Daugelis medžiotojų klubų jau daugelį metų savo medžioklės plotuose pridėlioja druskos, įrengdami stabilias ir dažnai lankomas laižyklas. Taip, tai naudinga trofėjams, gera gyvūnų sveikatai, bet kodėl? Dar vienas druskos laižyklų privalumas tas, kad briedžius privilioti įmanoma tik per tokias vietas. Tai leidžia medžiotojams stebėti briedžių populiaciją, vertinti gyvūnus, jų sveikatą ir trofėjus.
Pavasaris yra kritinis laikotarpis miško gyvūnams, ypač elninių rūšių atstovams, nes tuo metu intensyviai auga ragai ir vystosi jaunikliai. Mineralinių medžiagų, ypač druskos (natrio chlorido), prieinamumas šiuo metu yra itin svarbus gyvūnų sveikatai ir vystymuisi. Druska aprūpina gyvūnus būtinomis mineralinėmis medžiagomis, svarbiomis įvairiems fiziologiniams procesams, o pirmiausia – ragų vystymuisi. Augant ragams padidėja tokių mineralinių medžiagų, kaip kalcis ir fosforas, poreikis. Druska padeda palaikyti šių elementų pusiausvyrą organizme, skatindama sveiką ragų augimą.
Antra, jauniklių augimas. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu patelėms mineralinių medžiagų poreikis padidėja, siekiant užtikrinti sveiką jauniklių vystymąsi. Papildomas druskos tiekimas padeda kompensuoti šį poreikį. Sveika patelė – sveiki ir stiprūs bus ir jaunikliai.
Įvairūs tyrimai rodo, kad druskos naudojimas miško gyvūnams pritraukti ir sveikatai gerinti yra veiksminga praktika visoje Europoje ir kitur. Tokie gyvūnai, kaip briedžiai, stirnos ir elniai, reguliariai lankosi prie druskos vietų, kad gautų reikalingų mineralų. Be to, ragų kokybė priklauso nuo genetikos, pašaro prieinamumo ir kokybės. Po sunkių žiemų ir skurdžių pavasarių dažnai stebima prastesnė ragų kokybė, kas tik patvirtina maisto ir mineralų svarbą.
Atnaujiname 15 metų senumo druskos laižyklą
Ragai daugiausia sudaryti iš kalcio ir fosforo, bet šių elementų įsisavinimas organizme labai priklauso nuo natrio balanso. Natris padeda palaikyti optimalų skysčių balansą, užtikrina maistinių medžiagų pernešimą per ląstelių membranas, skatina kalcio pasisavinimą. O ragų augimas yra labai intensyvus medžiagų apykaitos procesas, vykstantis trumpą laiką – paprastai pavasarį ir vasaros pradžioje, priklausomai nuo rūšies. Šiuo laikotarpiu organizmui reikia itin aktyvios kraujotakos ir aktyvaus ląstelių dalijimosi – natris padeda šiems procesams vykti efektyviau.
Natris yra pagrindinis elektrolitas, reguliuojantis nervinių impulsų perdavimą ir raumenų veiklą – tai svarbu ne tik gyvūnų kasdieniam aktyvumui, bet ir hormoninei reguliacijai, darančiai įtaką ragų augimui. Elektrolitai – tai mineralai, kurie organizme tirpsta vandenyje ir sudaro elektriškai įkrautus jonus. Jie padeda palaikyti skysčių balansą ląstelėse ir tarpląstelinėje erdvėje, perduoti nervinius signalus, reguliuoti raumenų darbą, kraujospūdį ir pH lygį.
Druska nėra tiesioginė ragų statybinė medžiaga, užtat kritiškai svarbus tarpininkas, padedantis įsisavinti ir panaudoti pagrindinius elementus, tokius kaip kalcis ir fosforas. Nepakankamas druskos kiekis gali lemti lėtesnį, prastesnės kokybės arba asimetrišką ragų augimą.
