Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose ir YouTube kanaluose neretai pasirodo vaizdo klipų su namuose auginamais laukiniais gyvūnais. Kone mada tapo už didelius pinigus įsigyti lėtąjį lorį ar laikyti vietoj šuns prijaukintą lapę. Deja, žmonės ne visada supranta, kad tai yra smurtas prieš gyvūną ir kišimasis į natūralius procesus. Medžiotojai dažniausiai nepritaria tokiai praktikai, bet situacijų būna įvairių.
Medžiotojo Andriaus ūkyje, 60 kilometrų nuo Vilniaus, 200 kv. metrų voljere gyvena stirninas. Šiemet jam auga jau keturiolikti ragai.
„Jį ir jo brolį kažkas atnešė mūsų eiguliui. Abu dar buvo dėmėti, visiškai mažyčiai ir nusilpę. Eigulio namuose stirniukai jau buvo nugyvenę pusantrų metų, kai jis nusprendė ieškoti broliukams kitų globėjų. Labiau būčiau norėjęs, kad tai būtų šerniukas, bet situacija tokia… Tada pasisiūliau paimti vieną, o kitą paėmė dar vienas medžiotojas“, – pasakoja Andrius. Savo augintinį jis pavadino Bembiu.
Paklaustas, ar, jo nuomone, normalu laikyti miško žvėris, Andrius pripažino, kad niekada nebūtų gaudęs stirniuko, kad pasiimtų jį į namus. „Nepripažįstu laukinių gyvūnų vertimo augintiniais, bet situacijų būna įvairių. Jeigu gyvūnas sužeistas, išsekęs, likęs be mamos tokio amžiaus, kai pats dar negali išgyventi, padėti reikėtų, – teigia medžiotojas. – Deja, suteikus pagalbą ne visada įmanoma gyvūną paleisti į gamtą. Jis pripranta prie žmonių, nuolatinio šėrimo, o natūralių pavojų nesuvokia. Išgyventi turi išmokti nuo mažens. Jeigu gyvūnas gyveno žmonių globoje daugiau nei pusmetį, į laisvę jo paleisti nebegalima.“
Bembio brolis pas naują šeimininką išgyveno tik penkerius metus ir pabėgo. Paskui vietos medžiotojai jį sumedžiojo. Turbūt ožiukas buvo per drąsus, nes priprato prie žmonių.
Bembis nugyveno nuostabų gyvenimą. Jis turi platų, žole apaugusį voljerą ir būdelę, į kurią lenda ne per žiemos speigą, pūgą ar lietų, o tik vasarą, kai saulė labiausiai kaitina. Žiemą, kad ir koks būtų šaltis, Bembis miega lauke. Jis maitinamas žole, šienu, įvairiomis šakelėmis ir kukurūzais. Aišku, voljere visada yra druskos. Pastaruosius dvejus metus Bembio dantys nebesusitvarko su kukurūzais, tad šeimininkas perka avims skirtą kombinuotąjį pašarą, kuris stirniukui itin patinka.
Nors ožiukas visą gyvenimą nugyveno prižiūrimas žmonių, visiškai pripratęs jis nėra. Pasak medžiotojų, stirnos daug švelnesnės ir lengviau prijaukinamos. Andrius patvirtina, kad Bembis savo teritorijoje yra tikras šeimininkas. Įeiti į voljerą niekas negali, šeriant jį reikia būti atsargiam. Kartą Andrius bėrė į aptvarą žolę ir pamiršo patikrinti, kur Bembis, todėl gavo smūgį ragais. Stirninas pataikė į delną ir ragas beveik perėjo kiaurai.
Savo stirniną Andrius gavo su antrais ragais.
Nuo tada visus ragus išsaugojo ir pritvirtino prie vienos lentos iš eilės. Tryliktieji dar neprikalti, o keturioliktieji jau auga. „Labai gaila, kad neužsirašiau visų niuansų nuo pat pradžių. Įsidėmėjau, kad patys sunkiausi buvo antrieji ragai, o ilgiausi – šeštieji. Ragų metimo laikas irgi skirtingas. Vėliausias buvo gruodžio 25 d., o anksčiausias – spalio 15 d. Nuo ko tai priklauso, dabar nebegaliu pasakyti, nes neturiu užsirašęs oro sąlygų ir kitų duomenų konkrečiais metais.“
Bembio ragų kolekciją kaip parodos medžiagą Andrius davė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos centriniam biurui, kur ji naudojama medžiotojų kursuose. Deja, dabar Bembis labai nusilpęs ir neaišku, ar keturioliktieji ragai išaugs ir stirninas išgyvens iki rudens, kai juos reikės mesti.
„Kas bus paskui? Pats jam galvos nupjauti negalėsiu. Paradoksalu: daugybę metų auginu stirniną, bet man labai patinka juos medžioti. Turiu apie šimtą trofėjų, bet saviškio, kai jis nugaiš, pats imtis negalėsiu. Skambinsiu draugui, kad atvažiuotų, nes tai labai svarbu. Gauti tokio seno stirnino galvą – reta sėkmė, ji pravers tyrimams ir moksliniams duomenims“, – pokalbio pabaigoje paaiškino Andrius.
Naujasis žurnalo numeris!
