Nuotraukos iš medžiotojo asmeninio archyvo
Vilnietis Raimondas – ilgametis medžiotojas, medžioklės su šunimis entuziastas. Jo biografija puoselėjant medžioklinę šunininkystę išties turtinga. 1992 m. mūsų herojus išlaikė kinologo egzaminus Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijoje ir ką tik įsikūrusioje Lietuvos kinologų draugijoje (LKD). Dvi kadencijas buvo LKD Tarybos nariu, dvi kadencijas – LKD Medžioklinių šunų medžioklinių ir darbinių savybių teisėjų kolegijos pirmininku, vadovavo kolegijos darbui. 2008 m. įkūrė Jagdterjerų augintojų klubą ir vienuolika metų ėjo šio klubo prezidento pareigas.
Dabar jis – LKD medžioklinių šunų eksterjero ir medžioklinių ir darbinių savybių teisėjas. O šiemet su bendraminčiais iš Lietuvos ir Lenkijos įkūrė asociaciją Klubas Laika bei buvo išrinktas šio klubo prezidentu. Sveikiname! O kur dar asmeniniai su augintiniais pasiekti labai aukšti rezultatai varžybose, lauko bandymuose, parodose…
Įvairiapusė asmenybė
Raimondas pagal specialybę yra agronomas, mokslus baigęs su pagyrimu, bet visą gyvenimą dirba statybų ir juodųjų metalų apdirbimo srityje techniniu direktoriumi, gamybos vadovu. Jis įvaldęs ir kalvystės amatą, yra kalvis. Iš metalo nukalęs daug autorinių darbų. Jo rankų darbo metalo gaminiais papuoštos Naujosios Vilnios, Pavilnio, Virbalio, Žaliosios, Lekėčių bažnyčios ir klebonijos. Lekėčių bažnyčioje pagal istorines nuotraukas jis atkūrė ir su parapijiečių pagalba sumontavo bažnyčios teritorijos įvažiavimo vartus ir vartelius.
Jis ne tik kalvis, bet ir intensyviai domisi Lietuvos istorija, Lietuvos valstybės ištakomis, senovės lietuvių tradicijomis ir baltų papročiais. Yra nukalęs eibę kalviškų gaminių su baltų simboliais. Dešimt metų su savo vaikais dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro renginiuose visoje Lietuvoje: nuo Dainų ir valstybinių švenčių iki kitų valstybių vadovų priėmimų, demonstruodamas Teresės Jurkuvienės ir Laisvės Ašmonaitienės pagal autentiškus drabužius atkurtą IX a. Lietuvos tautinį kostiumą. Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui ir atkurto tautinio kostiumo autorėms 2006 m.
išleidžiant pirmąjį albumą Lietuvos tautinis kostiumas, su šeima demonstravo Lietuvos tautinį kostiumą šio albumo nuotraukoms. Aktyvus visuomenininkas ir renginių organizatorius. Sportininkas, aktyviai sportuojantis ir dabar. Į aktyvų sporto kelią nukreipęs ir savo vaikus, kurie tapo daugkartiniais Lietuvos čempionais ir vicečempionais savo sporto šakose. Bet visų pirmiausia jis prisistato kaip medžiotojas, kuriuo ne tampama, bet gimstama!
Pažintis su gamta – nuo arklių
„Man kartkartėmis užduodamas klausimas, nuo kada pradėjau medžioti. Nuo tada, kai tėtis išdrožė pirmąsias strėles, padarė lanką ir nusivedė į mišką… Nors gimiau ir užaugau Vilniaus mieste, iki dešimties metų visos vasaros atostogos prabėgo Žemaitijoje, Nevočių kaime, vienkiemyje pas senelius. Nuo vienų metų – visos. Ne todėl, kad tėvai atiduodavo seneliams, vasarą neturėdami kur dėti, o todėl, kad aš be galo to troškau. Ten buvo mano žirgai, avys, triušiai, kiškiai, stirnos, mano grybai ir žuvys. Kaime buvo mano pievos, miškai, mano laukinės bitės, kurių medus be galo skanus, mano šuo ir žirgas. Na, gerai, mustangas… Gerai gerai, jei tiksliau – Lietuvos sunkiojo ir stambiojo žemaituko mišrūnas. Darbinukas. Bet jis buvo mano, todėl ir žirgas. Senelio dėka, nes jis buvo kolūkio vyriausiasis arklininkas. Kiek atsimenu, tiek ir jodinėju. Būdamas ketverių jau turėjau savo kumeliuką“, – pasakojo Raimondas.
