Atėjus šaltajam metų laikui, galima daugiau dėmesio skirti smulkiųjų plėšrūnų, tarp jų ir kiaunių, medžioklei su spąstais. Kiaunė – smalsus, bet atsargus plėšrūnas, kurio gaudymas reikalauja tikslumo, supratimo apie gyvūno elgesį ir kruopštaus pasiruošimo. Man teko galimybė išbandyti gamintojo Eurohunt kiaunių viliojimo priemonę, kurią siūlo parduotuvė Outdoorexperts.lv.
„Uogienė“ kiaunėms
Gamintojas pabrėžia, kad priemonė skirta vilio¬ti ne tik kiaunes, bet ir lapes bei smulkius graužikus. Tai daro ją universalia medžioklės vietose, kur gali pasitaikyti įvairių smulkių plėšrūnų. Priemonės sudėtyje, kaip kvapioji medžiaga, naudojamas anetolis. Tai aromatinė, natūrali organinė medžiaga, randama daugumos augalų eteriniuose aliejuose. Daugiausia jos yra petražolių, pankolio, anyžiaus ir saldymedžio sudėtyje. Dažniausiai anetolis natūraliai išgaunamas iš anyžiaus, pankolio ir peletrūno. Anetolis yra labai intensyvaus kvapo ir gyvūnams lengvai juntamas aromatas. Plėšrūnus ir graužikus jis dažnai vilioja būtent dėl savo salstelėjusio, įdomaus kvapo. Todėl jis naudojamas kiaunių, šermuonėlių ir barsukų viliojimo priemonėse, lapių viliojimo kvapuose, kai kuriuose masalo aromatizatoriuose.
Žmonėms mažomis dozėmis jis nėra toksiškas. Taip pat jis netoksiškas ir gyvūnams. Vis dėlto, dirbant su šia medžiaga, geriau mūvėti plonas pirštines, nes kai kuriems žmonėms ji gali sukelti alergines reakcijas. Be to, tai patogu, nes bandymui skirta viliojimo priemonė yra truputį lipni, o miške galimybės nusiplauti rankas yra gana ribotos. Viena pirštinių pora yra ir viliojimo priemonės komplekte.
Indelyje supilta medžiaga išvaizda ir konsistencija primena tirštą uogienę, maloniai kvepiančią miško uogomis ir spygliuočiais. Medžiaga pakankamai tiršta, kad, kaip nurodo gamintojas, ją būtų galima susukti į mažus rutuliukus ir išdėlioti netoli kiaunių spąstų. Esant ramiai dienai jau po kelių minučių po išdėliojimo aplinkoje jaučiamas ypatingas kvapas. Žinoma, į kiaunių spąstus reikia dėti ir jauką. Vien kvapo iš indelio nepakanka.
Kur ieškoti kiaunių?
Medžiojant kiaunes su spąstais labai svarbus vietos pasirinkimas. Tipiška vieta, kur gyvena kiaunės – senas miškas. Geriausia ten, kur auga senos didelės eglės ar drebulės su drevėmis. Dėl intensyvaus miškų kirtimo šių vietų vis mažėja.
Apie kiaunių buvimą byloja ir voverės. Kur yra voverių, bus ir kiaunių. Pastarosios sugriebia voverę, ją suėda, o pačios kelioms dienoms įsikuria voverės lizde. Taip pat miško pakraščiuose įrengti bitynai kiaunes traukia tarsi magnetas.
Spąstų dėjimui pasirenkamos siauresnės tokio miško vietos, kur vienas miško kvartalas jungiasi su kitu, netoliese yra griovio pakraštys. Tokiose vietose kiaunės juda mieliausiai. Kai dar nėra sniego ir negalima tiksliai nustatyti, kur juda kiaunės, spąstus galima išdėlioti netoli gyvūnų perėjų. Kur važinėja ar vaikšto kiti žvėrys, ten, tikėtina, eis ir kiaunės.
