Patirtis

Medžioklės asmenybė Ugnė Lukošienė: „O kaip dar kitaip galėčiau gyventi?“0

Nuotrauka: iš archyvo

Ugnę pažįstu jau keletą metų. Tai viena konkrečiausių moterų, kurias teko sutikti. Jei davė žodį, vadinasi, taip ir bus, jau nepersigalvos ir neatsisakys. Ir akivaizdu, kad jei išsikėlė sau tikslą, tai žūtbūt jį pasieks. Niekada neišsišoks, ramiai išklausys ir visada subtiliai išsakys savo nuomonę, neužgaudama kito. Džiaugiuosi, kad sutikau ne tik rimtą pašnekovę medžioklės klausimais, bet ir draugę.

Kelias link medžioklės

Ugnė yra miškininkė, aplinkos inžinierė, dirba Valstybinių miškų urėdijoje, Raguvėlės girininkijos girininko pavaduotoja. Viena iš Lietuvos jaunųjų bitininkų asociacijos Gintarinis spiečius įkūrėjų, jos tikslas – apjungti bitininkyste besidominčius jaunus žmones ir skatinti juos bendrauti tarpusavyje, šviesti jaunuosius bitininkus. Ūkininkauja jai priklausančiame bičių ūkyje. Jauna moteris yra aktyvi medžiotoja. O medžioklė ir su ja susijusi veikla, kaip pati sako, yra vienintelė jos aistra.

„Visą gyvenimą mane žavėjo gamta, nuo pat mokyklos dalyvaudavau įvairiuose Jaunųjų miško bičiulių, Jaunųjų tyrėjų ir kituose projektuose, kuriuose dar labiau susipažindavau su gamta ir jos stebuklais, – ima pasakoti Ugnė. – Dvyliktoje klasėje teko atstovauti Lietuvos jauniesiems mokslininkams Maskvoje vykusiame devintajame tarptautiniame jaunųjų miškininkų konkurse. Tai buvo neįkainojama patirtis, kurioje su kolege pristatėme kelerius metus stebėtų paprastojo ąžuolo (lot. Q. robur) ir raudonojo ąžuolo (lot. Q. rubra) želdinių augimo ypatumus, ryškiausius augimo skirtumus ir prisitaikymą augavietėje“, – pasakojo medžiotoja.

UGNĖ LUKOŠIENĖ

Aktyvi veikla su Jaunųjų miško bičiulių sambūriu, nuolatinis buvimas miške, bendravimas su miškininkais, matyt, sužavėjo ir paskatino rinktis miškininkės kelią. „Tad baigusi mokyklą net nedvejodama stojau į miškininkystės studijas. Vėliau sugalvojau, kad noriu studijuoti toliau, todėl įstojau jau į kitą profesiją ir tęsiau mokslus aplinkos inžinerijos magistrantūros studijose. Baigusi mokslus pradėjau dirbti Valstybinių miškų urėdijoje. Pradėjau nuo antžeminės miško gaisrų apsaugos sistemos specialistės. Kitaip sakant, sėdėjau prie kamerų ir stebėjau, ar nėra kur miško gaisro židinio. Vėliau dirbau Mikierių girininkijoje eigule, po to ėjau Raguvėlės girininko pavaduotojo pareigas, ja dirbu iki šiol“, – patirtimi dalijosi miškininkė.

Medžioja Ugnė septynerius metus. „Taip jau susiklostė, kad studijuodama miškininkystę nutariau tapti medžiotoja. Ta mintis seniai širdyje kirbėjo, nes visą vaikystę augau tarp medžiotojų. Namuose supo medžioklė ir medžiotojai, galbūt didžiąja dalimi tai ir lėmė, kad pati ja tapau. Pamenu, kaip namuose susirinkdavo medžiotojai, jie aptardavo medžioklės eigą, planus, kokius žvėris medžioja, kada ruošiamasi baigti medžioklę. Tai būdavo įdomu, žavėdavo tas medžiotojų bendruomenės sutarimas, kai medžiotojai susirinkdavo po medžioklės ir aptardavo įspūdžius. Visada svajodavau ir aš suktis tame rate, kad galėčiau kompanijai pasakyti, ką mačiau, kokie įspūdžiai ar jausmai užplūsta po medžioklės“, – pasakoja Ugnė.

