Tekstas: Kostas Slivskis, iš būsimo apsakymų rinkinio apie medžioklę
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Įvairiausiose medžioklėse daugelyje šalies rajonų ir miestų bei safario medžioklėse esu susitikęs daugybę medžiotojų ir ne kartą girdėjęs pokalbių, jog senelis ir tėvas buvę medžiotojai, todėl šautuvą ant peties ir jie užsikabinę – tiesiog tai traukė. Daugelis nuo vaikystės būna prisiklausę apie medžioklę, svajoję apie tą dieną, kai taps medžiotojais. Ne vienas kartu su tėvu eina į medžioklę, o kitas yra net ketvirtos kartos medžiotojas. Ir tiesiog ateina mintis, jog tai – genai.
Apie tolimesnius laikus vargiai rašysi, nes pasaulyje vis buvo karų ir daugeliui ne medžioklė rūpėjo. Štai ir dabar Rusija žiauriausiais būdais, žudydama gyventojus, vaikus, stengiasi okupuoti Ukrainą. Po Antrojo pasaulinio karo Rusija okupavo Lietuvą ir daugelis tapome liaudies priešais.
Tremtis. Mano seneliai turėjo 12 hektarų žemės ir augino 12 vaikų. Duonos tekdavo saikingai – tai kokie čia liaudies priešai? Priešais vadino turtingesnius, tų laikų stambesnius ūkininkus, į verslą linkusius, kurie nepageidavo tokių ateivių, kovojo prieš juos. Būsimoje komunistinėje visuomenėje visi atseit būsią lygūs… Tai ir priešų neliksią…
Tiesa, buvo tokių, kurie dar iš dvarininkų laikų turėjo „priglaudę“ kokį vienvamzdį šautuvėlį ir net karo metu patraukdavo į medžioklę. Reikėjo tiesiog susimedžioti mėsos maistui, bet tokių buvo vienetai, nes baimės jausmas buvo per didelis.
Ne kartą apie tai, kodėl tapau medžiotoju, esu pagalvojęs ir aš. Užteko, kad paragino medžiotoju tapti sporto laikų draugas Benas. O dar vaikystėje prisiklausiau, jog tėvo tėviškėje Pažvelsyje dėdė Juozas turėjo vienvamzdį šautuvėlį ir kartais pamedžiodavo. Visa tai mane itin domino.
Pokario medžiotojai didžia dalimi buvo komunistų partijos, vykdomųjų komitetų darbuotojai, įmonių, gamyklų vadovai. Eiliniam žmogeliui į komunistų partiją buvo lengviau įstoti nei tapti medžiotoju.
Pas dėdę Juozą į kaimo sodybą atvažiuodavo medžiotojai iš Klaipėdos. Jie kieme palikdavo mašinas ir išeidavo į tenykščius miškus. Dėdė Juozas eidavo varovu, nes turėjo šunį, medžiotojų vadintą „dvarniaška“. Šunėkas buvo ne medžioklinės veislės, bet puikiai varė žvėris.
Pamedžioja tie ponai iš Klaipėdos, pagurkšnoja prie lauželio ir išsiruošia namo. O Juozas visada žinojo, į kokį tankumyną tie šernai nubėgo. Prie pat jo namų tas tankumynas buvęs. Jau sutemo, bet žiema, baltuoja sniegas, o dar pilnatis, tad tik medžiok. Telefono neturėjo, bet žentas žinodavo, jog oras tinkamas tokiai naktinei medžioklei ir penketą kilometrų pavakare pėstute ateidavo Juozui į talką. Žentas būdavo varovu, o Juozas gerai žinojo, per kurią vietą šernai turėtų bėgti. Kartą jiedu net keturis patiesė.
Suprantama, tai buvo brakonieriavimas, bet tokių brakonierių tais laikais, kai mėsos parduotuvėse trūkdavo, buvo daug. Tada, kaip dabar, apie kokią medžioklės kultūrą, apie žvėrių populiacijas, saikingą jų medžiojimą ir apsaugą mažai kas kalbėjo.
Pokariu mano tėvas buvo ištremtas. Aš buvau tik ketverių. Su mama gyvenau jos tėviškėje Babrungo (Plungės r.) kaime. Mama su mano dėdės iš mamos pusės, irgi Juozo, pagalba sugebėjo mane naktį išvežti į Pažvelsį, esantį netoli Kulių (Plungės r.), ten prabuvau iki mokyklos. Taip sakant, paslėpė, kad kartu su mama neatsidurčiau tremtyje. Pokariu apie Kulius mūsų partizanai okupantams dar ilgai gadino nervus.
Tėvas buvo tolimiausiame tremties taške – Kolymoje. Penkeri metai šachtoje. Vėliau dvejus metus – Lenos upėje, spiginant keliasdešimties laipsnių šalčiui, gaudė žuvis. O paskui kažkoks vietinis viršininkas jam ir keliems jauniems tremtiniams ėmė aiškinti, jog jiems trūksta žmonių, galinčių gaudyti sabalus. Esą su tremtinių apsauginiais jis sutars. Tėvas net neabejojo, tik pasiūlė – ir iškart tapo sabalų gaudytoju.
