Juozas SKRIPKAUSKAS, „Ūkininko patarėjo“ korespondentas
Kiek kainuoja naktiniai medžioklės prietaisai ir ar jais įstengtų apsirūpinti kiekvienas Lietuvos miškuose žvėris besivaikantis medžioklis? Kalbinti ginklų pardavėjai ne tik atskleidė savo požiūrį į tokios medžioklės specifiką, bet ir sutiko, kad modernesnė naktinė medžioklė būtų pasiekiama ne kiekvienam to norinčiam.
Pučia burbulą
Ginklų prekyba užsiimančios įmonės „Vollit“ direktorius Gintautas Rimša situaciją dėl naktinių medžioklės prietaisų draudimo vadina burbulo pūtimu – Latvijoje, kur maždaug prieš dešimtmetį situacija buvo panaši į mūsiškę, įteisinus šiuos prietaisus jokia katastrofa neįvyko.
„Sunku pasakyti, kas yra pagrindinis tokios įstatymo pataisos priėmimo stabdys. Kažkas išpūtė burbulą, kad tai labai didelis blogis ir kad bus išžudyta miškų gyvūnija. Turime kaimynus latvius, kur po tokio įstatymo priėmimo nieko neatsitiko, niekas nepasikeitė ir jokio triukšmo ten nėra. Tas pats būtų ir Lietuvoje. Kas dėl brakonieriavimo, tai vietoj to, kad tokie prietaisai įsigyjami nelegaliai, gal būtų geriau įvesti legalią tvarką. Gal tai turėtų būti registruojami prietaisai, kad aplinkosauga žinotų, kas turi ginklą ir tokį prietaisą“, – teisėtą kelią, kuriuo turėtų eiti medžioklė Lietuvoje, siūlo G. Rimša.
Jam antrina ir ginklų parduotuvių tinklo „Oksalis“ direktorius Gytis Misiukevičius.
„Žalieji iš principo yra prieš bet ką. Kai pradėta kalbėti apie duslintuvus ir naktinius taikiklius, o tai buvo maždaug prieš 5 metus, nedaug trūko, kad pataisoms būtų pritarę. Tačiau pradėjo rėkti, kaip čia jums neužtenka, norite naujų technologijų – medžiokite klasikiniu būdu. Ir kas įvyko? Kai ministras į leidžiamų medžioklėje naudoti ginklų sąrašą įrašė lankus, kilo didelis pasipiktinimas. Norit lankų, žvėris žalosit! Jiems visiškai nesvarbu prieš ką, svarbu garsiai plyšauti. Labai gerai kažkas įvardijo – tai absoliutus ekologinis terorizmas. Jie spaudžia valdžią, garsiai rėkia, o jiems už tai moka neaiškūs fondai“, – savo požiūrį išsakė G. Misiukevičius.
Jis priminė ir vilkų apskaitos istoriją.
„Iš pradžių jie teigė, kad medžiotojai, skaičiuodami vilkus pagal pėdas, daro tai netiksliai. Mokslininkai atliko vilkų populiacijos genetinius tyrimus, prieš porą metų buvo pristatyta tyrimo medžiaga, kiek vilkų šeimų Lietuvoje gyvena – tada žaliesiems jau mokslininkai tapo korumpuoti, šokantys pagal medžiotojų dūdelę“, – terpę, kurioje turėtų gimti leidimas naudotis naktiniais medžioklės prietaisais, apibūdino G. Misiukevičius.
Kada pašėlsta šunys
Apie naktinių prietaisų reikalingumą prekybininkai turi savo kaip medžiotojų, o ne kaip ginklų prekeivių, nuomonę.
„Garsas šaunant – didžiulis, trikdome žmones, jų poilsį. Turintys kaime sodybą skundžiasi, kad krūpčioja nuo aplinkui pokšinčių šūvių. Kita problema – šunys. Šunų klausa geresnė, todėl du trečdaliai jų labai bijo šūvių. Ir man, gyvenančiam šalia miško, būtų maloniau, jei šūviai būtų duslesni. Kadangi mano šunys yra medžiokliniai, išgirdę šūvį jie pasiunta, nes mano, kad tuoj eis į medžioklę. Duslintuvai neabejotinai pagerintų situaciją“, – pasakojo G. Misiukevičius.
Naktinių taikiklių naudojime pašnekovai, kaip ir seniau kalbinti medžiotojų organizacijų atstovai, įžvelgia galimybę medžioti žvėrių nekankinant. „Naktiniai taikikliai padėtų tiksliau aptikti ir sumedžioti žvėrį, būtų mažiau sužeidimų. Kadangi mūsų medžiotojų kultūra yra pasiekusi aukštą lygį ir artėjame prie Europos, kaip ir daugelyje kitų sričių, naktinius taikiklius vertinu tik teigiamai ir nežinau, kokie būtų minusai“, – sakė „Vollit“ direktorius G. Rimša.
G. Misiukevičius šiuos prietaisus palygino su dabar naktį medžioklėje naudojamais prožektoriais.
„Visa Europa yra uždraudusi prožektorius, nes jie akina žvėris, ypač elninius. Apakinti jie sustoja, niekur nebėga. Mes tik šernus ir invazinius žvėris su prožektoriais galime medžioti. Bet ir vieni, ir kiti nuo prožektoriaus šviesos bėga. Dalis medžiotojų nusižengia ir, pasišviesdami prožektoriais, medžioja elninius, o sako, kad medžioja šernus. Padarykime taip, kad nereikėtų tokių pažeidimų daryti.