Jos tėtis Audrius Kusta yra miškininkas, visą savo gyvenimą praleido Troškūnų girininkijoje ne tik miško darbus dirbdamas, bet ir profesionalias medžiokles organizuodamas. „Tėtis man didžiausias medžiotojo pavyzdys. Su juo pradėjome medžioti, jis mane mokė pradmenų, suvokimo ir pažinimo apskritai, kas yra ta medžioklė ir kam ji reikalinga, kodėl ji egzistuoja artimoje aplinkoje“, – prisiminė medžiotoja.

Dar kai buvo visai maža, kiekvieną pavasarį su tėčiu eidavo į mišką ieškoti elninių žvėrių numestų ragų. „Labai liūdėdavau, jei perėjus mišką nepavykdavo rasti bent menkiausio ragelio. Bet vis tiek buvo labai įdomu susipažinti su mišku, kokie medžiai jame auga, kur yra kokios pelkės, vandens telkiniai, viskas mane, tą mažą vaiką, domino, – teigė Ugnė. – O labiausiai pamenu, kaip būdavo įdomu eiti į mišką ir tikėtis susitikti kokių žvėrių.“

Nors su sese dvyne augo tokiomis pat sąlygomis, tapo skirtingų profesijų ir charakterių asmenybės: „Tikriausiai šiuos mano pasirinkimus lėmė tai, kad aš apskritai miško vaikas ir nuo pat mažens, kol visi namiškiai dar miegodavo, aš anksti ryte atsikeldavau ir išeidavau į mišką, vaikščiodavau apylinkėse, susipažindavau su miškais, stebėdavau žvėris ir tokie mano pomėgiai žingsnelis po žingsnelio tapo mano profesija ir gyvenimo būdu.“

Medžioklės su varovais

Tėtis abi su sese vesdavosi varovauti. Sykį viename varyme, kaip mena Ugnė, teko tikrąja to žodžio prasme spiegti iki pamėlynavimo: „Varyme dalyvavome trys merginos. Ėjome greta. Vienu metu visos įėjome į jauną eglyną, kuriame gulėjo šernų šeima. Šernai pastebėjo mus ir pradėjo lįsti ir bėgti į mus visas. O mes baidydamos tuos šernus spiegėme, kiek gerklės leido. Dar ir šiandien vis prisimename tą varyminę, ir vis pašmaikštaujam, kad galėjome pasikinkyti ir joti ant tų šernų, – juokėsi pašnekovė. – Tiesiog tokios medžioklių akimirkos mane žavėdavo. Tekdavo elnių ir briedžių saugotis, kad tik jie neužliptų ant mūsų. Tokios akimirkos išliko atmintyje visam gyvenimui, o kur dar tas neapsakomas adrenalinas, kokio daugiau niekur kitur nepatirsi“, – prisiminė varovės įspūdžius Ugnė.

Pašnekovė teigia besidžiaugianti, kad gali dalyvauti medžioklėse, patirti neapsakomų įspūdžių, pamatyti, sumedžioti ir džiaugtis laimikiu su kitais medžioklės dalyviais. Kartais Ugnei pasiseka tapti ir medžioklės karaliene. „Esu buvusi Tarptautinės mokomosios praktinės stirninų medžioklės karaliene, o šiais metais jau antrą kartą Ančių medžioklės moterims karaliene“, – dalijosi įspūdžiais medžiotoja.

Ugnė labiausiai mėgsta medžiokles su varovais. Per sezoną tenka tikrai daug pakeliauti, dalyvauti medžioklėse kituose būreliuose, miestuose. Teko medžioti su merginomis ir Belovežo girioje, Lenkijoje.

