Medžioklės reikmenys

Liaudiški spąstų priežiūros būdai0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Medžiotojai turi įvairios patirties, kaip paruošti spąstus kitam sezonui. Skiriasi ir nuomonės, ar to iš viso reikia ir kaip tai gali paveikti medžioklės rezultatą. Kai kurie medžiotojai mano, kad rūdys ant spąstų – ne kliūtis, o kiti kruopščiai savuosius prižiūri. Vienos nuomonės šiuo klausimu nėra – viską lemia asmeninė patirtis ir galimybės. Siūlau susipažinti su keturių medžiotojų patirtimi. Kiekvienas gali pasirinkti tinkamiausią sprendimą, išbandyti jį ir nuspręsti, ar naudinga.

Efektyvu, bet smirda

Oskaras, medžiotojas
Pas vieną vyresnį medžiotoją, kuris dabar jau kituose medžioklės plotuose, pamačiau įdomų spąstų apdorojimo būdą. Žilagalvis spąstus įkaitindavo litavimo lempa, bet tik tiek, kad metalas truputį įkaistų, nekeisdamas nei spalvos, nei ypatybių. Tai itin svarbu todėl, kad spąstai su spyruoklėmis.

Paskui jis imdavo žalią kiaulės odą su šiek tiek lašinių ir laikydamas spąstus storomis odinėmis pirštinėmis atidžiai juos ištrindavo. Tokiu būdu metalas pasidengdavo taukų sluoksniu, kuris įsigeria į poras ir neleidžia metalui rūdyti. Aišku, taip daryti reikia kiekvieną sezoną, nes ilgainiui apsauginis sluoksnis nusitrina. Senolis spąstus apdorodavo prieš sezoną.

Beje, apdorojant tvyro labai nemalonus kvapas. Užtat, kiek pas jį tekdavo svečiuotis, nė karto nemačiau, kad spąstai būtų aprūdiję. Jie greičiau būdavo tamsiai pilki, be rūdžių. Jis pasakojo, kad bandė spąstus pavirti aliejuje, tačiau tokio gero efekto kaip su lašiniais pasiekti nepavyko.

Sibiro būdas

Artūras, medžiotojas

Mano draugas ilgus metus gyveno Sibire ir užsiėmė ten kailių gavyba. Prieš sezoną jis spąstus apvirdavo dideliame puode su medienos šlako koše. Paskui sumaišydavo ją su pjuvenomis ir skudurėliu spąstus trindavo. Taip kruopščiai kiekvienus nuvalydavo ir patikrindavo. To reikėjo smarvei ir rūdims pašalinti. Kai spąstai būdavo švarūs, juos dar pavirdavo su medžių žieve.

Spąstų plikomis rankomis neliesdavo, tik pirštinėmis. Paskui juos laikydavo švariuose audinio maišuose. Tie, kuriuos dėdavo pievoje, virdavo su krūmų, augusių būtent spąstų dėjimo vietoje, žievėmis. Spęsdamas naudodavo šernų šerių šepetėlį ir mentelę. Tiesa, tai buvo kojiniai spąstai, kuriuos dabar Europoje naudoti draudžiama, tačiau metalo apdorojimo principai, manau, tinka ir rėminiams.

Aukšto slėgio srovė ir dažai

Jonas, medžiotojas

Sezonui baigiantis, kiauninius spąstus nuplaunu aukšto slėgio srove, rūdžių šalinimo priemone nuvalau ir rūdis, ir senus dažus, paskui perdažau rūdijimui atspariais dažais. Naujai įsigyti spąstai yra nedažyti ir rūdija, ypač jeigu netoliese yra druskos.

Tokie spąstai šaltyje „sustyra“, veikia daug lėčiau, kimba, kartais net užšąla. Nudažytus spąstus dedu į lapinę penkiems mėnesiams gerai įkaisti ir prasivėdinti. Nuo aprūdijusių spąstų rūdžių liks ir ant kiaunenos – atrodys prastai ir rūdis bus sunku nuvalyti. Pasirinkau sidabrinio atspalvio dažus. Galbūt tai mano prietaras, bet manau, kad tokią spalvą kiaunė pastebi mažiau. Vienas niuansas: kiauninių spąstų dėžės negalima laikyti namuose, net netoli namų. Geriausia laikyti kur nors pamiškėje, antraip kiaunės į juos žiūrės nenoriai.

Bebrų spąstų specialiai apdorojęs nesu. Juos kartą per trejus metus stengiuosi pakeisti, nes spyruoklių metalas ilgainiui „pavargsta“.

Ant kablio

Martynas, medžiotojas

Susiję straipsniai

Kaip nors apdirbti spąstų didelės prasmės nematau. Saviškių niekaip neapdoroju. Kai baigiu sezoną, pakabinu pašiūrėje ant kablio. Jie paruduoja, bet nesuplonėja. Manau, po vandeniu kvapas nesklinda, o kiaunėms skirtus spąstus prieš dėdamas nuvalau švariu audiniu. Spąstai juk prie jauko – kiaunė ieško ėsti ir nekreipia didelio dėmesio į spąstus. Ne veltui sakoma – badas laužia geležį…

Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.