Po žiemos gyvūnų organizmuose mineralų atsargos būna išsekusios. Gyvūnai aktyviai ieško mineralinių medžiagų šaltinių, įskaitant natūralias arba žmogaus įrengtas laižyklas. Net ir žiemą dažnai gyvūnai pastebimi prie kelių, barstomų druska nuo ledo – tai kelia eismo įvykių riziką. Jei medžioklės plotuose yra pakankamai druskos laižyklų, tokių incidentų rizika sumažėja.
Kaip greitai pastatyti druskos laižykla
Praktiniai patarimai
Druskos blokų išdėstymas
Druskos blokus įtaisykite arba druskos pastą tepkite ant kelmų, medžių kamienų ar specialiuose loveliuose tose vietose, kur gyvūnai dažnai lankosi. Veikiama lietaus druska ištirpsta ir įsigeria į medieną, todėl ji tampa patraukli gyvūnams.
Tinkamas laikas
Druskos blokus ar druskos pastą rekomenduojama tepti ankstyvą pavasarį, kad gyvūnai gautų reikalingų mineralų pačiu kritiškiausiu laikotarpiu.
Vietos parinkimas
Nors druska yra svarbus elementas, nepamirškite apie subalansuotą šėrimą. Netinkamai parinkus vietą laižyklai, galima padidinti miško pažeidimų riziką, todėl laižyklų nereikėtų įrenginėti, pavyzdžiui, šalia jaunuolynų. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad intensyvus laižyklų naudojimas vienoje vietoje pritraukia per daug gyvūnų, o tai gali skatinti parazitų ir ligų plitimą, paveikti gyvūnų natūralius migracijos maršrutus, keisti miško struktūrą – didėja žalos tikimybė, nes gyvūnas nori maitintis ten, kur jis ir yra, o jaunuolynai tam ideali vieta.
Ragų sandara ir struktūra
Ragai (stirnų, elnių, briedžių ir kitų gyvūnų) – tai unikalūs kauliniai dariniai, kurių vystymasis yra vienas sparčiausių augimo procesų gyvūnų pasaulyje. Jie formuojasi iš skirtingų tipų ląstelių.
Ragus sudaro:
1. Osteoblastai – kaulo formavimo ląstelės
• Atsakingos už naujo kaulinio audinio sintezę augant ragams
• Gamina kolageno matricą, kuri vėliau kalcifikuojasi ir fosforizuojasi
• Kai įsilieja į kaulo struktūrą, virsta osteocitais
2. Osteoklastai – kaulinį audinį ardančios ląstelės
• Atsakingos už kaulo pertvarkymą
• Padeda išlaikyti tinkamą rago formą ir struktūrą, pašalindamos perteklinį arba pažeistą audinį
3. Kraujagyslių endotelio ląstelės
• Ragų augimo metu ragus dengia vadinamoji aksominė oda, labai gerai aprūpinta kraujagyslėmis, tiekiančiomis maisto medžiagas
• Kraujagyslės tiekia deguonį, mineralus ir augimo faktorius kaulo ląstelėms
4. Fibroblastai ir mezenchiminės kamieninės ląstelės
• Padeda formuoti jungiamąjį audinį, kraujagysles ir kaulo ląsteles pirmaisiais ragų augimo etapais
• Ląstelės ragų pagrinde (pedikulo srityje) kasmet tampa aktyvios numetus ragus
Kaip auga ragai
Ragų augimas vyksta keliais etapais, o jų trukmė priklauso ir nuo rūšies. Pavyzdžiui, stirninų ragai jau būna visiškai susiformavę birželį (tai priklauso nuo amžiaus ir sveikatos būklės), o elniams tuo metu ragai dar auga. Pirmasis etapas – tai aktyvaus augimo fazė (pavasaris–vasara). Ragai auga labai sparčiai, net iki dviejų centimetrų per dieną. Jie būna padengti vadinamuoju aksomu – specialiu odos sluoksniu su kraujagyslėmis ir nervais.