„Pamenu pirmąsias savo varymines. Visi sakė: ,Oi, išsilaikei medžiotojo bilietą, tai užpuls naujokės sėkmė ir pirmą sezoną žvėrys tiesiog lipsʻ… Toli gražu taip nebuvo, net pirmuosius trejus savo sezonus praleidau varyminėse nepaleidusi šūvio, nes joks žvėris nėjo net artyn į mano pusę. Rodos, pro kaimynus bėgdavo žvėrys būriais, o pro mane per šūvio atstumą niekas nesirodė, – pasakojo medžiotoja. – Tačiau tuo ir unikalus šis medžioklės būdas, nes niekada negali nuspėti, kur koks žvėris išeis, ką teks pamatyti ar nepamatyti. Labai dažnai būna, kad ūkanotą, lietingą ar labai šaltą dieną visą dieną pravaikštai miške ir nepamatai nė vieno žvėries, bet kartu suvoki, kad medžioklė vyksta ne kokiame aptvare, kur būtinai turi pamatyti ar sumedžioti žvėrį, o tai natūrali gamta, kurioje žvėrys visada turi galimybę pabėgti, pasislėpti ir išlikti saugūs savo miškuose.“

Be pačios medžioklės, medžiotoja dar ir šaudo. „Šiais metais su sese ir drauge Kristina šaudymo varžybose LMŽD Medžioklės rago taurei laimėti Anykščių rajonui iškovojome trečiąją vietą iš dešimties moterų komandų. Labiausiai žavi tai, kad vis daugiau moterų renkasi tiek į eilines medžiotojams organizuojamas varžybas, tiek į respublikines varžybas. Gera tendencija, kad šaudančių moterų komandų kasmet vis daugėja, vadinasi, ir konkurencija varžantis įvairiose rungtyse didėja, nuo ko tik įdomiau ir visos dedamos pastangos atsiperka, kai tarp tokio didelio merginų būrio tenka užlipti ant pakylos“, – pasidžiaugė šaulė.

Gamta, sustingusi fotografijose

Medžiotoja fotografuoja nuo vaikystės. Sako, kad iš didelio noro pamatyti gyvūnus ir kuo arčiau prisėlinti prie žvėries gimė aistra gamtos fotografijai.

„Praktiškai kiekvieną dieną eidavau į mišką ir tik retsykiais pavykdavo kažką pamatyti, kol supratau, kaip reikia elgtis miške, kad liktum nepastebėtas ir pamatytum žvėrį. Ir tik po kelerių metų patirties gimė mintis įamžinti laukinius žvėris fotografijose. O kiekvienas sėkmingas išėjimas į mišką vis labiau įtraukė ir norėjosi eiti dar ir dar“, – pasakojo medžiotoja.

Pirmąjį fotoaparatą imdavo tėčio, o nuo vienuolikos metų įsigijo Sony Alfa, su juo mokėsi, fotografuodavo gamtos vaizdus. „Šešiolikos nusipirkau Nikon D3200, su juo pradėjau fotografuoti žvėris, jis gal daugiausia man tarnavo, beveik visas savo žvėrių nuotraukas padariau juo. Dėl to tapusi medžiotoja pradėjau visur temptis ir geriausią draugą – fotoaparatą. Pamenu, medžiotojai juokdavosi, kad medžioju su dviem įrankiais: ant vieno peties fotoaparatas, o ant kito – ginklas“, – nusišypsojo Ugnė.

