Tekstas: Žilvinas-Jonas Giedraitis
Nuotraukos iš asmeninių archyvų
Visą Žilvino Jono Giedraičio straipsnį skaitykite žurnalo spalio mėnesio numeryje
Po tendencingo pamazgų pylimo ir straipsnių ciklo apie prof. Tadą Ivanauską, pabandžiau išsiaiškinti kam tai yra naudinga ir koks galėtų būti šios akcijos tikslas, kas jos iniciatoriai ir tikrieji užsakovai. Nors esu visiškai kitoje epochoje užaugęs žmogus, bet labai simboliškai su profesoriaus aplinka yra susijusi mano šeima. Todėl pabandysiu pažvelgti į viską iš savo rakurso.
Mano senelis iš mamos pusės buvo smetoninės Lietuvos karininkas, medžiotojas ir Panevėžio Šaulių sąjungos skyriaus narys, kuris Lietuvą okupavus rusams buvo priverstas palikti gimtus namus ir persikraustyti su visa šeima, o tuo pačiu ir su mano mama, į Kauną.
Buvo sunkus ir sudėtingas laikmetis, bet kiek žinau iš babos pasakojimų, būtent Tadas Ivanauskas padėjo išsinuomoti „kvartierą” pas kitą buvusį kariškį J. Rimkevičių, kuriam priklausančiuose namuose gimiau ir aš. Bet didžiausios sąsajos su šia iškilia asmenybe mus sieja per mano tetą, buvusią ilgametę Tado Ivanausko muziejaus direktorę Nijolę Giedraitytę – Gulbinienę, kuri buvo profesoriaus auklėtinė ir šiose pareigose dirbo apie 40 metų, iki pat savo mirties 2017 m. Tad mano vaikystė iš dalies prabėgo ir muziejaus koridoriuose, kur kartu su pusbroliu Ridu Gulbinu ne tik tais koridoriais “velnius ganydavome”, bet kartais, ištempę ausis, klausydavomės įvairių „smetoninių” medžiotojų pasakojimų ir „balabeikų”.
Tuo metu muziejus buvo tarsi senojo kirpimo medžiotojų klubas ir susitikimų vieta. Kaip taisyklė tie susitikimai tarp senosios inteligentijos atstovų vykdavo sekmadieniais, kartą per mėnesį, į kuriuos senelis visada pasiimdavo ir mane, nes baba tuo metu būdavo bažnyčioje.
Nuo tų senų laikų mano su Ridu santykiai atitolo. Todėl esu dėkingas „tankistams”, kad ruošiant medžiagą šiam straipsniui, teko padaryti ir giminės mini susitikimą bei pabendrauti su pusbroliu, tuo pačiu prisimenant ir ankstyvą vaikystę. Mano spėjimu, Ridas galėjo turėti kur kas daugiau mane dominančios medžiagos nei man papasakojo mano tėvas, nes teta buvo ypatingai komunikabili, inteligentiška ir daug žinių bei informacijos valdanti asmenybė, kuri galėjo kai ką daugiau perduoti ar pasidalinti su savo sūnumi, kuris buvo labai žingeidus vaikas.
Galiu pasakyti, kad savo esybe kažkuo tarpusavyje teta su profesoriumi buvo labai panašūs, tokie pat darboholikai, reiklūs ne tik kitiems, bet ir patys sau, su labai specifiniu ir savitu humoro jausmu, be galo pareigingi, sunkiai pakantūs šalia savęs esančioms vidutinybėms, o juo labiau diletantams, labai dalykiški ir pradėtą darbą visada užbaigiantys iki galo. Jau Lietuvai tapus nepriklausomai, teta profesorių įvardino kaip tikrą Lietuvos patriotą, kurio dėka nuo tremties buvo išgelbėtas ne vienas žmogus. Tai savo knygoje aprašė ir gyvai gali paliudyti net toks žinomas medžiotojas kaip Gediminas Tursa (Lietuvos nepriklausomybės akto signataro ir Kauno miesto burmistro J. Vileišio anūkas iš mamos pusės), kuris, pabėgęs iš tremties slapstėsi ir ilgą laiką gyveno pas prof. Tadą Ivanauską, pakaunėje, Obelynėje esančioje sodyboje.