Davė jam šautuvą, nes į taigą be ginklo neisi. Be to, reikėjo susimedžioti mėsos, nes prie spąstų sabalui medžioti būtina pritvirtinti masalą. Tai dažniausiai būdavo jerubė, dar tiko Sibiro kiškis (tas kiškis žiemai kaupia šieno atsargas).
Iš bėdos masalui tiko ir meškos mėsa. Tada tėvas įsitaisė dvi Rytų Sibiro laikas ir su jomis ne vieną mešką yra sumedžiojęs. Meškų mėsos duodavo ir tremtiniams. Kartą, kai meška lindo iš irštvos, tėvas paleido šūvį. Sibiro karalienei kulka pataikė, bet ji spėjo prišokti prie tėvo, apkabino, ėmė draskyti. Tėvas nespėjo kito šūvio paleisti, nes šautuvas iškrito iš rankų, bet puikiai dirbusios laikos išgelbėjo: įsikibo meškai į užpakalį ir tėvas sugriebė meškos išdaužtą šautuvą. Abi jo mentės meškos nagais buvo sudraskytos, apkandžiotas, bet sugebėjo parsirasti iki gyvenvietės.
Kai tėvas iš tremties atsiuntė nuotrauką, kurioje jis užfiksuotas su ant sienos kybančiu šautuvu, niekaip negalėjau atsistebėti. Man tai viena brangiausių nuotraukų. Ją pamatę, daugelis abejoja, kaip taip gali būti, kad tremtinys turėjo šautuvą? Gali! Galėjai ir tanką turėti, bet iš Sibiro, juo labiau iš Kolymos, niekaip neištrūksi – greitai taigoje gausi galą. Ne vienas, bandęs iš tremties pabėgti, ir gavo…
Tėvas, tremties nuvargintas, tik pusamžį teišgyveno, jau seniai atgulė amžinojo poilsio. Greičiausiai visa medžioklinė tėvo ir dėdės praeitis tikrai mane ir paskatino tapti medžiotoju.
Na, pagalvokit, kas, neturintis medžiotojo genų, galėtų sėdėti bokštelyje ir tykoti žvėrių vėlyvą rudenį, visiškoje tamsoje, neretai pliaupiant lietui? Na, tarkim, bokštelis su stogu, bet sėdi visiškoje tamsybėje ir klausaisi ūžiančio vėjo. Dar toje tamsumoje praūbauja kokia pelėda, kurios nė nematai, arba aukštai danguje rudeniop pragagena į Pietus skrendančios žąsys. Neturėdamas medžiotojo genų, spiginant 20 laipsnių šalčiui ir dar pučiant šaltam vėjui, nesėdėsi kelias valandas atvirame bokštelyje tikėdamasis nutykoti šerną.
Prisimenu vienais metais, šaltą vasario vakarą, 19 laipsnių šalčio. Dar dieną su keliais draugais sumanėme važiuoti į medžioklę. Šaltis, stiprus vėjas medžioklei tykant tikrai didoki, bet juk ne pirmas kartas. Keli skambučiai vienas kitam, nutarėme, kad į medžioklę važiuojame.
Fanatizmas medžioklei tada tikrai pasireiškė. Šaltis ir vėjas vis stipresnis. Nors buvau pasiruošęs kelias valandas pašalti ir apsivilkęs papildomų rūbų, bet vis tiek pasidarė žvarbu, kojos jau drebėjo. Sėdžiu papildomo žvėrių šėrimo aikštelėje ir stebiu tris stirnas, kramtančias mano atvežtus kukurūzus, laukiu šernų.
Nežinau, kaip kitiems medžiotojams, bet man visada smagu stebėti į šėryklą atėjusį žvėrį, tegu jis tuo metu ir nemedžiojamas. Pagaliau stirnos pakėlė galvas ir pasuko į mišką. Man jau aišku – į aikštelę ateina kažkoks žvėris. Iš miško išlenda keturi šernai, reikės šauti, o mano rankos jau medinės – kaip reikės nuspausti gaiduką? Stirnos nubėgo. Bokštelis erdvus, šautuvas – kampe. Paimu į rankas, bet jos neklauso, vos atremiu ant atramos.
Šernai įniko į kukurūzus. Dabar reikia nusitaikyti ir nuspausti nuleistuką. Per optiką šernus ant balto sniego ir dar per pilnatį matau kuo puikiausiai, galiu šauti, bet pirštas nelinksta link nuleistuko. Ką daryti? Kišu ranką į užantį ir laukiu, kol atšils. Gal už kokių dešimties minučių ją ištraukiu iš užančio, pajudinu – pirštas linksta ir nuspaudžiu gaiduką. Šernas krinta, o aš save išvadinu fanatiku ir iškart pagalvoju, jog medžioti verčia genai.
Ruduo. Šeštadienis. Medžioklė su varovais. Pila kaip iš kibiro – ar važiuoti į medžioklę? Juk už pusvalandžio būsiu kiaurai šlapias… Apsispręsti padeda skambutis draugui. Girdi, na ir kas, kad lyja, gal nustos.
