Istoriografijoje nomenklatūros medžioklė yra aptarta kaip turinti svarbią socialinę funkciją, ritualus, o dalyvavimas medžioklėje su pirmaisiais Sovietų Lietuvos asmenimis buvo tam tikras valdžios atributas. Apie tai rašoma ką tik pasirodžiusioje istoriko Mariaus Ėmužio knygoje Šeimininkas ir jo dvariškiai. Antanas Sniečkus ir jo aplinka (1926–1974) (Aukso žuvys, 2025).
Metaforiškas knygos pavadinimas – nuoroda į maždaug septintojo dešimtmečio vidurio Antanui Sniečkui prigijusį Šeimininko vardą. Kai kada santykiai tarp Sniečkaus ir jo artimiausios aplinkos priminė dvaro santykius: bendras laisvalaikis, šioks toks įsitraukimas į asmeninį gyvenimą ir reikalus, intrigos, simpatijos ir antipatijos, konkurencija dėl šeimininko dėmesio ir panašiai. Ypač tai pasimato per bendrą laisvalaikį – medžiokles.
Vyko atranka, ką kviesti, ko nekviesti, egzistavo hierarchija, ritualai, pasimatydavo, kas yra artimame rate, o kas lieka už jo, su kuo ir kaip Šeimininkas bendrauja. Pačiam Sniečkui tokie dalykai, be to, ką kviesti, ko nekviesti, pernelyg nerūpėjo, bet rūpėjo daliai dvariškių.
Šeimininkas ir jo dvariškiai – Antano Sniečkaus, ilgamečio okupuotos Lietuvos administracijos vadovo, politinė biografija nuo 1926 iki 1974 metų. Knygoje analizuojamas ne tik Sniečkaus kelias nuo pat pirmų dienų pogrindyje iki karjeros sovietų nomenklatūroje, bet ir jo aplinka – bendražygiai ir oponentai.
Marius Ėmužis – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, studijų ir straipsnių istorinėmis temomis autorius, tinklalaidės Ko tyli istorikai? bendraautoris. Siūlome paskaityti knygos ištrauką.
Ištrauka. Dvaras medžioja
Sovietinės nomenklatūros laisvalaikyje ypatingą vietą užėmė medžioklė. Sniečkaus medžiokles ilgą laiką organizavęs LSSR Gamtos apsaugos komiteto darbuotojas Gediminas Tursa gana smulkiai prisiminė pirmą medžioklę su Sniečkumi ir kompanija 1962 metais.
Padedant vietinei valdžiai Tursa pasirūpino varovais, transportu, kuriuo bus vežami medžiotojai ir sumedžioti žvėrys. Ryte į sutartą vietą Joniškio rajono Daunoravos miške atvyko valdžia – Sniečkus tuomet atvažiavo vienu automobiliu su LSSR Mokslų akademijos prezidentu Juozu Matuliu, dalyvavo ir kai kurie kiti Sniečkaus medžioklės kompanjonai, taip pat neįvardytas svečias iš Latvijos. Buvo pakviesta ir Joniškio rajono valdžia.
Medžiota pagal iš anksto numatytą planą: pradžioje keli šernų varymai, paskui du „kiškiniai“ varymai. Medžiotojai prieš kiekvieną varymą traukė numeriukus, kur jiems stovėti, tik Sniečkų ir svečią iš Latvijos buvo nuspręsta statyti prie žvėrių praėjimo takų, matyt, į geresnę poziciją – galbūt ne veltui didžiausias toje medžioklėje sumedžiotas šernas buvo Sniečkaus (vėliau iš jo galvos buvo padaryta iškamša).
Medžioklė buvo sėkminga – septyni šernai ir per trisdešimt kiškių. Po jos medžiotojai susirinko prie didelio laužo, pagalbinis personalas – prie mažesnio. Visi vaišinosi. Po kurio laiko prie Tursos priėjo Sniečkaus apsauginis ir pasakė: „Valdžia kviečia.“
Sniečkus klausinėjo, kaip buvo organizuojama medžioklė, dėkojo, o išgirdęs, kad Tursa atvažiavo autobusu, pasisiūlė parvežti į Vilnių. Po medžioklės su Tursa bendravo formalus medžiotojų būrelio vadovas – LSSR KGB pirmininkas Randakevičius, jis panoro, kad Tursa ir ateityje organizuotų medžiokles. Vėliau dar teko su KGB pirmininku bendrauti jo kabinete – reikėjo įsitikinti Tursos patikimumu. Beje, nesutrukdė tai, kad Tursa buvo 1941 m. tremtinys (mamos tėvas buvo Jonas Vileišis), ištremtas būdamas šešerių ar septynerių metų amžiaus.
Šis pasakojimas iš visų Tursos aprašymų yra išsamiausias ir tikėtiniausias, nes pirmoji medžioklė su valdžia liko įsimintiniausia. Iš pasakojimo galime matyti medžioklės svarbą: ją reikėjo organizuoti iš anksto, padedant vietiniams pasirūpinti transportu, personalu, apžiūrėti medžioklės vietas, nustatyti, ar tose vietose lankosi žvėrių.
Medžiotojais rūpintis reikėjo ir vėliau, pavyzdžiui, pavežti. Tursa minėjo, kad nušautus žvėris surinko vietinio eigulio duktė, paskui sumedžiotus šernus kažkas lupo. Matome ir Sniečkaus išskirtinumą – parūpinant jam geresnę medžioklės vietą (nors Tursa liudijo, kad pats Sniečkus to nemėgo ir kartais priekaištavo) ir medžiojimą kartu su svečiu, nes, matyt, taip galėjo pabendrauti.
Svarbus ir ritualas po medžioklės – pasisėdėjimas prie laužo (kitais atvejais ir kokiame nors namelyje ar pirtyje), bendravimas valgant ir geriant, aptariant medžioklę ir kasdienius reikalus.
Sėkminga medžioklė ir geras jos organizavimas užtikrino Tursai tolesnį statusą Sniečkaus aplinkoje – tapus pagrindiniu medžioklių organizatoriumi. Tursos knygoje gausu aprašymų, kai sėkminga medžioklė ir laimingi medžiotojai (ypač svečiai) lėmė ir jų pagarbą.
Buvo ir tam tikro varžymosi dėl gausesnio laimikio, taiklumo ir kitų dalykų – tai liudija amžininkų papasakotas medžiotojų susierzinimas medžioklei nepavykus ar tai, kad Sniečkui nepatikdavo, jeigu kiti sumedžiodavo daugiau už jį.
Svečių nuomonė buvo svarbi, nes medžioklė, jos metu įvykę nuotykiai ar incidentai įsimindavo, užtikrindavo gerus prisiminimus, o tai virsdavo draugiškumu.
Pavyzdžiui, Tursa prisiminė, kad kartą medžioklėje teko improvizuoti ir iš agurko išskobti stikliuką – iš jo gėrė SSRS MT pirmininko pavaduotojas. Sniečkus Tursai pasakojo, kad vėliau jam atvykus į Maskvą svečias vis primindavo šią istoriją. Skaitykite TOLIAU
Neįtikėtinas vaizdas pasienyje, barsuko pergalė ir šokiai griovyje. Miško (vilkų) naujienos #15
Dar daugiau istorijų, patarimų ir įdomybių iš medžioklės pasaulio! Prasideda 2026 metų prenumerata!