Antrasis etapas – mineralizacija. Kai augimas sustoja, aksomas nunyksta (gyvūnai dažnai jį nutrina į medžius). Po aksomu esantis ragas sukietėja ir sukaulėja – ragai jau būna visiškai susiformavę. Ragai nukrinta (žiemą ar pavasarį) dėl hormonų lygio pokyčių, dažniausiai sumažėjus testosteronui, tada ragas nukrinta ir ciklas prasideda iš naujo.
Žieminis papildomas tauriųjų elnių šėrimas – nauda, rizikos ir mokslinės išvados
Žiemą, kai natūralaus pašaro prieinamumas ribotas, daugelis medžiotojų ir miško savininkų papildomą šėrimą laiko būtina gyvūnų palaikymo priemone. Tačiau kiek tai veiksminga ir ar visada pasiekiamas norimas rezultatas?
Atsakymus pateikia 2008 m. paskelbtas tyrimas tema Laisvėje gyvenančių tauriųjų elnių (Cervus elaphus) žieminis papildomas šėrimas Europoje ir Šiaurės Amerikoje: pagrindimas, šėrimo praktika ir veiksmingumas.
Kodėl šerti žiemą?
Tyrimo autoriai analizavo papildomo šėrimo praktiką Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Jų išvados rodo, kad dažniausiai šėrimo tikslai yra šie: pagerinti gyvūnų išgyvenamumą atšiauriomis žiemomis; skatinti patelių reprodukcinę sėkmę ir jauniklių gyvybingumą; sumažinti miško pažeidimus nukreipiant gyvūnus nuo jaunuolynų; pritraukti gyvūnus į konkrečias teritorijas medžioklei ar stebėjimui. Nors šie tikslai suprantami ir dažnai pagrįsti, tyrime pabrėžiama – ne kiekvienas papildomas šėrimas yra vienodai veiksmingas ir ne visada duoda teigiamų rezultatų.
Kas lemia veiksmingumą?
Tyrime nustatyta, kad teigiamas šėrimo efektas priklauso nuo kelių veiksnių. Svarbiausias – pašaro kokybė. Jei naudojamas menkos maistinės vertės pašaras (pvz., prastas silosas ar šienas), gyvūnams gali neužtekti energijos poreikiams patenkinti. Taip pat labai svarbūs laikas ir trukmė. Jei šėrimas pradedamas per vėlai arba staiga nutraukiamas, tai gali sukelti didesnį stresą nei išvis papildomai nešeriant.
Didelę reikšmę turi ir regiono ypatumai bei klimato sąlygos. Regionuose, kur žiemos švelnios, papildomai šerti gali būti ne taip reikalinga, kaip žemyninio klimato vietovėse.
Potencialios rizikos
Viena svarbiausių išvadų – papildomas šėrimas taip pat gali ir pakenkti. Vienas esminių veiksnių yra parazitų ir ligų plitimas. Gyvūnų koncentracija prie šėryklų padidina riziką plisti vidiniams ir išoriniams parazitams, infekcinėms ligoms.
Kita rizika – natūralios atrankos sutrikdymas. Šėrimas gali skatinti silpnesnių individų išgyvenimą, o tai ilgainiui gali pabloginti populiacijos genetinę kokybę. Tai ypač aktualu kalbant apie šernų šėrimą ir afrikinio kiaulių maro plitimą. Vis dėlto, iki šiol Latvijoje taikyta praktika rodo, kad šėrimo ribojimas dažniausiai nesuteikė laukiamo efekto – priešingai, sukėlė papildomų iššūkių medžiotojams.
Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad viliojimas ir papildomas šėrimas gali pakeisti gyvūnų elgesį. Per dažnas ir ilgalaikis šėrimas gali pakeisti natūralius gyvūnų migracijos maršrutus, sumažinti jų atsargumą žmogaus atžvilgiu ir paveikti maitinimosi įpročius.