Būdamas šešerių metų, jis pradėjo paslapčia „skolintis“ arklius iš arklidės, aišku, geriausius – negi aš kvailas slaptam pasijodinėjimui nujoti kokį darbinį kumelį, juokiasi pašnekovas. „Senelis man priskyrė trimetį kastratą. Tai įvyko po to, kai senelė pamatė mane laukuose su vogtu arkliu ir bandė pavyti. Mane? Ant žirgo? Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad ta kumelė buvo be balno, kamanų, todėl mus begaudančiai senelei jos tiesiog nebuvo už ko sulaikyti. Balnas kaime buvo nematytas daiktas. O kamanas nešant dar senelis pamatys, o ir mano vagiama kumelė manęs kuo puikiausiai klausė ir valdoma kulnais. Mano akimis, visi arkliai buvo senelio; senelio akimis, konkretus arklidės arklys buvo priskirtas konkrečiam kolūkiečiui; senelės akimis, aš, glostydamas svetimą kumelę, užlipau ant jos ir ji ištrūko“, – šypsosi raitelis.
Senelis suprato visą tiesą ir nupirko anūkui trimetį Bėrį, kurį jau laikė namuose, kad Raimondas svetimų darbinių arklių nevogtų. Taip jis įgijo savo „mustangą“.
Medžioklės įkvėpimas – knygos
„Tada mamytė jau buvo išmokiusi mane skaityti, ir pirma stora perskaityta knyga apie indėnus buvo Liselottės Welskopf-Henrich Harka. O tėtis tais pačiais metais tapo medžiotoju ir pradėjo mane vežtis į medžiokles su varovais – taip tapau prerijų medžiotoju: su lanku, išsidrožtu mediniu peiliu, ietim iš lazdyno, iš virvės pasidarytu lasu ir nuosavu mustangu, – prisimena vaikystę Raimondas. – Jei dar kas galvojate, kad tikru medžiotoju ne gimstama, o tampama, pabandykite šių įgūdžių išmokyti šešiametį. Aišku, jei nebijote, kad šiais laikais vaikų teisės atims sūnų už vaiko nepriežiūrą, jei jis tokiais įgūdžiais pasigirs pirmoje klasėje.“
Medžiotojo tėtis buvo toks pat gamtos vaikas, tad sūnų išmokė šaudyti iš lanko, drožtis strėles, darytis karo švilpukus iš lazdyno žievės, atpažinti žvėrių pėdsakus, mėtyti kirvį, peilį, vėliau šaudyti iš šautuvo ir įskiepijo supratimą apie medžioklę.
„Skaitymas buvo mano antroji prigimtis. Grįžęs į Vilnių akimis ryte rydavau visas knygas apie indėnus, senovės lietuvių kovas, apsakymus, padavimus, legendas, visas Drąsiųjų kelių serijos knygas. Namuose iš manęs buvo konfiskuoti prožektoriai, vėliau ir žvakės su degtukais, kad naktimis neskaityčiau pasislėpęs po antklode, nes ryte reikėjo eiti į mokyklą. Kaime senelė iš manęs stengdavosi konfiskuoti atsivežtas „velnaknyges“, nes visos zbitkos – tik iš jų. Juk negali normaliam vaikui kilti noras prišliaužti prie zuikio pievoje ir bandyti pagauti už ausų ar raitam su arkliu užsivyti stirnų, kurios, tiesą pasakius, to arklio nė kiek nebijojo ir pabėgti nė nesistengė, – apie knygų įkvėpimą pasakojo Raimondas. – Jodinėjimas ant avino ar su nuo būdos atsirištu šuniu po nakties rastų pėdsakų narpliojimas išvis kėlė įtarimų, kad su tuo vaiku kažkas negerai. O man baisiai buvo įdomu surasti tą paryčiais prabėgusį briedį, sekant pėdsaku. Briedis juk didelis. O jei užpuls? Mama juk sakė, kad ją mažą buvo užpuolęs, į mokyklą beeinančią. Tad apsaugai pasiimdavau šunį nuo būdos su visa grandine. Nesakysiu juk senelei, kad prisibijau to briedžio, juk esu bebaimis indėnas!“
Matydamas tokius sūnaus polinkius, Raimondo tėtis be galo džiaugėsi. Veždavosi žvejoti, gaudyti vėžių, abu nakvodavo palapinėje. Vežėsi keliskart ir į medžioklę tykant. „Varymuose man labai patiko, bet šernų tykojimas ant kėdutės kviečiuose tapo tikru išbandymu. Kartą prasėdėjau apie tris valandas mušdamas uodus. Užsitraukiau ant galvos gobtuvą, įtraukiau rankas į rankoves, o skruostai buvo kaip nudeginti. O tėtis: ša, ša, ša, tyliau, ateina! Koks ten ateina… Per gobtuvą nieko negirdėjau, kraugerius uodus prakeikiau ir jiems niekad neatleisiu… Po šūvio pašokau pažiūrėti, o nosis mano aukščiau kviečių neišlenda, ūgio trūksta. Negana to, liepė likti vietoje, kur sėdėjom naktį, ir nuėjo į tamsą… O aš ką čia darau, jei ne laukiu pažiūrėti? Vėliau tėčio su draugais atvilktas šernas nepadarė jokio įspūdžio, nes nuo to uodai mažiau nekando, vežkit mane namo, miego noriu…“ – būsimojo medžiotojo patirtį prisiminė pašnekovas.
