Tekstas: Dokt. Evelina Maziliauskaitė, Dr. Rasa Vaitkevičiūtė, Dr. Petras Prakas
Parazitinės ligos daro didelį socialinį ir ekonominį poveikį visuomenei. Pasaulyje yra daugiau nei 150 zoonozinių ligų, kurias žmonėms perduoda laukinių ir naminių gyvūnų populiacijos. Dauguma šių ligų sukelia įvairias sveikatos problemas žmonėms, o 13 iš jų yra atsakingos už 2,2 mln. mirčių per metus. Ekologiniai veiksniai kartu su aplinkos pokyčiais, daugiausia atsirandančiais dėl žmogaus veiklos, gali padidinti parazitų plitimo riziką tarp laukinės gamtos, naminių gyvūnų ir žmonių. Laukiniai plėšrieji žinduoliai dažnai užsuka į ūkininkų fermas, gyventojų kiemus ir vienkiemius, taip padidindami riziką plisti įvairioms ligoms.
Viena tokių ligų, kurią tikrai žino kiekvienas medžiotojas ar bent jau girdėjęs bet kuris mėsos vartotojas, yra trichineliozė. Trichineliozė yra parazitinė infekcija, žinoma visame pasaulyje, kurią sukelia Trichinella genties apvaliosios kirmėlės (nematodai). Šiuo metu žinoma 13 Trichinella genties rūšių ir genotipų, iš kurių keturios – Trichinella britovi, Trichinella nativa, Trichinella pseudospiralis ir Trichinella spiralis – aptinkamos Europoje.
Trichinella genties nematodai parazituoja įvairiuose gyvūnuose, daugiau nei 150 rūšių yra šių parazitų potencialūs šeimininkai. Šie parazitai pavojingi trims stuburinių gyvūnų klasėms: žinduoliams, paukščiams ir ropliams. Žinoma, kad Trichinella parazitams palankiausia yra žinduolių klasė, kurioje prisitaikiusios vystytis visos žinomos šios genties rūšys. Ši infekcija dažniausiai aptinkama pilkajame vilke (Canis lupus), rudojoje lapėje (Vulpes vulpes), šerne (Sus scrofa), naminėje kiaulėje (Sus scrofa domesticus), barsuke (Meles meles), usūriniame šunyje (Nyctereutes procyonoides), miškinėje ir akmeninėje kiaunėse (Martes martes ir Martes foina). Išskirtinai T. pseudospiralis gali parazituoti ne tik žinduoliuose, bet ir tokiuose paukščiuose, kaip nendrinė lingė (Circus aeruginosus), paprastasis pelėsakalis (Falco tinnunculus), sakalas keleivis (Falco peregrinus), kilnusis erelis (Aquila chrysaetos) ar net varniniuose paukščiuose (Corvidae).
Įdomu tai, kad yra net dvi rūšys, Trichinella papuae ir Trichinella zimbabwensis, prisitaikiusios parazituoti ropliuose. T. papuae kol kas yra aptinkama tik Papua Naujosios Gvinėjos briaunagalviuose krokodiluose (Crocodilus porosus), o T. zimbabwensis – Zimbabvės krokodiluose, driežuose, Etiopijos ir Mozambiko krokodiluose.
Trichinella genties nematodai perduodami dviem gamtoje palaikomais ciklais: laukiniu (silvatiniu) ir naminiu ciklu. Absoliuti dauguma šios genties nematodų pirmiausia yra laukinių gyvūnų parazitai, o ši infekcija naminiuose gyvūnuose cirkuliuoja atsitiktinai. Remiantis literatūriniais šaltiniais, svarbu paminėti, kad šie parazitai atsitiktinai buvo aptikti ir žolėdžiuose gyvūnuose, tokiuose kaip arkliai (Equus ferus caballus) ar bebrai (Castor fiber). Anksčiau Lietuvoje atlikti tyrimai parodė aukštą užsikrėtimo lygį Trichinella genties parazitais laukiniuose plėšriuosiuose žinduoliuose. Akmeninėse kiaunėse (50 proc.) nustatytas didžiausias užsikrėtimo lygis. Rudosiose lapėse (40–47 proc.) ir usūriniuose šunyse (27–33 proc.) nustatytas šiek tiek mažesnis infekcijos mastas, palyginti su akmeninėmis kiaunėmis. Mažiausias užsikrėtimo lygis šiais parazitais nustatytas pilkuosiuose vilkuose (14 proc.) ir miškinėse kiaunėse (6–43 proc.).
Naujausi tyrimai, atlikti Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro Molekulinės ekologijos laboratorijoje, parodė, kad nepaisant daugybės pastangų kontroliuoti trichineliozę, ji vis dar išlieka didele problema mūsų laukinėje gamtoje. Tyrimų metu buvo ištirta 150 laukinių plėšriųjų žinduolių mėginių, iš kurių 33 (22 proc.) buvo nustatyta Trichinella genties parazitų infekcija.
Trichinella genties parazitais buvo užsikrėtusios aštuonios plėšriųjų žinduolių rūšys: paprastoji lūšis (Lynx lynx), barsukas, kanadinė audinė (Neovison vison), miškinė kiaunė, tamsusis šeškas (Mustela putorius), pilkasis vilkas, rudoji lapė ir usūrinis šuo. Šuninių šeimos žinduoliai Trichinella parazitais buvo užsikrėtę žymiai dažniau (35 proc.) nei kiauninių šeimos atstovai (8 proc.). Kadangi Trichinella genties rūšių morfologiškai atskirti beveik neįmanoma, buvo atlikti molekuliniai tyrimai.