Tyrimo autoriai pabrėžia – papildomas šėrimas neturi būti laikomas tradicija, tik valdymo priemone, kurią reikia naudoti tikslingai.
Nors tyrimas atliktas ne Lietuvoje ar Latvijoje, jo išvados visiškai taikytinos ir mūsų sąlygoms, nes susiduriame su panašiais klimatiniais ir miško ekosistemų iššūkiais. Reikia atsiminti – tikslingas ir protingas šėrimas gali duoti naudos tiek gyvūnams, tiek savininkams, tačiau netinkamas požiūris gali sukelti ilgalaikių problemų.
Ar gyvūnai patys žino, ko jiems trūksta? Tyrimas apie tauriųjų elnių mineralinių medžiagų pasirinkimą
Į mišką vežame įprastus druskos blokus ir pastas, bet kokių mineralų iš tiesų reikia gyvūnams? Ar jie sugeba juos atskirti ir pasirinkti? Atsakymus į šiuos klausimus pateikia Ispanijoje atliktas Iberijos tauriųjų elnių (lot. Cervus elaphus hispanicus) tyrimas, kuris įrodo, kad gyvūnai instinktyviai sugeba atpažinti ir pasirinkti tas mineralines medžiagas, kurių jiems trūksta. Tyrimas „Savanoriškas mineralų pasirinkimas Iberijos tauriųjų elnių reakcijoje į mitybos trūkumus“ buvo paskelbtas 2009 m.
Eksperimente tirtos kelios elnių grupės, kurių mityboje dirbtinai buvo sumažintas tam tikrų mineralinių medžiagų kiekis, pvz., natrio, kalcio, fosforo, magnio ir kt. Gyvūnams buvo suteikta laisva prieiga prie kelių atskirų dubenėlių su mineralais – kiekviename buvo tik po vieną medžiagą. Paaiškėjo, kad gyvūnai tikslingai rinkosi būtent tas medžiagas, kurių trūko jų maiste. Ypač ryški buvo natrio (druskos) ir fosforo paieška. Tai patvirtina, kad tauriesiems elniams būdingas natūralus savireguliacijos mechanizmas, jie sugeba atpažinti fiziologinius poreikius ir juos kompensuoti.
Šis elgesys buvo pastebėtas ir tarp gyvūnų, nepratusių prie žmogaus tiekiamo pašaro. Tai reiškia, kad gebėjimas yra ne išmoktas, o įgimtas. Tyrimas aiškiai parodo, kad gyvūnai žino, ko jiems reikia – mums tereikia suteikti galimybę pasirinkti.
Taigi medžiotojams svarbu prisiminti, kad mineralų papildymo vietose rekomenduojama naudoti kelis atskirus komponentus, o ne vieną bendrą mišinį. Druskos laižyklos pavasarį ir vasarą ypač svarbios – natrio poreikis labai išauga ragų augimo ir žindymo laikotarpiu. Laisvo pasirinkimo principas (angl. free-choice feeding) yra veiksmingesnis, nes gyvūnas pats prisitaiko pagal reikiamą kiekį. Tyrimas taip pat pabrėžia, kaip svarbu ne permaitinti vienoda mineralų mase, o leisti gyvūnui pasirinkti.
Šis tyrimas patvirtina tai, ką daugelis patyrusių medžiotojų jau seniai nujautė: žvėrys instinktyviai pasirenka tai, ko jiems reikia. Druskos ir mineralų tiekimas nėra tik įprotis, tai apgalvota biologinė praktika, kuri, tinkamai taikoma, prisideda tiek prie gyvūnų sveikatos, tiek prie tvarios medžioklės ūkio veiklos.
VIDEO! Jei teisingai uždėsi, prišaudyti papildomai nebereikės. Priedėliai PIXFRA Taurus ir Taurus LFR
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
