Nuotrauka: Travel Weekly
Pasaulyje atsirado naujas būdas, kaip medžiotojai gali sąveikauti su laukiniais gyvūnais – vadinamoji žalioji arba ekomedžioklė. Šį reiškinį propaguojantys žmonės ir organizacijos teigia, kad tokiose medžioklėse dalyvaujantys medžiotojai patiria tas pačias emocijas ir jaudulį, kaip tikrose medžioklėse. Skirtumas tas, kad ekomedžioklėje nenaudojami mirtini ginklai – vietoje jų naudojami raminamieji preparatai. Tai gali būti šautuvai ar lankai su strėlytėmis, turinčiomis gyvūnams skirtų trankvilizatorių.
Žinoma, Afrikoje
Pirmą kartą idėja pardavinėti gyvūnų migdymo patirtį medžioklės mėgėjams egzotinėse šalyse kilo Pietų Afrikoje. Šio reiškinio ištakos siejamos su keliais šaltiniais, tarp jų – dr. Paulas Bartelsas (Nacionalinio zoologijos sodo Biologinių išteklių centro vadovas), Pietų Afrikos laukinės gamtos apsaugos tarnyba ir organizacija Save the Elephants.
Žalioji medžioklė, kitaip dar vadinama fototurizmu – tariamai vartojimą ir žiaurumą atmetanti ir gyvūnams draugiška alternatyva medžioklei. Kai kur ji ėmė taip smarkiai plėstis, kad jau trikdo natūralius procesus, pavyzdžiui, antilopių gnu migraciją Masai Maros regione. Vertėtų apie tai rimtai susimąstyti.
Pirmosios oficialios žaliosios medžioklės įvyko 1998 m. Timbavačio rezervate. Tuo metu reikėjo pažymėti kelis dramblius GPS antkakliais, todėl buvo suorganizuotas toks savotiškas safaris.
Įdomu tai, kad ekomedžioklė Pietų Afrikoje tapo gana populiari, nes dauguma šalies ūkių perorientavo savo veiklą iš žemės ūkio į laukinės gamtos sektorių, įskaitant komercinę medžioklę. Vadinamosios žaliosios medžioklės taip pat tapo ekonomikos dalimi. Populiariausios – „didžiojo penketo“ (dramblių, raganosių, Afrikos buivolų, liūtų ir leopardų) medžioklės su trankvilizatorių strėlėmis.
Lietuvis sumedžioja retą plėšrūną ir kur dingsta medžiotojų pinigai. Pokalbiai apie medžioklę #81
Užmigdytas trofėjus – vis tiek trofėjus
Tarptautiniuose šaltiniuose pabrėžiama, kad ekomedžioklės populiarumas išaugo todėl, jog jos nepažeidžia populiacijos struktūros ir leidžia išsaugoti gyvūnų skaičių. Didelį susidomėjimą tokia medžiokle sukėlė tai, kad didžiosios medžiotojų organizacijos, pavyzdžiui, Safari Club International, pradėjo oficialiai registruoti tokiu būdu gautų „trofėjų“ matavimus.
Apribojimai – ir žaliosioms medžioklėms
Ekomedžioklės galimybės Pietų Afrikoje smarkiai sumažėjo po to, kai 2006 m. šalies vyriausybė uždraudė migdyti gyvūnus asmenims, neturintiems veterinarinio išsilavinimo. Medžiotojų organizacijos šį sprendimą kritikavo, tačiau ekomedžiokles riboja ir Saugomų teritorijų įstatymas, Biologinės įvairovės įstatymas bei Nykstančių ir saugomų rūšių naudojimo taisyklės.
Taip pat gyvūnų migdymo akcijos, skirtos individų perkėlimui ar veterinarinėms procedūroms, dažnai organizuojamos kaip safariai su žiūrovais – tai suteikia papildomų pajamų šalies ekonomikai.
Pigiau, bet ne itin
Medžioklės Afrikoje plačiai garsinamos kaip nepaprastai įspūdingos, tačiau jos yra labai brangios. Priklausomai nuo pasiūlymo ir medžiojamų gyvūnų rūšių, didžiųjų gyvūnų medžioklė gali kainuoti net iki 50 tūkst. eurų ar daugiau.
Nors ekomedžioklėje medžiotojas negauna materialaus trofėjaus, šis medžioklės būdas taip pat brangus – kaina gali siekti iki 25 tūkst. eurų. Gautos pajamos padengia gamtosaugos projektus ir darbus su užmigdomais gyvūnais – mikroschemų implantavimą, ausų ženklinimą, audinių mėginių paėmimą bei kitas procedūras. Papildomos lėšos dažnai nukreipiamos saugomų teritorijų valdymui.
Tikras iššūkis
Medžioklę su strėlytėmis galima prilyginti medžioklei su lanku, nes trankvilizatoriaus kapsulė neskrenda toli. Medžiotojui reikia priartėti iki maždaug 30 metrų atstumo, o dažnai ir dar arčiau, kad galėtų atlikti sėkmingą šūvį. Palyginti su karabinu, kurio „Afrikos kolibris“ turi galingą stabdomąją jėgą, ekomedžioklė tampa rimtu iššūkiu – ypač kai kalbama apie stambiųjų plėšrūnų medžioklę.
Ekomedžioklės kritika
Nepaisant teigiamų vertinimų, vadinamosios ekomedžioklės nėra tokios nekaltos, kaip „žalieji“ norėtų parodyti. Atleiskite už spalvinį kalambūrą.
Per dažnas tų pačių gyvūnų raminimas gali sukelti sveikatos sutrikimų: širdies nepakankamumą, kvėpavimo sustojimą ar vidaus organų pažeidimus. Kadangi gyvūnas nenukrinta iš karto, o juda, kol preparatas pradeda veikti, jis gali pargriūti pavojingoje vietoje ir susižeisti ar net žūti.
Oficialiai pripažįstama, kad net mokslinių tyrimų metu, kai dalyvauja profesionalūs veterinarai, yra užfiksuota atvejų, kai migdomi gyvūnai žuvo. Tai ypač aktualu kačių šeimos atstovams, kurie labai jautrūs anestezijai.
Papildomas išlaidas sudaro būtinybė stebėti gyvūną dar 24 valandas po migdymo. Be to, didžiųjų kačių ekomedžioklė su trankvilizatorių strėlėmis gali būti pavojinga pačiam medžiotojui, nes plėšrūnas, skirtingai nei dauguma žolėdžių, žmogų beveik visada bandys užpulti. Remiantis trofėjinių medžiotojų pasakojimais, net ir buivolų ekomedžioklė gali baigtis tragiškai, nes šie gyvūnai laikomi vienais agresyviausių Afrikoje.
Dar vienas aspektas, dėl kurio galima kritikuoti tokio tipo medžioklę – korupcija. Įtariama, kad kai kurie veterinarai parduoda trankvilizatorius juodojoje rinkoje, kad aprūpintų komercines medžiokles. Tokios nelegalios ekomedžioklės pajamos nepatenka į valstybės biudžetą ar vietos bendruomenes.
Statistika ir susidomėjimas
Tikslios statistikos apie žaliųjų medžioklių klientus nėra, tačiau žinoma, kad ši praktika traukia tam tikrą medžiotojų grupę, ieškančią alternatyvų tradicinei medžioklei. Vis dėlto aukštos kainos ir ribotas prieinamumas stabdo šio reiškinio plitimą.
Hobis, buvimas gamtoje ar pelno šaltinis. Kada ragų paieška tampa pažeidimu?
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
