Medžioklė Ispanijoje buvo vienas didžiųjų mano norų, kurį šių metų sausį pavyko įgyvendinti. Pasitaikė neįtikėtina galimybė sudalyvauti tradicinėje, klasikinėje Ispanijos medžioklėje – montería. Apie šį nuotykį rašiau prieš keletą mėnesių. Dieną prieš medžioklę vykau su vietos medžiotoju ir medžioklės vadovu Manueliu Reglero Álvarezu į vieną ūkį, kur vyko komercinė danielių medžioklė. Tą dieną buvau tik stebėtoja, bet viskas atrodė labai įdomu.
Drama
Išaušo gražus rytas, suvažiavo dalyviai, saulė spindėjo, temperatūra apie 15 laipsnių šilumos, o tai po mūsų nesikeičiančio nulio ir lietaus atrodė kaip rojus. Gavau medžiotojų namelį – židinys, valgomasis, ant sienų iškabinti įvairiausi trofėjai. Pirma, kas pasirodė labai įdomu, – trofėjų kaukolės spindinčios, nupoliruotos. Ir taurieji elniai atrodė mažesni nei mūsiškiai, bet tai turbūt normalu. Šiame ūkyje yra apie 1000 ha aptverto ploto, kur auginami taurieji elniai, danieliai ir šernai.
Netrukus pastebėjau, kad ispanai kažko delsia, kažkas turbūt nutiko. Nors galiu ispaniškai susikalbėti, jų dramatiška kalbėsena, be to, visi kartu vienas per kitą, buvo visiškai nesuprantama. Tada į sodybą atvažiavo policijos automobilis. Policininkai ilgai aiškinosi, tikrino dokumentus, dar daugiau emocingų pokalbių, ginčų ir diskusijų. Visiška drama, bet aš taip iki galo nieko ir nesupratau. Po kurio laiko policija išvažiavo ir Manuelis greitai paaiškino, kas nutiko.
Ūkio savininkas dėl kažko susiginčijo su giminaičiais, kurie turi teisių į šią nuosavybę, tad šie pasiskundė policijai, jog nenori, kad čia būtų medžiojama. Žodis po žodžio pagaliau pavyko policiją įtikinti, kad medžioklė vis dėlto vyks, bet su sąlyga, kad nebus naudojami šunys. Vis dėlto montería be šunų – jokia montería. Kadangi tai buvo komercinė medžioklė, už kurią žmonės sumokėjo nemažus pinigus, šeimininkas ir Manuelis turėjo sugalvoti, kaip viską išspręsti. Galiausiai medžioklės dalyviams buvo leista medžioti viską, ką nori, nors anksčiau buvo numatyta apribojimų.
Medžioklė
Pasaulis mažas, tuo įsitikinau tolimame Ispanijos kaime, maždaug už 2 valandų kelio nuo Siudad Realio. Tarp dalyvių pamačiau vieną pažįstamą medžiotoją iš Prancūzijos, kuris irgi nustebo mane išvydęs. Iš šio sutapimo gerai pasijuokėme.
Praėjo dar kiek laiko, kol visiems dalyviams buvo paaiškinta, kaip vyks medžioklė. Medžiotojai buvo suskirstyti į kelias grupes. Kiekviena grupė dalyvaus viename kvartale, paskui keisis. Kol vieni medžioja, kiti stebi. Kadangi ūkis įrengtas kalvos viršūnėje, galėjome iš viršaus stebėti medžioklės eigą. Matėme dalį medžiotojų, o tolumoje ir varovus. Toli apačioje bėgo ir gyvūnai. Vienas po kito pradėjo dundėti šūviai. Tada pauzė, paskui vėl šūviai. Žiūrovai komentavo, stebėjo, juokėsi. Manueliui pasakiau, kad norėčiau eiti kartu su varovais, jeigu įmanoma, nes noriu matyti ir suprasti, kaip viskas vyksta. Po pietų atsirado tokia galimybė, bet kaip varovė toli nenuėjau.