Mėgstamiausios medžioklės
Tikriausiai vaikystės įspūdžiai ir suformavo pašnekovo požiūrį į medžioklę: „Jau kone dvidešimt metų nesu stovėjęs ant linijos medžioklėse su varovais. Varau varymuose su šunimis. Pats auginu jagdterjerus ir Vakarų Sibiro laikas nuo 1989 m. Mano kieme auga jau ketvirtos kartos šunys, gimę pas mane.“
Raimondas teigia nelabai mėgstantis medžiokles iš bokštelio. „Labai retai jame sėdžiu. Tačiau medžioklė sėlinant yra tai, kas teikia gerus įspūdžius ir malonumą. Kaip dabar atsimenu savo vaikystės abejones: vėl briedis pripėdavo ar karvė pasileidus prabėgo? Pėdsakai, sėlinimas, žvėrių įpročiai, morfologija, prišliaužimas ne per šūvio, o per įmanomai galimą artimiausią atstumą – štai kas man yra medžioklė“, – pabrėžė medžiotojas.
Seniai praėjo tie laikai, kai tikslas buvo sumedžioti, teigia Raimondas. Su laiku atsiranda paties proceso malonumas. „Radau, prisėlinau, bet dažnai nešoviau. Tiesiog tam žvėriui dar neatėjo laikas arba jis buvo labai perspektyvus, arba šis žvėris paprasčiausiai patiko, – aiškino pašnekovas. – Jaunystėje niekaip nesuprasdavau vyresnių medžiotojų, kodėl kai kurie nemedžioja stirnų, kitas išvis nešovė, nors turėjo šūvio galimybę. Dabar, būdamas vyresnis, jau žinau: jie gimė medžiotojais, jie ne šauliai į gyvus taikinius. Jei jie pradėtų šaudyti viską iš eilės, jaunimui nebeliktų ką medžioti. Jie mėgaujasi pačiu medžioklės procesu. Bet tai ateina tik su laiku, su įgytais įgūdžiais ir medžioklės suvokimu. Daliai medžiotojų niekada nelemta tokiais tapti. Tiesiog trukdo darbas, šeima, gyvenimo būdas, laiko trūkumas, fizinių galimybių nebuvimas. Vis dėlto su kiekvienais medžioklės metais kiekvienas medžiotojas daugiau ar mažiau tobulėja.“
Požiūris į žaliuosius
Raimondui graudu klausytis „kompiuterinių žaliųjų iš miesto“ išvedžiojimų. Ypač dabartiniu etapu, dėl naktinių taikiklių įteisinimo. „Medžiokite senais būdais, medžiokite su prožektoriais! Va, jei su lanku ir ietimis eitumėte, tada jūsų ir žvėries šansai lygūs! Tai vienas kitam prieštaraujantys pareiškimai. Tai kodėl žalieji visom keturiom stoja prieš lankų ir arbaletų įteisinimą? Jei jau būtų tokia būtinybė, gerus sėlinimo įgūdžius turintis medžiotojas su lanku, ietimis ir medžiokliniais šunimis išgramdytų mišką iki tuštumos, visiškai. Bet medžiotojams tokios būtinybės tiesiog nėra. Yra šiuolaikiniai ginklai. Yra pats medžioklės procesas, kuris medžiotojams nuo gimimo teikia džiaugsmą. Ne pats sumedžiotas žvėris, nes visiems žinoma, kad po šūvio lieka tik juodas darbas. Džiugina pats medžioklės procesas, bendravimas su draugais, veikla gamtoje šeriant, apžiūrint, skaičiuojant, saugant nuo brakonierių žvėris, švenčiant šventes su kolegomis“, – teigė medžiotojas.