Namelyje susirašome į medžioklės lapą, o lauke lietus tiesiog pliaupia. Išsirikiuojame pastogėje, o vadovas, mirkstantis atviroje vietoje, jau peršlapęs.
Po pirmojo varymo visi kiaurai šlapi. Vienas klubietis, dabar jau medžiojantis amžinuosiuose medžioklės plotuose, sulaukia žmonos skambučio: „Ar baigsi kvailioti, juk jau esi visai peršlapęs, fanatikai jūs esate…“ Tas atsako: „Tai kad čia saulė šviečia ir jokio lietaus…“ Moteris patyli ir nutraukia ryšį.
O kiek rasis tokių, kurie per elnių rują po kelias paras praguli ant žemės kokiame miegmaišyje, laukdami raguočio? Šis turįs kažkada praeiti pro medžiotoją, įsitaisiusį ant elnio tako. Ar neturintis medžiotojo genų tai sugalvotų? Tikrai ne.
Ir štai pratūnojo medžiotojėlis kelias paras miške, sulaukė, kaip įsivaizdavo, išsvajoto, auksinius ragus nešiojančio elnio, o tas besąs perspektyvus ir nemedžiotinas. Nešauna. Štai čia ir pasireiškia medžiotojo kultūra, pagarba medžiojamam žvėriui: nešautinas elnelis – nekelk šautuvo, ieškok kito.
O kiek yra tokių, kurie miškuose paromis tūno tikėdamiesi sumedžioti vilką, nes žino, jog tuose miškuose jų yra gauja. Ar tai ne genai…
Viena žiema buvo itin snieginga. Žvalgai iš pėdų nustatė, kad šernai dienoja nemažame, gal 15–20 metų amžiaus jaunuolyne, o šis tankus. Apsnigtas taip, lyg ant jo būtų užklota pusmetrinė sniego antklodė. Dar kad apsnigta – nieko tokio, bet visos eglių šakos kone vientisai sukibusios. Iš tokio miško išvaryti šūviui šernus – vargingas reikalas. Varovai, kone šliauždami, per tokį eglyną slenka.
Ir nutik taip, jog man medžioklės vadovas liepė už to eglyno įsitaisyti ant atgalinių pėdsakų ir ten laukti pasirodant šernų. Girdi, tiek čia to eglyno tėra – apeisi. Naaa… apėjau. Varovams taip ir nepavyko šernų išvaryti šūviui. Nieko nepadarysi, ne kiekviena medžioklė sėkminga, svarbu pabūti gamtoje tarp bendraminčių, kurių daugumą medžiotojais padarė genai.
Po medžioklės vadovo nurodymo reikia pareiti į susirinkimo vietą. Ai, galvoju, velnias neraus dėl to sniego, sutrumpinsiu kelią, bus greičiau – ir tiesiai per tą eglyną patraukiau. Iš pradžių dar nieko, dar tegu paknopstom, kliūdamas už kapitaliai apsnigtų šakų, varau pirmyn. O paskui įėjau į tokią prisnigtą tankmę, kad lendu tik užsimerkęs ir akimirksniu pilnas užantis prilindo sniego.
Dar kiek pabridęs, pasukau link bebryno – ten eglių tai nebus, o ledas, nors dar plonas, bet gal išlaikys. Neišlaikė! Įsimurdžiau iki juosmens. Pamaniau, velniai nematė, nusiaunu batus, išsigręžiu rūbus. Žengiu dar gal dešimt žingsnių ir vėl… murkt iki juosmens.
Pagaliau parsirandu iki medžiotojų. Esu iki pusės peršlapęs, visas krintančiu sniegu apkibęs, dumblu išsipurvinęs. Gavau kolegų patarimą eiti į mašiną, nes kitaip susigriebsiu ligą.
Patarimas nepadėjo. Jau kitą dieną nepakilau iš lovos: temperatūra, kosulys purto. Regis, medžioklėse ne kartą grūdintas, bet tas kartas buvo lemtingas – abiejų pusių plaučių uždegimas. Atvyko šeimos daktaras su sesele: pastatė lašelinę, antibiotikai, aviečių arbatėlė – išsikapsčiau.
Paskui daktaras sakė: jei būčiau dar kelias dienas nesikreipęs, niekas nebūtų padėjęs. Tai va, čia jau ne tik genai, bet ir fanatizmas. Manau, panašių dalykų yra patyręs ne vienas medžiotojas.
Dar ilgai galėčiau postringauti apie medžiotojų genus. Esu tvirtai įsitikinęs, jog be tokio pojūčio medžiotoju netapsi arba būsi tik dėl kompanijos. Tiesa, gali būti taip, kad giminėje net nėra buvę medžiotojų, bet medžiotojo genų turi daugelis mūsų. Nuo senų senovės, kai visi vyrai buvo medžiotojai, o dabar jau ir nemažai moterų tapo medžiotojomis, žiūrėk, ir jų dukros bus betampančios medžiotojomis – tai bus nulėmę genai.
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