Važiavome padėti vienam medžiotojui, kuris sužeidė danieliaus patiną. Nukirtome kelią prieš jį, ir medžiotojas iššovė. Visi galvojo, kad danielius krito, ir pradėjo medžiotoją sveikinti, bet netrukus paaiškėjo, kad žvėris nuėjo. Buvo kraujo pėdsakas. Ėjau su medžiotojais, bridau per dygliuotus krūmus, aukščio iki krūtinės.
Kol ispanai ėjo viena kryptimi, aš pastebėjau kraujo pėdsaką, besitęsiantį priešinga kryptimi. Sušukau, kad matau pėdsaką, ir lėtai pradėjau jį sekti. Vyrai netrukus atsekė iš paskos. Po kokių 70 metrų krūmuose pamačiau gulintį sužeistą gyvūną, kuris dar buvo gyvas, bet ispanai neturėjo su savimi ginklo. Vienas pradėjo kažką rėkti, kažką šaukti, ir man teliko pasiūlyti savo medžioklinį peilį iššovusiam medžiotojui.
Istorija panaši visuose pasaulio kraštuose – paprastai lemiamoje situacijoje niekas nė peilio neturi. Aš paprastai turiu. Medžiotojas gyvūną pagavo, prismeigė ir paleido, o šis dar sugebėjo nubėgti – turbūt iš šoko nieko nebejautė. Tada paskui elnią nubėgo jaunesnis medžiotojas, kuris irgi sučiupo sužeistą gyvūną ir vėl pradėjo kažką rėkti. Supratau, kad ir jis neturi peilio, tad ištiesiau ranką antrą sykį. Laimė, galų gale pavyko nutraukti gyvūno kančias. Medžiotojai vėliau kitiems pasakojo, kad reikia ne kraujasekio šuns, o blondinės iš užsienio.
Grįždami į automobilius kitoje sodybos pusėje sutikome kelis žmones. Vėl aštriai apsikeista žodžiais. Pasirodo, šie protestavo prieš medžioklę apskritai. Filmavo mus, mosavo rankomis ir šūkavo. Pasijuokėme, kad greičiausiai pateksime į YouTube.
Pabaiga
Po pietų buvo atvežti ir specialioje vietoje betonuotomis grindimis ir stogeliu į eilutę suguldyti visi laimikiai. Sudėti gražiai ir elegantiškai. Norintys, kad trofėjus būtų paruoštas, visaip jį paženklino, kad galėtų atskirti. Sumedžiota keliasdešimt danielių ir pora tauriųjų elnių, visi raguoti. Vis dėlto nė vieno šerno, nes net aptvertuose plotuose be šunų jų sumedžioti praktiškai neįmanoma. Kai visi gyvūnai buvo atvežti, medžiotojai pradėjo fotografuotis, tuo tarpu netoliese laukė vyrai specialia apranga – mėsos supirkėjai. Vienas jų – veterinaras, kuris turi patikrinti kiekvieną gyvūną ir įvertinti sveikatos būklę.
Kai visi baigė fotografuotis ir išvyko, darbo ėmėsi mėsininkai. Įdomu, kad Ispanijoje gyvūnus išskrosti galima tik specialiose vietose, kurios paskui plaunamos, dezinfekuojamos ir sutvarkomos, todėl tai daroma tik po medžioklės. Man tai atrodė labai keista, nes mums rekomenduoja vidurius paleisti ne vėliau kaip 2 valandas po medžioklės.
Per keturiasdešimt gyvūnų išskrosta beprotišku tempu – vienam danieliui tereikėjo kelių minučių. Iš šono žiūrint viskas atrodė brutalokai. Įdomu ir tai, kad daugumai gyvūnų pataikyta į užpakalines kojas ir pilvą. Tai suprantama, nes tokioje medžioklėje gyvūnai bėga labai greitai ir medžiotojas šaudamas paprastai negali nutaikyti tinkamo užmetimo.
Kiekvienoje šalyje savos medžioklės tradicijos ir įpročiai. Pamatyti ką nors kitokio, nei mums įprasta, vis dėlto labai įdomu. Todėl sakau muchas gracias Manueliui už tai, kad leido man pažinti šį medžioklės būdą.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