Raimondą erzina ir pigus politikavimas. „Užvažiuoja ant medžiotojų nepagrįstais pareiškimais – skandaliukas garantuotas, triukšmas sukeltas, politiniai dividendai iš žaliųjų susirinkti. Tačiau tie pigūs politikieriai nutyli, kad yra valstybės medžiotojams deleguota funkcija – gyvūnų populiacijos reguliavimas. Kaip gaisrininkai, gydytojai, policininkai atlieka savo funkciją, taip ją atlieka ir medžiotojai. Tik medžiotojai atlieka tai savanoriškai ir už savo lėšas. Ir be šios funkcijos atlieka aibę kitų funkcijų, tokių kaip keliuose numuštų gyvūnų surinkimas, žvėrių apskaita, mėginių moksliniams tyrimams surinkimas. Kai diskusijose su žaliuoju jaunimu pasakai, kad Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Medžioklėtyros laboratorijoje atliekami tyrimai ir ruošiami medžioklėtyros specialistai, įsivyrauja tyla: „To moko universitete???“ Tuoj pat užduodi klausimą: o kokių mokslininkų duomenimis jūs remiatės pateikdami savus argumentus? Iš kur tie mokslininkai? Kur dirba, iš kur duomenis gauna? Paprastai tada įsivyrauja tyla, kurios vardas „Nežinau“.“
Tas pats vyksta ir diskusijose dėl naktinių taikiklių, sako Raimondas: „Kodėl uždrausti progresą medžiotojui, kuris gimęs medžiotoju, bet ar dėl jaunumo, ar dėl savo kasdienio gyvenimo (nes medžioklė – tik hobis) neturi snaiperio įgūdžių tiksliai pataikyti į sprunkantį šerną prožektoriaus šviesoje? Kodėl prieštaraujantieji medžioklei su naktiniu taikikliu taip trokšta to šerno kančių dėl netikslaus šūvio? Medžiotojai jų trokšta kuo mažiau, siekia, kad gyvūnas būtų sumedžiotas kuo greičiau. Į tokius klausimus sulauki niekinio kontrargumento: „medžiotojai viską iššaudys“… Oponentams trūksta žinių, kad būtent patys medžiotojai atlieka gyvūnų apskaitą ir praktiškai patys sprendžia, kiek ir kokių gyvūnų sumedžioti, išskyrus limituojamus žvėris. Čia ir ryškėja, kokia turėtų būti medžiotojus vienijančių organizacijų veikla: švietimas. Švietimas nuo mokyklos suolo: kas yra medžioklė, kodėl ji yra, kokias valstybės deleguotas funkcijas atlieka medžiotojai. Būtinas ir viešosios nuomonės formavimas per žiniasklaidos priemones. Džiugu, kad pastaruoju metu medžiotojus vienijančios organizacijos, net atskiri medžiotojų kolektyvai šiuo keliu ir eina“, – užtikrino pašnekovas.
Asmeninis požiūris į medžioklę
„Sumedžioju pakankamai. Kai kam pasirodytų, kad gal net daug, bet pažįstu, kas sumedžioja žymiai daugiau. Kartą pasisekė – teko laimėti šaudymo varžybose Molėtų taurę, šaudant iš karabino. Reiškia, nesu visiškai klišas. Niekada niekada nešaunu su mintim „o gal pataikysiu“. Seniai nebėra jokio virpulio ar adrenalino šūvio momentu. Jei tik kyla kokia abejonė dėl šimtaprocentinio šūvio, įsijungia kitos mintys: nešaunu, grįšiu, surasiu, suseksiu, prisėlinsiu. Vienas šūvis – vienas žvėris. Žvėrių gausa? Įspūdingiausi trofėjai? Jei pradėsiu girtis, būsiu pagyrūnas. Apie mano sumedžiotus žvėris reiktų klausti su manimi medžiojančių kolegų nuomonės“, – kuklinosi patyręs medžiotojas.
Įsimintiniausių medžioklės momentų Raimondo karjeroje labai daug. Net kyla minčių juos užrašyti, kol nenugrimzdo į praeities rūką, sako pats medžiotojas. „Ypač apie senąsias medžiokles, vyresnius medžiotojus tais laikais, kai Lietuvos nepriklausomybė dar nebuvo paskelbta. Tauta be praeities, tauta be ateities… Jaunoji karta turėtų atsiminti ir žinoti senuosius medžioklės būdus, tradicijas, kaip ji vyko, kokie reikalavimai buvo keliami medžiotojams.