Gamta, sustingusi fotografijose

Labai dažnai medžioklėse su varovais pašnekovė teigia net nekelianti ginklo, o pakelianti fotoaparatą – norisi tiesiog įamžinti pro šalį bėgančius žvėris. „Jau esu įgudusi pasiruošti fotošūviui. Kai iš tolo girdi atitraškant kokį didelį žvėrį, reikia spėti pagauti kadrą, nes išbėgęs į liniją žvėris, vos pamatęs stovinčius žmones ir vedamas savisaugos instinkto, bėga dar greičiau. Esu patyrusi keletą tokių akimirkų, kai visai šalia išlindo elnio patinas. Tą akimirką, rodos, galėjau net ranka pasiekti jo ragus. Elnias perbėgo kelią vos kelių metrų atstumu nuo manęs, ir man pavyko jį įamžinti fotografijoje. Tądien medžioklėje dalyvavau vienintelė moteris, o jos metu daugiau laimikių nebuvo, todėl vyrai mane apdovanojo medžioklės karaliaus gairele už padarytą fotošūvį“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Ugnei kol kas įsimintiniausias kadras – lūšies. Ji dalijasi šia istorija: „Visai netikėtai važiuodami iš miško, netoli tėvų sodybos, su tėčiu pamatėme lūšį. Staigiai griebiau fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti. Ji, žinoma, labai greit nuskuodė, bet kelis kadrus spėjau padaryti. Lūšis kaip gyvūnas mane žavėjo nuo pat vaikystės. Tai unikalus žvėris, tuo savo slaptumu ir atsargumu įdomus, tiek grožiu savitas, norėjau pamatyti tas gražias akis, ausis su plaukų šepetėliais. Tad labai norėjau ją susitikti, įamžinti iš arti. Apsidžiaugiau, kad pagaliau pavyko, nors ir ne svajonių kadras išėjo… Beje, tai pirmasis lūšies kadras. Nufotografavau ir jos pėdą sniege. Maža to, turiu ir tos lūšies pėdos antspaudo tatuiruotę ant rankos dilbio, kaip prisiminimą, kad pirmą kartą įamžinau savo svajonių žvėrį, kurio pėdsakais sekdavau kiekvieną žiemą, bet pamatyti nepavykdavo.“

Medžioja visi kartu

Ugnės šeimoje medžioja visi kartu: ji, tėtis, vyresnis brolis, dvynė sesuo Dovilė. Kai nuo mažumės visi miške, tai visų pomėgiai ir interesai panašūs, teigia medžiotoja ir priduria: „Visa šeima su jau savo sukurtomis šeimomis praleidžiame daug laiko kartu. Jei nemedžiojame, tai susiorganizuojame iškylą miške, bendraujam, žaidžiam ir linksmai leidžiame laiką drauge.“

Kadangi didžioji šeimos dalis yra medžiotojai, visi dažnai vyksta į šaudyklą, kurioje ir nemedžiojantys šeimos nariai gali išbandyti savo galimybes šaudant tiek į judančius, tiek į nejudančius taikinius. „Dažnai kartu vykstame ir į medžiotojų šaudymo varžybas, vieni šaudo, kiti palaiko. Daug metų atstovaujame savo rajono medžiotojų garbei respublikinėse Lietuvos šaudymo varžybose, kuriose esame iškovoję ir prizinių vietų, tiek komandinių, tiek individualių“, – pasidžiaugė Ugnė.

Labai šiltas jausmas užplūsta, kai medžioji su artimiausiu žmogumi – seserimi dvyne, sako Ugnė. Jos sesuo tik neseniai papildė medžiotojų gretas: „Labai smagu, kad galiu savo patirtimi su ja pasidalyti, patarti ir pamokyti, o jei dar duoda naudos ir rezultatų, tai atmintyje išlieka visam laikui… Dovilė savo pirmąjį žvėrį sumedžiojo su manimi“, – pasididžiavimą seserimi išsakė pašnekovė.

