Atnaujintas Estijos žinduolių paplitimo atlasas rodo reikšmingus šalies laukinės faunos pokyčius. Ypač sėkmingai pastaraisiais dešimtmečiais sekėsi stambiesiems plėšrūnams – vilkui, rudajam lokiui ir lūšiai. Naujausi stebėjimų duomenys rodo, kad šios rūšys aptinkamos beveik visoje Estijos teritorijoje, o jų paplitimo arealai, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, gerokai išsiplėtė.
Atnaujintas žinduolių paplitimo atlasas parengtas bendradarbiaujant Estijos aplinkos agentūrai ir Estijos teriologų draugijai. Jame apibendrinti duomenys apie visas Estijos gamtoje laisvai gyvenančias žinduolių rūšis ir palyginti du laikotarpiai – nuo 1980 iki 1999 metų ir nuo 2000 iki 2025 metų. Svarbu pabrėžti, kad atlasas neatspindi gyvūnų gausos, o parodo rūšių paplitimą, tai yra vietoves, kuriose konkreti rūšis buvo stebėta ir kur ji aptinkama.
Estijos aplinkos agentūros vyriausiasis specialistas Uudo Timm portalui ERR.ee paaiškino, kad geriausiai šiame palyginime atrodo būtent stambieji plėšrūnai – vilkai, lokiai ir lūšys. Šiuo metu juos galima sutikti visoje Estijoje. Salose šių plėšrūnų nėra tiek daug kaip žemyninėje šalies dalyje, tačiau ir ten jie gali patekti. Lokiai geba perplaukti vandens telkinius, o vilkai ir lūšys žiemą gali pasinaudoti ledo keliais.
Pasak Uudo Timmo, kalbama apie rūšis, kurių paplitimas sovietmečiu buvo gana ribotas, tačiau per pastaruosius dešimtmečius gerokai išsiplėtė. Pagrindinės priežastys yra gamtos apsaugos priemonės ir griežtesnis medžioklės reguliavimas. Tai nereiškia, kad šių gyvūnų visur yra vienodai daug, tačiau jų buvimas Estijos kraštovaizdyje tapo gerokai labiau pastebimas.
Šios išvados svarbios ir Baltijos regiono mastu. Stambieji plėšrūnai nepaiso valstybių sienų, todėl jų paplitimo pokyčiai Estijoje visuomet domina ir Lietuvos medžiotojus bei gamtos išteklių valdytojus. Vilkų, lūšių ir lokių migracija, populiacijų struktūra bei visuomenės požiūris į šias rūšis yra klausimai, tiesiogiai ar netiesiogiai veikiantys visą regioną.
Atlasas atskleidžia ir kitas įdomias tendencijas. Per pastaruosius 25 metus Estijoje nustatytos keturios naujos žinduolių rūšys – paprastasis šakalas, didysis baltadantis kirstukas, miškinis lemingas ir europinis plačiaausis šikšnosparnis. Ypač įdomi paprastojo šakalo istorija. Iš pradžių kilo abejonių, ar ši rūšis Estijoje atsirado natūraliai, ar dėl žmogaus veiklos. Šiuo metu mokslininkai laikosi nuomonės, kad paprastasis šakalas į Estiją išplito natūraliai ir, tikėtina, šalyje įsitvirtino ilgam. Geriausiai jis jaučiasi pajūrio regionuose.
Tačiau žinduolių atlasas pasakoja ne tik apie rūšis, kurioms sekasi gerai. Jis atskleidžia ir reikšmingus praradimus. Europinės audinės ir skraidančiosios voverės paplitimas per pastaruosius dešimtmečius toliau mažėjo. Kalbėdami apie skraidančiąsias voveres, mokslininkai ypač pabrėžia miškininkystės poveikį. Šiai rūšiai būtini seni drebulynai ir tarpusavyje susijusios buveinės. Kraštovaizdžiui vis labiau fragmentuojantis, rūšims, kurių plitimo galimybės ribotos, išgyventi darosi vis sunkiau.
Dar prastesnė padėtis, pasak tyrėjų, yra kai kurių smulkiųjų žinduolių atveju. Uudo Timm teigimu, didžiausi pralaimėtojai yra miegapelės – lazdyninė miegapelė ir miškinė miegapelė. Patikimų duomenų apie šių rūšių aptikimą Estijos gamtoje šiame amžiuje beveik nebėra.
Tyrėjai kartu perspėja, kad paplitimo žemėlapius būtina vertinti atsargiai. Kai kurių rūšių tariamas paplitimo padidėjimas gali būti susijęs ne su realiais pokyčiais gamtoje, o su geresniu duomenų rinkimu ir naujomis technologijomis. Pavyzdžiui, šiandien šikšnosparnių paplitimo duomenys yra daug išsamesni, nes naudojami specialūs detektoriai. Ankstesniu laikotarpiu tokios technologijos buvo gerokai mažiau prieinamos.
Vis dėlto stambiųjų žinduolių ir medžiojamųjų gyvūnų atveju, kuriuos žmonės lengviau pastebi ir atpažįsta, paplitimo pokyčiai dažniausiai atspindi realius gamtoje vykstančius procesus. Būtent todėl stambiųjų plėšrūnų arealų plėtra Estijoje laikoma reikšmingu signalu.
Atnaujintas atlasas taip pat primena, kokią svarbią reikšmę turi gyventojų, medžiotojų, gamtos stebėtojų ir kitų savanorių pranešimai. Kuo daugiau stebėjimų patenka į duomenų bazes, tuo tikslesnį rūšių paplitimo vaizdą galima susidaryti. Tai galioja ne tik retoms ar saugomoms rūšims, bet ir iš pirmo žvilgsnio įprastiems gyvūnams. Tyrėjai pabrėžia, kad net paplitusi rūšis gali atrodyti reta, jei apie jos stebėjimus niekas nepraneša.
Estijos pavyzdys aiškiai rodo, kad laukinių gyvūnų paplitimas nuolat kinta. Vienos rūšys plečia arealus ir grįžta į vietoves, kuriose anksčiau buvo retos, kitos nyksta iš įprastų buveinių arba tampa vis sunkiau aptinkamos. Stambiesiems plėšrūnams Estijoje šiuo metu sekasi gerai, tačiau kartu tai reiškia ir naujus iššūkius gamtos apsaugai, medžioklės ūkiui bei žmonių ir plėšrūnų sambūviui.
\
Trofėjų ekspertų mokykla, nykstantys stirninai ir medžiotojų pinigai. Pokalbiai apie medžioklę #87
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