Internetinėje erdvėje kartais išlenda jaunų medžiotojų samprotavimų: sovietmečiu tradicijų nebuvo, šaudė girti iš purkštukų, vaikščiojo su fufaikėm. Dėl tokių medžiotojų pareiškimų skaitant apima svetimos gėdos jausmas. Vaikinai, ne praeitis buvo niekas. Tai jūs kol kas esat niektauzos, nes nieko apie praeitį nežinote. Kita vertus, kad sužinotum, reikia domėtis. O kad gautum žinių, reikia rasti, kas jas perduotų. Šiuo klausimu pas mus didelis vakuumas. Medžiotojai, patys apsileidome, leidome suformuoti tokią neigiamą visuomenės nuomonę, kad daliai medžiotojų net gėda viešai prisipažinti, jog yra medžiotojas. Reikėtų tai keisti ir dalintis atsiminimais. Gerais, pozityviais, pamokančiais atsiminimais.
Nors skaitau daug knygų, niekad ypač nesižavėjau poezija. Tiesiog ji dažniausiai kažko liūdnai skaitosi. Pats nustebau, kad man pačiam linksmai išeina pasidalinti medžioklės atsiminimais savamoksliškai sueiliuojant įvykį. Kartais brūkšteliu vieną kitą atsiminimą socialiniuose tinkluose. Ir ne tik medžioklės, bet ir vaikystės kaime, mamos, senelės temomis. Pasidalinsiu medžioklės atsiminimu eiliuotai, gal smarkiai neišpeiks kolegos.“
Naktį eglės sulingavo, vilkas kaime sušmėžavo,
Šmukšt, įslinko į tvartuką ir pačiupo avinuką,
Veršį pievoj pasigavo ir į mišką nuvairavo,
Brisius lojo prie būdos, tuščias antkaklis karos…
Pilkis darė, ką norėjo, čiupo viską, ką galėjo,
Laužė tvarką, tapo bėda, ką pagauna, tą suėda.
Senis bobą užrakino, bijo Pilkio, ne kaimyno,
Nebeliko, kas daryti, teko Pilkį išvaryti.
Greit suradom jį kemsyne, apleistam gūdžiam durpyne,
Vos užuodė jis šuniuką, tuoj link jo iškart pasuko,
Pagalvojo, papietaus, ne grąžos iš karto gaus,
Užsirovė ne ant tų, tad ir liko be pietų.
Nešė kojas, kiek tik gali, bet pavijo jį kulkelė…
Medžiokliniai šunys
Raimondo vaikai, brolis ir draugai laiko jo veisiamus Vakarų Sibiro laikų veislės šunis. Tai kryptingai atrinkti šunys pagal Raimondo ir jo draugų medžioklės poreikius. Kiekvieno medžiotojo poreikiai šuniui turi tiesioginį ryšį su medžiotojo medžioklės būdu bei sąlygomis, kuriomis jis medžioja, teigia šunų veisėjas: „Kas tinka man, nebūtinai bus gerai kolegai medžiotojui, ir atvirkščiai. Skiriasi ir medžioklės sąlygos, kuriomis medžioju aš, o kuriomis medžioja mano draugai iš Lenkijos, Slovakijos. Todėl net medžiojant tuos pačius žvėris, pvz., šernus, mums reikalingi tos pačios veislės, bet šiek tiek skirtingų darbinių savybių šunys. Būtent todėl laikau kales ir šuniukus medžioklėms pasirenku tik savų kalių. Būtina sąlyga – kalės irgi turi sėkmingai medžioti. Niekada savo ar savo sūnų šunų neduodu svetimiems žmonėms. Niekada mano šunys neklausys svetimo žmogaus komandų.“
Per ilgus kinologinio darbo metus Raimondas susikūrė savitą šunų mokymo sistemą. „Perskaičius begalę knygų apie medžioklę su šunimis bei dešimtis tūkstančių kilometrų su jais prabėgus miškais ir laukais, man pačiam susiformavo tam tikri įgūdžiai ir reikalavimai savo šunims. Atsirado aiškus supratimas, kokių savybių turi turėti jagdterjerų ar laikų veislės šuo medžioklėje, dirbantis pagal mano poreikius. Atsirado suvokimas, kaip šuo mąsto medžioklės metu, kaip jį paveikti, kad jis dirbtų man tinkamai, su noru, pasitikėjimu ir pasiaukojimu, jei reikia. O kartais to tikrai reikia. Kadangi einu į varymus, neretai tenka ieškoti sužeistų žvėrių. Kartais tai išties pavojinga, jei sužeistas kuilys slepiasi nendrėse ar tankiose eglutėse. Jei nepasitikėčiau savo šunimis, aš į tas tankmes tiesiog nelįsčiau. Ilgi dvikovės sporto metai išugdė šaltą mąstymą, kuris labai padeda tokiose situacijose. Bet be savo šuns į tas glūdumas ieškoti ką tik sužeisto kuilio neičiau“, – patikino medžiotojas.