Tai dar vienas būdas seserims laiką leisti kartu: „Juk nuo pat vaikystės buvome tarsi sulipusios. Visur ir visada abi kartu, namuose dirbome drauge, mokykloje ėjome į vieną klasę. Išvykus studijuoti ryšys nenutrūko ir mes dažnai susitikdavome mieste pasivaikščioti, apsipirkinėti. Kai sukūrėme šeimas, o sesei išvykus iš gimtųjų Troškūnų, susitikimai tapo retesni, bet nebūtinai prastesni. Bendraujame beveik kiekvieną dieną ir jau nepraleidžiame progos kartu pamedžioti, pasidžiaugti trofėjais, patarimais, įspūdžiais pasidalyti. Abi medžiojame savo gimtojo miestelio medžiotojų būrelyje.“

Labai smagu, kai patys artimiausi šeimos nariai susirenka į bendras medžiokles. Bet svarbiausia ta emocija, buvimas kartu, kai medžioklė dar labiau suartina tiek šeimos narius, tiek jų antrąsias puses, teigia Ugnė, nes dažnai tenka medžioklėse dalyvauti ir susitikti visoms šeimoms. „Mano ir brolio Vytauto antrosios pusės nėra medžiotojai. Todėl labai džiaugiamės, kad jiems mūsų pomėgis netrukdo ir dažnai su mumis dalyvauja renginiuose medžiotojams. Tai dar labiau suartina visus ir atsiranda dar daugiau progų visiems pabūti kartu.“

Šeimos palaikymas

„Labai džiaugiuosi ir be galo vertinu, kad vyras Gytis supranta mano gal ne visai moterišką aistrą. Nėra nė žodžio pasakęs, kad aš dažnai medžioju ir nebūnu namie. Važiuoju į įvairias medžiokles pas draugus, o kartais tenka išvykti ir į specialiai tik moterims medžiotojoms organizuojamas medžiokles, trunkančias net kelias dienas. Ne kiekvienam vyrui tokios duotybės – pasitikėjimas ir kantrybė“, – vyro palaikymu džiaugėsi medžiotoja.

Ugnė pajuokauja ir apie seserį: „Su tėčiu juokiamės, kad sesei vyrą išrinkom mes. Abu su sesės būsimu vyru susipažinome medžioklėje, susidraugavome. O tada palaipsniui ir jiedu susipažino, radę bendrų interesų, kartu dalyvaudami medžioklėse pradėjo draugauti, vėliau gyventi ir pagaliau atšokome jų vestuves. Labai džiaugiuosi už šią pažintį, kad mūsų šeimą papildė dar vienas medžiotojas.“

Mama Živilė taip pat norėjo tapti medžiotoja. „Na, bet gyvenimas taip susiklostė, kad netapo. O gaila. Įsivaizduoju, kaip būtų smagu medžioti su mama. Tačiau mes pripratome, kad rūpinasi mumis visais, grįžusiais po medžioklės, visada išklauso nuotykių ir vaišina šilta vakariene. Dabar dažnai mane ir brolį išleidžia į medžiokles, nes prižiūri anūkes, kol mes medžiojame“, – pasakojo Ugnė.

Šventa bitelė

„Bitė – visą gyvenimą mane lydintis simbolis. Kur tik pamatau, visur atkreipiu dėmesį. O kaip kitaip gali būti, kai su jomis augau ir dirbau visą savo gyvenimą. Užaugusi supratau, kokią galybę gerų darbų žmonijai padaro toks mažas vabaliukas, ne tik prineša žmogui reikalingų produktų. Maža bijojau bičių, nes skaudžiai gelia, tinsta, bet su laiku prie visko pripranti. Dabar einu drąsiai prie jų, skraido aplink ir nieko nedaro. Svarbiausia išsiugdyti šaltus nervus ir nepradėti jų vaikyti, kai skraido visai prie pat nosies“, – šypsojosi medžiotoja ir bitininkė.

