveikį turėtų C. Hathcocko mirtis. Vienas didžiausių C. Hathcocko pasiekimų buvo nušauti priešininko snaiperį, pataikius į jo optinį taikiklį, per kurį jis taikėsi į C. Hathcocką.

Kartu su savo partneriu Johnu Rolandu Burke’u jis susekė priešininkų snaiperį pravarde Kobra, kuris jau buvo nušovęs keletą jūrų pėstininkų. Buvo manoma, kad jis buvo pasiųstas nužudyti C. Hathcocką. Amerikietis netyčia pastebėjo saulės atspindį, krūmuose atsispindėjusį nuo priešininko taikiklio. Iššovęs C. Hathcockas pataikė į Kobros taikiklį ir priešininką užmušė. Ištyręs situaciją C. Hathcockas suprato, kad vienintelis būdas, kaip jis galėjo tokiu būdu pataikyti į priešininką, buvo akimirka, kai juodu vienu metu taikėsi vienas į kitą. C. Hathcockas pasiėmė priešininko karabiną kaip trofėjų, bet šis vėliau buvo pavogtas.

Susiję straipsniai

Po karo Springfield C. Hathcocko garbei pavadino M21 karabino variantą – M25 White Feather (iš angl. Baltoji plunksna).

Daugiau įdomių straipsnių skaitykite naujausiame žurnalo numeryje!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.