Kartkartėmis pasigirsta medžioklės neišmanančių ir populiarumo ieškančių politikų pareiškimų, kad reikia uždrausti medžiokles su šunimis. Kartais taip sako net medžiotojai, medžiojantys vien iš bokštelių. Raimondas apie tai turi savo nuomonę: „Neteko matyti nė vieno tokio bokštelinio medžiotojo, kuris pats lįstų į eglyną sužeisto kuilio ieškoti naktį. Paprastai į pagalbą šaukiasi šunininką su šunimi. Jei tai sunkiai sužeistas žvėris, tikėtina, jis tankmėje kris. Su kraujasekiu kitą dieną bus galima rasti kritusį žvėrį. Trofėjus bus surastas, bet kyla klausimas dėl tokios žvėrienos tinkamumo maistui. Su laikų veislės šunimi neseniai šautą žvėrį galima rasti ir naktį, neilgai trukus po šūvio. Jeigu žvėris tik sužeistas, bet nekrito, būtent laikos veislės šuo yra tas garantas, kuris nuo sužeisto žvėries atakos apsaugos medžiotoją ir sužeistą žvėrį sulaikys. Pilnas internetas vaizdų iš šernų medžioklių, kur būtent šunys medžioklių su varovais metu apsaugo medžiotojus nuo sužeisto žvėries atakų.
Dalis lietuvių medžiotojų medžioja meškas su šunimis svečiose šalyse. Be laikų veislės šunų tokia medžioklė išvis neįmanoma, kitų veislių šunys tiesiog neskirti meškų medžioklei. Mano vertinimu, geri visų veislių medžiokliniai šunys tie, kurie atlieka savo medžioklinę paskirtį patenkindami su tuo šunimi medžiojančio medžiotojo poreikius. Tiesiog vieniems medžiotojams ir jų medžioklės poreikiams tinka vienų veislių, o man tinka laikų ir jagdterjerų veislių šunys.“
Raimondą stebina, kad kai kurie veterinarinių tarnybų specialistai norėtų, jog varymuose šunų nebūtų. „Akivaizdu, jų žinios stipriai atitolusios nuo medžioklės su varovais ir jie nežino šernų bandos struktūros, gyvenimo būdo. Su medžiokliniais šunimis medžioklėje su varovais sumedžiojama tris kartus daugiau šernų. Pagal pėdsakus sniege jau seniausiai žinome, kad šernų banda į krūvą po varymo susirenka per valandą. O iš kamerų prie jaukyklų duomenų – dažnai jie jau tą patį vakarą ateina prie jaukyklos miške, kuriame vyko medžioklė su varovais. Ne šunų bijo šernai, o žmonių ir per dažnų medžioklių tame pačiame miško masyve. Tai žinodami, medžiotojų kolektyvai medžiokles su varovais planuoja atsakingai. Šernų migracijai medžioklė su varovais ir šunimis jokios įtakos neturi. Tačiau šernų populiacijos reguliavimui šunys turi didelę įtaką“, – paaiškino kinologas ir medžiotojas.
Darbas su šunimis
Jau daugiau nei 20 metų treniruodamas ir skatindamas savo šunis, Raimondas teigia nenaudojantis jokių skanukų. „Stiprūs medžiokliniai instinktai nugali bet kokius maisto refleksus. Medžioklinei laikai ar jagdterjerui nėra didesnės paskatos kaip šeimininko pagyra už teisingai atliktus šuns veiksmus ir šuns suvokimas, kad šeimininkas jį suprato. Šuo suprasdamas, kad šeimininkas moka medžioti geriau ir yra gaujos vedlys, atiduos visą save. Tai ypač būdinga laikų veislės šunims. Jei šeimininkas laikos nesupranta, šuo pradeda suvokti, kad šeimininkas nemoka medžioti, šuo pradeda medžioti sau, o ne šeimininkui“, – aiškino kinologas.
Pagrindinė ir vienintelė medžioklinio šuns mokymo taisyklė – šeimininkas turi būti visą laiką gudresnis ir kantresnis už šunį: „Jei šeimininkui nuo netinkamų šuns veiksmų pakriko nervai, o šunį sudrausminti jau per vėlu, sukask dantis, ramiai uždaryk šunį į mašiną ar voljerą ir eik išsiklykauti į visas keturias pasaulio puses kur nors kitur, kad šuo nesuprastų, jog šeimininko pyktis skirtas jam. Niekas taip nepakerta šuns pasitikėjimo šeimininku kaip šuniui nesuprantama bausmė. O dėl įsiučio – neretai ir neadekvačiai per didelė.“
Lietuvos šunininkystei naudinga klubų veikla
2008 m. paskatintas bendraminčių Raimondas įkūrė Jagdterjerų augintojų klubą. Daug metų klubas rengė jagdterjerų veislės šunų parodas, lauko bandymus urvuose su lape, barsuku, su šernu voljere, darydavo klubo narių medžiokles su varovais, organizuodavo bebrų medžiokles-varžybas. Su klubu kinologas organizavo ir medžioklinių šunų varžybas Latvijoje, Baltarusijoje.