Medžioklės laiką pašnekovė kartais keičia į edukacijas ir veiklas Lietuvos mažiesiems bitininkams. „Esu viena iš Lietuvos jaunųjų bitininkų asociacijos Gintarinis spiečius įkūrėjų, su šia veikla aktyviai dalyvaujame Lietuvoje ir tarptautiniu mastu. Mūsų asociacija moko, pažindina vaikus iki 16 metų apie bičių gyvenimą, bitininkystę ir viską, kas ją supa: nuo bitininkystėje naudojamų įrankių, bičių morfologijos iki bičių produktų atsiradimo ant mūsų stalo. Tai smagi ir unikali veikla, nes vaikus supažindiname su mus supančia aplinka, kodėl bitės reikalingos ir kokius produktus jos gamina. Vaikai labai noriai dalyvauja paskaitose, domisi ir klausinėja“, – savo kitą veiklą pristatė Ugnė.

Svarbiausias asociacijos tikslas – auginti tvarią, išmintingą ir suprantančią jaunų žmonių kartą, kuri suvokia, koks svarbus tokio mažo padarėlio – bitės – vaidmuo gamtoje. „Kiekvienais metais per Lietuvos bitininkų šventę mes rengiame jaunųjų bitininkų varžybas, kuriose 11–16 metų vaikai individualiai rungiasi įvairiose rungtyse, sudarytose iš dviejų dalių: pirma būna teorinių žinių patikrinimas, kuriame pateikiamas testas su klausimais iš mūsų organizuotų paskaitų, jas vykdome visus metus. O antroji dalis – praktinės užduotys, kuriose reikia pažymėti bičių motinėlę, sudėlioti avilio struktūrą, išvardyti, kokie įrankiai kokioje bitininkystės srityje naudojami, atpažinti ir išvardyti medingus augalus ir daug kitų įdomių rungčių. Šiose varžybose vaikai varžosi individualiai, o trys geriausią rezultatą parodę vaikai vyksta atstovauti Lietuvos komandai į kokią nors Europos šalį. Jau esame dalyvavę Prancūzijoje, Čekijoje, Slovakijoje. Organizuodami ir burdami jaunus žmones siekiame užauginti supratingą, darbščią ir smalsią kartą“, – žodžių apie švietėjišką savo veiklą negailėjo pašnekovė.

O bitės josios gyvenime atsirado panašiai kaip ir medžioklė – bitininkystę ji taip pat matė nuo vaikystės. „Mano tėvelis skatino būti bitininke, turėti savo ūkį ir kurti savo verslą. Dar negimus dukrai sugalvojome, kad galiu pasinaudoti Europos Sąjungos parama ūkiui įkurti. Taip ir padariau. Tai dabar jau su augančia dukra ir sukuosi pati kaip bitelė savo ūkyje. Visa šeima įtraukta į bitininkystės verslą, kas kaip išgali, taip prisideda prie šios veiklos. Vieni kitiems padėdami ir dirbame, nes tėtis turi savo bičių ūkį, todėl visais man rūpimais klausimais drąsiai kreipiuosi į jį ir gaunu tikrai naudingą ir išsamią, praktikoje patvirtintą informaciją, kartu sprendžiame susiklosčiusias problemas, dalijamės patarimais ir sprendimais“, – šeimos parama ir šioje srityje džiaugėsi Ugnė.
Bitininkystė moteriai, kaip teigia pašnekovė, yra gana sunkus ir sudėtingas verslas: tenka ir sunkiai kyloti, spręsti kilusias problemas su produktų realizavimu. Tam tikriems darbams, kaip medaus parvežimas iš bityno, reikalinga ir tam tikra technika, o kur dar medsukiai ir kita įranga. „Ne kiekvienai tai tinka, o man patinka“, – patikino jaunoji ūkininkė.

„Dabar tikrai kitokio savo gyvenimo neįsivaizduoju… Matyt, pats gyvenimas sudėliojo taškus ant „i“, kad tapčiau ir miškininke, ir bitininke, ir medžiotoja. Kai viską mačiau nuo pat vaikystes, tai ir traukė labiausiai. Kitaip nė negalėjo būti“, – pokalbį baigė U. Lukošienė.

PRENUMERUOKITE Žurnalą nuo vasario 2 d iki 2023 metų pabaigos!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.