Tarptautinės moters dienos išvakarėse oras buvo puikus! Vaikščiojome savo pamėgtais medžioklės takais – damba, skiriančia lagūnos tipo Liepojos ežerą nuo žemės ūkio plotų. Tai puiki vieta bebrų medžioklei, nes ežeras – tikras bebrų inkubatorius. Iš čia jie plinta į visas puses, keliaudami per melioracijos kanalus, tvenkinius ar net pajūriu…
Ežero pusėje yra didelis melioracijos kanalas su nendrėmis jo pakrantėse, kur aiškiai matyti bebrų veiklos pėdsakai. Tiesa, ir bebrai gali tave pamatyti, einant pylimu. Prieblandoje pastebėjau vieną bebrą, plaukiantį kanalu dambos link. Vandens paviršiuje liko pėdsakai, primenantys katerio bangas! Kitoje kanalo pusėje bebrų medžioti neverta – vandens lygis aukštas, visi keliai užkirsti, valties nėra.
Beliko pasikliauti sėkme ir mano naujuoju Pulsar Thermion2 LRF XL60. Taip, su šiluminiu taikikliu Latvijoje galima medžioti bebrus ir kitas tuo metu leidžiamas medžioti rūšis, bet tik dieną. Saulė tądien nusileido kiek po šešių, bet bebras, savo nelaimei, į krantą išlindo apie septintą. Vakaro šviesa buvo ryški – dangus giedras, o mėnulis jau buvo beveik dviem trečdaliais pilnas.
Pavasariškai šiltame ore skambėjo žąsų riksmai ir ančių sparnų švilpesys. Vėjas nurimo ir jau buvo galima girdėti, kaip kitame kanalo krante nendrynuose ir karklų tankmėje darbuojasi bebrų dantys. Tiesą sakant, paties bebro plaukiant nemačiau, tik vandens paviršiuje liko V formos bangos, išduodančios jo buvimą. Galimybės, kaip visada, buvo kelios: bebras patruliavo teritorijoje, ruošėsi nerti į olą, pradingti po vandeniu arba plaukti toliau palei mano krantą. Paprastai medžioklėje didelės sėkmės nesitiki, tačiau tąkart atrodė, kad jis gali išlipti į krantą mano pusėje.
Judėjau kuo tyliau ir stebėjau aplinką termovizoriumi. Prieblandoje ši įranga jau tapo neatsiejama pagalba – ji padeda pamatyti žvėrį, kurio plika akimi ar net žiūronais dėl nendrių uždangos neįžvelgtum. Tikėjausi sutikti ir usūrinį šunį ar lapę. Dambos aukštis čia siekia 3–4 metrus, todėl nuo jos saugu medžioti ir sutemus.
Žiūrint tiesiai į priekį, kartais sunku pastebėti net visai arti esantį gyvūną. Žemė nėra lygi, o tankios nendrės gali paslėpti net ir didelį šilumą skleidžiantį objektą, tokį kaip bebras. Savo taikinį pamačiau tik būdama už maždaug penkių metrų. Ir čia prasideda istorija apie šunį.
Be tinkamo dresavimo galima likti ir be šuns, ir be laimikio
Šuo taip pat suprato, kad apačioje yra bebras – jis girdėjo žvėries judesius nendrėse. Veimaraneris – universalus paukštšunis, bet į gyvūnus reaguoja kitaip nei į paukščius. Stebėdama savo šunį supratau, kad jis pasiruošęs šokti – bet kurią akimirką. Todėl daviau jam specialią komandą – ilgą švilpimą, reiškiantį, jog šuo turi atsitraukti už manęs, kad galėčiau ramiai iššauti. To jis išmoko jau pernai, kai tokiu pačiu būdu medžiojome bebrus. Šį sezoną kartu sumedžiojome ir lapę, ir tuomet jis turėjo laikytis už manęs.
Tokios komandos mokėjimas šuns šeimininkui yra labai svarbus – jis padeda apsaugoti šunį nuo sužeidimų, kontroliuoti jo elgesį ir neatsidurti situacijoje, kai pernelyg azartiškas medžioklės pagalbininkas išblaško dėmesį.
Iš šalies viskas turbūt atrodė komiškai: sustingęs šuo, aš, išsišovusi į priekį, bandanti pasiekti šuns uodegą ir tyliai šnypščianti, tuo pat metu mėginanti išlaikyti pusiausvyrą pusiau įrengtoje šaudymo pozicijoje…
Supratusi, kad bebras vos už penkių metrų, bandžiau tyliai šnabždėti ir prisikviesti šunį. Jis buvo visiškai įsitraukęs į idėją pulti taip priartėjusį žvėrį. Galiausiai mano „Sssss“ teko papildyti lengvu timptelėjimu už uodegos. Kai šuo atsitraukė, galėjau stabiliai įremti ginklą į 4StableStick atramą ir tiksliai iššauti.
Desertas buvo tai, kad po šūvio šuo liko visiškai ramus, todėl galėjau jį pagirti ir duoti komandą ieškoti laimikio.
Po šūvio bebras nugrimzdo į vandenį, bet nebespurdėjo – supratau, kad jis krito vietoje. Šuo narsiai nėrė į nendres ir greitai jį surado, net išvilko į krantą. Pamačiusi, kokio dydžio bebrą sumedžiojome, pasakiau šuniui, kad ateisiu padėti, ir užtempiau didžiulį grobį ant pylimo.
Be abejo, abu džiaugėmės sėkme, bet iki automobilio laukė pusės kilometro žygis. Susikroviau kuprinę, pasiėmiau ginklą ir pajudėjau. Bet pajutau, kad šuo manęs neseka. Atsisukau – jo snukis rodė visišką šoką, lyg sakytų: „Mes tikrai paliksime laimikį čia?!“
Galiausiai jį įtikinau sekti mane. Kai grįžome į automobilį ir įdėjau bebrą į bagažinę, parodžiau šuniui, kad laimikio nepalikome. Tokie štai nuotykiai sumedžiojus pirmąjį šio sezono bebrą.
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