„Pasinaudodami klubo nario Kęsto Tamošiūno iš Marijampolės asmeninėmis pažintimis, susisiekėme su tuometiniu Deutscher Jagdterrier-Club e.V. viceprezidentu Maxu Milleriu, eksterjero teisėju Manfredu Kühne ir lauko bandymų teisėju Berndu Völzke, kurie atvyko pas mus į Lietuvą. Įvertinę mūsų auginamus šunis lauko bandymuose ir sudalyvavę pas mus medžioklėse, jie tarpininkavo, kad 2010 m. Kaune Jagdterjerų augintojų klubo parodoje atvyktų teisėjauti tuometinė Deutscher Jagdterrier-Club e.V. prezidentė Jenny Schröder ir jų eksterjero teisėjas Josefas Andritzky. Vokiečių teisėjai Lietuvoje viešėjo penkis kartus, organizavome daug bendrų medžioklių ir su varovais, ir su jagdterjerais medžiojant bebrus urvuose. Vokiečiai į medžiokles atsiveždavo savo šunis.
Vokiečių teisėjai parodose vertindavo mūsų šunis, medžioklių metu įvertindavo šunų darbą. Vokiečių teisėjų kvietimu su Kęstu du kartus buvome nuvykę į Vokietiją, Berlyną. Su savo šunimis dalyvavome vokiečių surengtuose parodomuosiuose bandymuose urvuose su lape ir su šernu voljere. Taip pat buvome pakviesti į prestižinę medžioklę dvare prie Berlyno, kur be jagdterjerų nusivežiau ir laikų“, – pasakojo Raimondas.
Anuomet klubo reikėjo, nes atėjus Lietuvos nepriklausomybei jagdterjerai kaip medžioklinių šunų veislė Lietuvoje pradėjo merdėti, teigia kinologas. „Tarp medžiotojų buvo susiformavęs neigiamas jagdterjero įvaizdis: psichiškai nestabilus, nevaldomas, čiumpa viską, kas juda. Realybėje panašiai ir buvo, nes į Lietuvą buvo vežami nestabilios psichikos šunys iš buvusių sovietinių respublikų. Įkūrus klubą situacija iš esmės pasikeitė. Pradėjome vežti šunis iš Vokietijos, kurių bendras bruožas su Lietuvoje turimais buvo vienintelis – jie buvo bebaimiai kariai. Tačiau vokiškos kilmės jagdterjerai buvo lengvai valdomi, stabilios psichikos, lengvai dresuojami, paklusnūs ir puikūs pagalbininkai medžioklėje ne tik urvuose, bet ir medžiojant šernus, bebrus ir antis.
Per vienuolika klubo veiklos metų iš esmės pasikeitė jagdterjerų veislės šunų genofondas Lietuvoje. Praktiškai visi medžiotojai stengėsi įsigyti vokiškos kilmės jagdterjerus su geriausiomis medžioklinėmis savybėmis. Man pačiam pradėjus daugiau medžioti su laikų veislės šunimis, klube neatsirado norinčių pratęsti mano veiklą su jagdterjerais. Taip 2017 m. klubo veikla užgeso. Šiuo metu Lietuvoje susikūrė naujas medžiotojų, auginančių jagdterjerus, klubas, kurio nariai stengiasi puoselėti šią nuostabią medžioklinių šunų veislę. Tikiuosi, jiems seksis puikiai ir ši nuostabi šunų veislė savo pasiekimais džiugins mūsų medžiotojus“, – išreiškė viltį Raimondas.
Kelias į šunininkystę
Nuo 1989 m. medžiotojas augino tik jagdterjerų ir Vakarų Sibiro laikų veislės šunis. Pirmus šunis jam padovanojo tėtis, norėdamas susigrąžinti sūnų į medžiotojo kelią: „Mat nuo devynerių metų pradėjau intensyviai sportuoti dvikovę, penkerius metus su pertraukomis lankiau ir žirgyną, tad sportinė veikla peraugo į dvi, kartais tris treniruotes per dieną. Medžioklei ir tėčio palydovo darbui jose laiko tiesiog nebeliko. Tėčio planas su šuniukais suveikė su kaupu. Medžioklė su šunimis tapo ne mano hobiu, bet praktiškai gyvenimo būdu.“
Su tėčiu ir broliu su savo Vakarų Sibiro laikomis atstovaudami Lietuvai 1992 ir 1996 m. dalyvavo tarptautinėse varžybose su šernu Latvijoje, Estijoje. Visose varžybose su savo komanda Raimondui pavyko užimti prizines vietas. „Tapau kinologu, šunų eksterjero ir bandymų teisėju, veisėju. Per tą laiką užauginau kelias dešimtis jagdterjerų ir Vakarų Sibiro laikos veislės šunų, kurie tapo ne tik eksterjero parodų nugalėtojais, bet ir medžioklinių šunų varžybų su medžiokliniais žvėrimis nugalėtojais ar prizininkais daugybėje įvairiausio rango varžybų“, – džiaugėsi pasiekimais kinologas.