Naktinis prietaisas yra daug efektyvesnis už prožektorių. Ir jo prireiks jau ne tik su maru kovojant, reikės galvoti, kad ir elninių turime per daug. Kas darosi su pasėliais, miškai tuoj bus nukramtyti. Gyvūnų populiacijai reguliuoti yra vienas geras prietaisas – naktinis taikiklis, juo ir reikėtų naudotis“, – neabejoja G. Misiukevičius.
Kaina solidi
Pašnekovai jau minėjo, kad Lietuvos medžiotojo sąmoningumas pasiekė europinį lygį, todėl baimintis, kad modernūs prietaisai gali pasitarnauti blogiui, nevertėtų. Tačiau ar mūsų medžiotojai mokės tokiais prietaisais naudotis? Kita vertus, ar jie įstengs juos nusipirkti?
„Ar tai naktinio matymo taikiklis, ar paprastas optinis taikiklis, jų veikimo principas toks pat. Optinius taikiklius medžiotojai paprastai turi, todėl jokių problemų kilti neturėtų“, – mano G. Rimša.
Kas kita – kaina. G. Misiukevičiaus teigimu, šių prietaisų kainos, jeigu ateitų į legalią prekybą, būtų kaip ir kitose Europos šalyse.
„Duslintuvas kainuoja 300–700 Eur. Naktinio matymo taikiklio kaina nepalyginamai didesnė, prasidėtų nuo 7 tūkst. Eur. Tiesa, yra ir pigesnis variantas – dėti priedėlį ant turimos optikos, tokio priedėlio kaina prasidėtų maždaug nuo 2,5 tūkst. Eur. Kaip rodo latvių pavyzdys, duslintuvus šiai dienai yra įsigiję pusė medžiotojų, o taikiklius – trečdalis. Manau, panašiai būtų ir pas mus. Vieniems tai būtų per brangu, kiti nenorėtų iš principo“, – sakė G. Misiukevičius.
Paklausti, ar tai pagyvintų jų prekybos apyvartą, pašnekovai pripažino, kad taip. „Iš pradžių pirktų aktyviai, vėliau banga nuslūgtų. Tiesa, judėjimas išliktų nuolatinis, kaip ir su ginklais, nes vis atsiranda naujų medžiotojų“, – prognozavo G. Rimša.
Tuo tarpu G. Misiukevičius spėjo, kad taikiklių jų parduotuvėje per metus parduotų iki dešimties vienetų, duslintuvų kažkiek daugiau.
Įspūdingiausios medžioklės
Būdami medžiotojais, „Ūkininko patarėjo“ pašnekovai pasidalijo ir įsimintiniausiomis savo medžioklių istorijomis.
G. Rimša medžioja nuo 1995 m., savęs nelaiko labai aktyviu medžiotoju, tačiau sako, kad smagu retkarčiais pabendrauti su bendraminčiais.
„Įsimintiniausia – gemzės medžioklė Austrijos Alpėse. Tai dykaraginių šeimos žinduolis, didesnis už stirną, bet mažesnis už elnią. Su vietos jėgeriu pravaikščiojome kalnuose visą dieną, kol radome tinkamą. Jos labai baikščios, arti neprisileidžia, šūvis būna tolimas.
Buvo lapkričio mėnuo, kalnuose buvo pasnigę. Jei neklystu, Austrijoje taisyklėse nurodyta, kad šūvis galimas ne vėliau kaip pusė valandos po saulėlydžio. Liko pusė valandos, suradome medžiojamą žvėrį, įsitaisiau ir maniau, kad jau galėsiu šauti. Ne, sako man, palauk, į gulintį irgi negalima šauti. Likus 15 minučių iki leidžiamo laiko pabaigos vis dėlto pavyko atlikti sėkmingą šūvį.
Nebuvo tokios minties, kad atskridau iš Lietuvos į Austriją būtinai kažką sumedžioti. Net jei gemzė nebūtų atsistojusi ir būtų tekę grįžti be laimikio, tai nė kiek nesumenkintų pačios medžioklės įspūdžio. Po kurio laiko man atsiuntė išdirbtą trofėjų – ragus su kaukole“, – apie medžioklę Alpėse papasakojo G. Rimša.
G. Misiukevičius spėja, kad gali būti vienintelis medžiotojas iš Lietuvos, kuriam teko medžioti Kinijoje.
„Medžioju nuo 1993 m. Nesu girdėjęs, kad lietuvis būtų medžiojęs Kinijoje, o man teko. Pasitaikė tokia proga, pasiūlė, jei nori, atvažiuok, surengsime šernų medžioklę. Davė man šautuvą, buvo varovai, šunys. Ta medžioklė buvo keista, hibridinė – ir sėlinome, tuo pačiu metu žvėris varė. Man sakė, kad viskas teisėta. Šerną nušoviau, aišku, jis liko Kinijoje, tačiau patirtis įdomi“, – medžioklę Kinijoje mena G. Misiukevičius.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