Kiaunės juda ir pakelėse pasodintomis eglučių eilėmis. Tačiau čia yra rizika, kad spąstus kas nors pavogs. Kažkas gali nueiti pasižiūrėti, kas yra medžiotojo pramintų pėdsakų gale. Ir spąstai, nors radėjui dažniausiai visai nereikalingi, gali būti pavogti. Pavojingas metas ir prieš Kalėdas, kai miške ieškoma šventinių eglių. Tuomet spąstai taip pat neretai dingsta.
Geriausia – nuožulnus ar horizontalus medis
Pačius spąstus verta tvirtinti ant nuožulnaus medžio maždaug metro aukštyje. Kuo medis horizontalesnis, tuo geriau – mažiau tikimybės, kad spąstai suveiks „tuščiai“. Aukštis nuo žemės reikalingas tam, kad jaukas skleistų kvapą ir šis pasklistų didesnėje teritorijoje. Taip pat tokiu būdu sumedžiotos kiaunės netaptų lengvu grobiu lapėms ir jų neapgraužtų pelės. Dėliojant spąstus ant žemės būtent pelės sukelia daugiausia problemų. Pačius spąstus verta papildomai pritvirtinti lynu, kuris neleis laimikiui nukristi ant žemės net tada, jei spąstai iškristų iš dėžutės.
Jei spąstai tvirtinami prie augančio medžio, verta iš mažesnio rąstelio padaryti nuožulnią pakylą iki spąstų, kad kiaunei būtų lengviau užlipti. Pėdsakai sniege ant tokios pakylos taip pat parodys, ar šia vieta domimasi, ar ne.
Dėžutės konstrukciją reikia padaryti tokią, kad kiaunė, pakliuvusi į spąstus, negalėtų jų išmušti ir liktų juose pagauta.
Jaukas su kvapeliu
Kaip jauką galima naudoti bičių korius ir bebro mėsą. Mėsa supjaustoma mažais gabaliukais ir kelioms dienoms paliekama šiltesnėje vietoje, kad „marinuotųsi“ ir įgautų specifinį kvapą. Tada jaukas pasūdomas, kad šaltyje nesušaltų į kietą gabalą, o vystų ir toliau viliotų laimikį. Tinka ir vištienos atraižos – nugara, krūtinėlės, kaklai. Atraižoms taip pat leidžiama kiek įsirūgti, galima užpilti bebro liaukų užpilo, paberti druskos; jei lauke šalčiai, taip galima vežtis į mišką.
Kai jaukas pakeičiamas, seną paliekame ten pat ant medžio. Jį kiaunė paima pirmiausia, o kitą kartą atėjusi į spąstus lenda daug drąsiau. Viliojimui galima naudoti ir įvairių paukščių sparnus, kuriuos pakabiname ant virvelių netoli spąstų medžiuose. Jie sukasi vėjyje ir taip pat traukia smulkaus plėšrūno dėmesį.
Daugiau informacijos:
Lietuvoje gyvena dvi kiaunių rūšys: gausesnės miškinės kiaunės ir retesnės akmeninės kiaunės.
Akmeninė kiaunė sutinkama gyvenvietėse ir upių slėniuose. Tuo tarpu miškinė kiaunė – gerokai senesnė Lietuvos gyventoja ir gyvena visur nuo ledynmečio pabaigos. Vienai kiaunei reikalingas palyginti nedidelis plotas – keli kvadratiniai kilometrai.
Kiaunė yra visiškai naktinis gyvūnas. Dieną ji miega medžių drevėse arba slėptuvėse po išvartų šaknimis.
Miškinės kiaunės poruojasi vasaros viduryje, o jaunikliai gimsta tik kitą pavasarį – gegužę.
Dėl kailių šiuos gyvūnus XIX a. intensyviai medžiojo, todėl XX a. pirmoje pusėje kiaunė Lietuvoje buvo laikoma gana reta rūšimi. Kiaunių skaičius išaugo pokario metais, ypač XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Todėl gyvūnams mažai pakenkė ir 8-ojo dešimtmečio kailių paklausa.
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