„Vis dėlto lietuviai esame unikali tauta. Mums priešų nereikia, mes patys save pribaigsime… Šiuo metu Lietuva – vienintelė šalis Europoje, kurioje uždrausti medžioklinių šunų bandymai dirbtinėmis sąlygomis. Uždrausta laikyti voljere šernus, uždrausta laikyti barsukus, mangutus, kiaunes. Bandymai su medžiokliniais šunimis dėl jų tinkamumo medžioklei Lietuvoje galimi tik natūraliomis sąlygomis medžioklėse. Kai medžioklinis šuo jaunas, net neturintis susiformavusių medžioklės įgūdžių, tik instinktus, dėl priimtos teisinės bazės iš karto metamas į mūšį prieš laukinį žvėrį. Norint su savo šunimis dalyvauti bandymuose dirbtinėmis sąlygomis ir patikrinti, ar tavo auginamas šuo išvis tinkamas medžioklei, veisimui, lietuvių medžioklinių šunų augintojams tenka važiuoti į kitas Europos šalis, kurios plėtoja medžioklinę šunininkystę. Tokios aukštos medžioklinės kultūros šalis kaip Vokietija nei bandymų su šernu voljere, nei medžioklinių šunų bandymų dirbtiniuose urvuose nėra uždraudusi. Nes tose šalyse gilios medžioklės su šunimis tradicijos ir jose labai vertinamas medžioklinis šuo. Niekas neveda į mišką su žvėrimi nesupažindinto šuns, kad pastačius jį į akistatą su kuiliu paaiškėtų, bus jis medžiotojas ar iškart žus, nes neturi medžioklės įgūdžių, nesuvokia, kad kuilys – tai ne paršiukas“, – situacija mūsų šalyje nusistebėjo specialistas.
Klubas Laika
2023 m. pavasarį lietuviai kartu su lenkų medžiotojais įkūrė tarptautinę asociaciją Klubas Laika, kuri vienija medžiotojus iš įvairių Europos Sąjungos šalių, medžiojančius su laikų veislių šunimis.
„Klubą sukūrėme, kad suvienytume laikų veislių šunų augintojus tarptautiniu mastu bendram tikslui – laikų veislės šunų medžioklinėms ir darbinėms savybėms gerinti. Tuo tikslu klubas organizuoja tarptautinius renginius, mezga pažintis su įvairių šalių laikų veisėjais ir įtraukia juos į bendrą veiklą.
Klubo nariai važiuojame vieni pas kitus į medžiokles su savo šunimis, dalyvaujame kitų šalių medžioklinės šunininkystės renginiuose, lauko bandymuose natūraliomis sąlygomis medžioklės metu. Klubas Laika su kolegomis iš Slovakijos rugsėjį suorganizavo tarptautines medžioklinių laikų varžybas Slovakijoje, kuriose dalyvavo laikų augintojai iš Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Čekijos, Moldavijos, Ukrainos ir Latvijos. Dalis laikų augintojų į renginį dėl riboto dalyvių skaičiaus atvažiavo tik kaip žiūrovai, kad užmegztų ir užtvirtintų pažintis bei bendradarbiavimą. Renginyje teisėjavo teisėjai iš Lietuvos ir Ukrainos.
Rudenį surengėme medžioklinės šunininkystės renginį Latvijoje. Gruodžio pirmą savaitgalį Lietuvoje įvyko laikų veislės šunų lauko bandymai natūraliomis sąlygomis medžioklės metu su šernu. Kadangi Lietuvoje dėl draudimų negalimi bandymai dirbtinėmis sąlygomis, laikų veislės šunų medžioklinių darbinių savybių patikrinimo bandymus medžioklės metu numatyta rengti dažniau. Tikimės, kad mūsų organizuojami renginiai padės išsaugoti ir gerinti medžioklinių laikų eksterjero ir darbines savybes“, – naujojo klubo veiklą pristatė medžiotojas ir kinologas.
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
