Briedis buvo sumedžiotas svečių medžioklėje Latvijoje
Vis dar esu apimta emocijų ir negaliu patikėti, kad tai įvyko – sumedžiojau savo pirmąjį briedį!
Prasidėjo mano šeštasis sezonas. Nežinau, ar tai daug, ar mažai… Regis, Diana kiekvienam mūsų turi atskirą planą: vieni laukia savo briedžio dešimt metų, kitam šis krinta pirmąjį sezoną, o paskui būna ilga pertrauka, na, o man jis atėjo dabar. Mano pirmasis briedis, patinas.
Tai buvo medžioklė su varovais pas kolegas. Ryte oras buvo maloniai ūkanotas, pūtė vėjelis, bet nelijo. Pirmajame kvartale krito jaunas briedis pirmaisiais ragais. Būtų galima sakyti, kad motoroleris, bet vyrai juokavo, kad su tokiais ragais tik į paspirtuką panašus. Paskui – rikiuotė ir pasakojimas apie šūvius.
Be to jauno briedžio, sumedžiota dar pora stirnų – patelė ir jauniklis. Jau neprastai. Važiuojame toliau. Antrajame kvartale man teko eiti su visais medžiotojais palei didelį melioracijos griovį. Iš pradžių takas buvo net labai civilizuotas, ėjome tarsi ne proskyna, o koridoriumi su veja. Pamažu pradėjo rodytis gervuogynai, karklai, lazdynai, paskui virtę medžiai ir galų gale įbridome į visiškai netvarkingą tankumyną. Tikrai nesu išglebusi, bet kelias tapo visiškai nepraeinamas.
Kai pamačiau, kad priešais laukia dar sunkiau įbrendamas etapas, pagalvojau, kad reikia prašytis būti paliktai čia. Jau ketinau klausti, kai medžioklės vadovas sustojo, pasisuko į mane ir pasakė: „Čia būtų gera vieta kokiam senukui.“ Mečiau gėdą į šalį ir paprašiau, kad paliktų mane čia. Mūsų būrelio medžiotojas vardu Miervaldis pajuokavo: „Kataryna, būk geras senukas!“ Vyrai nužygiavo, o aš likau vaidinti pensininkę. O ką darysi, jeigu per elnių rują patemptos sausgyslės nenori sugyti.
Mano vieta buvo prie gilaus griovio. Filmuodama dar užsiminiau: gerai, kad visi varovai patyrę ir protingi – visi su ilgais batais. Be tokių čia niekaip. Vanduo tekėjo it upėje. Nenuostabu, nes kelias dienas lijo ir visas miškas buvo it vandens prisigėrusi kempinė. Nuskambėjo komanda, varovai ir šunys nuėjo. Pliukšt, pliumpt, pliupt. Aišku, kad griovys gilus.
Kažkaip per greitai nutilo varovų balsai, turbūt vėjas kaltas. Staiga man iš dešinės pradėjo šaudyti. Vienas, antras, penktas, septintas šūvis. Pagalvojau: šernai eina! Niekas neina. Drėgna tyla apėmė sustingusius lazdynus. Išsitraukiau iš kišenės didelį saldainį.
Laukiu. Tyla. Staiga tolumoje pasigirdo didelis traškesys, arčiau dar vienas. Ir dar, bet man atrodė, kad tas traškentojas eina dešinėje. Galvoje kilo vienintelė mintis: jie jau šovė! Kodėl vėl į juos eina? Kokia neteisybė! Tada supratau, kad jis vis dėlto eina į mane. Priešais mane – krūmai, griovys, krūmynais apaugęs proskynos kraštas ir kaip tik iš tos pusės artėja traškesys. Iš dešinės, iš kairės? Iš jaudulio negalėjau suprasti, iš kur tas garsas, ir staiga jis išniro iš krūmų tankmės. Galingas! Toks didelis ir staigus! Briedis! Jis sustojo ir galvojo, kaip pereiti griovį. Priešais mane – lazdynai. Itin lėtai pasvirau į dešinę ir nuspaudžiau. Vienas šūvis.
Jis krito, bet dar kovojo. Atbėgo šunys, lojo ir kando. Briedis spyrė užpakaline koja, bet laikos buvo vikresnės ir šio smūgio tikėjosi. Atbėgo keturios iš penkių laikų ir visomis išgalėmis norėjo užbaigti darbą. Supratau, kad tai greitai nesibaigs ir reikia skubiai eiti per griovį. Šalia manęs nebuvo nė vieno medžiotojo. Saugumas nebuvo pažeistas, o briedžio kančia baigta. Laikos nubėgo, bet tuo viskas nesibaigė. Vienas dalykas yra briedį sumedžioti, kitas – ištraukti jį iš kvartalo. Nusiunčiau žinią medžioklės vadovui ir jis iškvietė „evakuatorių“ – keturratį. Keli virtuoliai buvo nupjauti motoriniu pjūklu, o kiti medžiotojai dar tik ėjo. Jie iš tolo šaukė, kad turbūt jau briedžiui ragus pjauname, nes kitaip ištraukti nemokame. Aš vos širdies smūgio negavau!
Iš pradžių briedį iš proskynos įstūmėme į griovį. Tai buvo lengviausia dalis.
Ištraukti jį iš griovio – štai iššūkis. Nors keturratis labai galingas, šlapios samanos ir drėgna miško žemė su visais šiųmečiais ir pernykščiais lapais lakstė į visas puses. Motoras garavo, vyrai šūkavo, bet briedis nejudėjo. Po penkiolikos minučių kovos jis vis dėlto buvo ištrauktas ir išvilktas drėgna žole iš miško.
Aišku, briedis atvyko prieš mane, o visi sustoję apžiūrinėjo laimikį. Manęs, aišku, laukė išsiviepę ir pranešė, kad traukiant nulūžo vienas ragas. Man net širdį suspaudė, bet greitai supratau, kad juokauja.
Iš viso šioje medžioklėje krito penki suaugę briedžiai ir trys stirnos – mėlynosios licencijos buvo sunaudotos.
Pasakysiu atvirai – emocijos manęs vis dar neapleidžia ir jos tokios pat didelės kaip šis gražus ir galingas gyvūnas, kurį pavyko sumedžioti su Dianos malone. Ačiū, ačiū už šį didingą laimikį ir puikią medžioklę!
