Visi jau pavargome – nuo apribojimų, beprasmių pažadų ir nežinomybės, kas bus rytoj. Nuolat reikia prisitaikyti, ir praėjusieji metai parodė, kad prisitaikyti galime, tik klausimas – kaip lengvai tai kiekvienam pavyksta.
Aišku, kaip ir visose gyvenimo srityse, viskas turi savo pliusų ir minusų. Dabar žmonės daugiau laiko leidžia gamtoje, kas šiaip visuomenei yra gerai, bet kai paskui nueini mišką, visuose kampuose tematai plastiką, butelius, skardines, popiergalius. Ir ne iš dangaus visa tai nukrinta!
Pakelėse primėtyta kavos puodelių, dešrainių popierėlių ir kito šlamšto, o pavažiavus į šoną nuo didesnio kelio grioviuose guli šiukšlių maišai. Kas sakė, kad miške galima palikti savo atliekas? Iš kur tokia mintis? Negi galvoja, kad jos pačios išgaruos? O gal mintis tokia – kas nors kitas surinks per didžiąją talką? Turbūt atsakomybė prieš gamtą, mišką ir aplinką prasideda šeimoje.
Jeigu šių vertybių neišmoko vaikystėje, suaugęs žmogus nematys šiukšlinimo pasekmių. Neretai ir medžioklėje būna – išdidus, stotingas vyras išsitraukia iš kišenės cigarečių pakelį, nulupa plėvelę ir… numeta ant žemės. Kodėl? Įsidėk į kišenę ir paskui išmesk namuose ar degalinėje! Paprastai prieinu, pakeliu tą plėvelę, paduodu į rankas ir sakau: „Tau kažkas iškrito!“
Viskas prasideda nuo mūsų pačių, nuo kiekvieno individualiai, nuo savo pavyzdžio. Su šiukšlinimu taip pat kaip su saugumu medžioklėje – jeigu matai, kad kažkas netinkamai elgiasi, prieini ir pasakai. Ne su pykčiu, o paaiškini, papasakoji. Tik taip kas nors pasikeis – ir šiukšlinimo, ir kitais klausimais.
Linkiu sėkmingo naujojo sezono ir nešiukšlinkime miške!