Nustatyta, kad Lietuvos laukiniuose plėšriuosiuose žinduoliuose paplitusi T. britovi rūšis, kuri yra dažniausiai aptinkama silvatiniame cikle, o pavojingiausia rūšis žmonėms – T. spiralis, išskirta iš invazinės kanadinės audinės. Rezultatai rodo, kad laukiniai žinduoliai ir jų skerdena gali būti trichineliozės šaltinis kitiems gyvūnams. Prie Trichinella rūšių plitimo iš laukinių gyvūnų į naminius prisideda ir sinantropiniai gyvūnai, t. y. žiurkės, katės, šunys ir kt.
Papildomi trichineliozės perdavimo tarp šių dviejų ciklų būdai galėtų būti keli: a) termiškai neapdorotos mėsos vartojimas, b) netinkamas sumedžiotų gyvūnų mėsos utilizavimas, c) laukinių gyvūnų mėsos naudojimas kaip maistas naminiams ar ūkiuose auginamiems gyvūnams, d) užkrėstos mėsos naudojimas kaip priemonė privilioti kitiems silvatiniams gyvūnams. Stiprėjant laukinio ir naminio ciklo kontaktui, kuris yra pavojingas žmonėms, svarbu toliau atlikti trichineliozės nustatymo tyrimus, suprasti epidemiologiją ir riziką žmonėms.
Žmonės trichinelioze užsikrečia valgydami kiaulių, šernų ar kitų medžiojamųjų gyvūnų, užsikrėtusių šių kirmėlių lervomis, termiškai netinkamai apdorotą arba žalią mėsą ir jos produktus. Užsikrėtus trichinelioze pasireiškia specifiniai, įvairaus intensyvumo klinikiniai simptomai, kurie priklauso nuo šeimininko imuniteto, lervų invazijos masto ir parazitų rūšies. Beveik visos Trichinella genties rūšys gali būti patogeniškos žmonėms, išskyrus nekapsuliuotas T. pseudospiralis, T. papuae ir T. zimbabwensis. Išskirtinai T. spiralis, kuri dažniausiai aptinkama naminėse kiaulėse bei šernuose, sukelia stipriausią imuninę reakciją žmonėms, nes šio parazito patelės išskiria daugiau lervų infekcijos metu nei kitos rūšys. Dėl šios priežasties ji laikoma patogeniškiausia Trichinella genties rūšimi.
Ligos pradžioje, apie 1–2 savaites, jaučiami žarnyno sutrikimai, primenantys apsinuodijimą maistu, pasireiškiant pykinimui, pilvo skausmams ir viduriavimui. Vėliau kirmėlių lervos migruoja po visą kūną, sukeldamos alergines reakcijas. Dėl sukeltų žaizdų raumenyse žmonėms dažnai sunku kvėpuoti, kramtyti ir vaikščioti, o pažeidus kraujagysles gali atsirasti įvairių kūno vietų edema. Lervos individo organizme gali išgyventi 1–2 metus, nors literatūroje yra duomenų apie lervų gyvybingumą iki 30 metų. Esant sunkioms infekcijoms pasireiškia labai aukšta temperatūra, stiprus raumenų skausmas bei patinimas. Gali pasireikšti miokarditas, neuritas ar kiti centrinės nervų sistemos sutrikimai, galvos skausmas, svaigimas, spengimas ausyse ar netgi gebėjimo kalbėti ir rašyti praradimas. Pajutus pirminius simptomus svarbu kreiptis į savo šeimos gydytoją.
Visa gyvūnų mėsa, kurią planuojate naudoti savo reikmėms, turėtų būti bent jau apdorojama tokiais metodais, kaip virimas, šaldymas, švitinimas. Rekomenduojama virimo temperatūra yra iki 71 °C, virimo laikas – ne mažiau 60 min., o užšaldžius −20 °C arba mažiau, mėsą rekomenduojama laikyti 3–4 savaites, išskyrus endemines Trichinella genties rūšis, kurios yra atsparios šalčiui. Tačiau net tokie apdorojimo metodai ne visada suveikia, kartais lervos raumenyse sugeba išgyventi net iki vienų metų šaldymo kameroje ar verdant, kepant per didelius mėsos gabalus, jų viduje lervos išlieka nepaliestos karščio ir išgyvena.
Dėl šios priežasties maistui vartojama mėsa turėtų būti tikrinama dėl Trichinella infekcijos plitimo. Tiriant raumenų mėginius iš tiriamųjų renkamos diafragmos dalys, liežuvio, kramtomieji, dilbio raumenys. Vykdant trichonoskopiją (kompresorinį metodą) ir virškinimo metodus, pavyzdžiui, maišymo magnetine maišykle metodą, kuris buvo paskirtas pagrindiniu Europos Sąjungos valstybėms, nustatoma, ar mėsa tinkama vartoti žmonėms. Taip pat raginame medžiotojus, radusius kritusių laukinių plėšrūnų, valkataujančių šunų ir kačių lavonus ar medžioklės laimikių atliekas, juos sudeginti arba giliai užkasti, kad jų nesuėstų potencialūs parazitų šeimininkai.
GTC tyrėjų komanda netolimoje ateityje planuoja patikslinti trichineliozės išplitimą miškinėse ir akmeninėse kiaunėse bei bebruose.
Medžiojamųjų gyvūnų ligos, bebrų trichineliozės ir medžioklės higiena
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