Vėliau net už akių šis medžiotojas buvo vadintas jo ekscelencijos A. M. Brazausko ginklanešiu. Labai įdomią istoriją galėčiau papasakoti apie G. Tursos krikštatėvį Vitoldą Zubavičių, kuris iki pat savo mirties gyveno Obelynės lapynui priklausančiame namelyje. Kažkada jaunas Vytukas (nes būtent taip į Vitoldą kreipdavosi visi aplinkiniai) pokario metais slapstėsi nuo paėmimo į raudonąją armiją, bet apie 1946 – 1947 metus, bėgdamas nuo stribų, pamiškėje neišsisuko nuo paleistos automato kulkos ir buvo sužeistas į galvą. „Šlovė“ sovietiniam PPŠ automatui, kurio silpna kulka sustojo tik pramušusi kaukolę. Tą kulką galvoje Vytukas nešiojosi visą gyvenimą. Su šautiniu žeidimu Vytukas papuolė į Panevėžio daboklę, kur jo laukė neišvengiama mirtis, arba geriausiu atveju kelionė į Sibirą.
Dabar net nepasakysiu, bet kažkokiu tai stebuklingu būdu, jo sesei Stanislavai Zubavičiūtei, buvusiai asmeninei Lietuvos diplomato ir ministerio Dovo Zaunio vaikų auklytei, visgi pavyko iškrapštyti (greičiausiai – išpirkti, per pažintis) brolį iš areštinės.
Arklių tempiamu vežimu, jie po poros dienų laimingai pasiekė Kauną ir per pažintis papuolė į zoologijos muziejaus rūsius, kur Tadas ir Honorata Ivanauskai Vytuką sėkmingai operavo. Dvi muziejaus darbuotojos, tai Zofija Kvaselienė ir kita aukšta gunktelėjusi moteriškė, kurios vardo ir pavardės deja nustatyti nepavyko, pasikeisdamos išslaugė jauną klipatėlę. O pasveikęs Vytukas atsidūrė Obelynėje, kur Tado Ivanausko pastangomis buvo įdarbintas.
Panašios operacijos Ivanauskų namuose, o kartais ir muziejuje buvo atliekamos ne vienam to meto sužeistam pasipriešinimo dalyviui, papuolusiam į bėdą. Obelynės lapyno mėšlidė taip pat gerai buvo žinoma kai kuriems vietiniams rezistencijos kovotojams, nes ten jie slėpdavo ne tik savo arsenalą, bet ir rasdavo kruopščiai užmaskuotas ir paslėptas, jiems skirtas, maisto atsargas. Štai, kad ir kitas lapyno darbuotojas, kažkada išvežtas į Sibirą iš Obelynės, Feliksas Čereška, grįžęs po tremties, T. Ivanausko pastangomis ne tik buvo įdarbintas lapyne, bet ir apgyvendintas tame pačiame namelyje su Vytuku.
Iki savo gyvenimo galo F. Čereška gyveno dviejuose mažyčiuose kambarėliuose palėpėje, o V. Zubavičius pirmame aukšte ir kartas nuo karto kartu susėdę išgerti arielkos, visuomet pakeldavo tostą už „mūsų profesorių”, nes būtent taip jie vadino prof. T. Ivanauską. Galėčiau papasakoti ir dar daugiau įvairių pikantiškų smulkmenų, bet gal verčiau paliksiu jas būsimai atsiminimų knygai.
Mano nuomone, yra niekinga ir žema, kuomet kelios atstumtos, perteklinių ambicijų turinčios susireikšminusios „asabos“ bando savo svarbą demonstruoti, šmeižiant tokią asmenybę kaip prof. Tadas Ivanauskas, norėdami jam prikabinti kolaboranto etiketę, kurio darbai kalba patys už save.
Ventės rago paukščių stebėjimo ir žiedavimo stoties įkūrimas, Žuvinto rezervato įkūrimas, kurio pirmuoju prižiūrėtoju tarp kitko buvo jau minėto Vytuko brolis Teofilis Zubavičius, Lietuvos taisyklingosios medžiotojų draugijos įsteigimas, CIC organizacijos steigimas ir Lietuvos atstovavimas joje, iniciatyva prisidedant įsteigiant Kaune zoologijos sodą ir muziejų bei kalnas kitų darbų, kuriuos pavargčiau vardinti. Todėl tų piliečių kitaip nei tankų stumdytojais (manyčiau, kad galima juos sutapatinti su J. Przymanowski apysakos “Keturi tankistai ir šuo” personažais) įvardinti negalėčiau, nes paskui save jiems lemta palikti tik pagadintą orą.
Nuplagijavę savo kontoros pavadinimą nuo prof. T. Ivanausko sukurtos medžiotojus vienijančios organizacijos, vien tik tam, kad ateityje galėtų perimti CIC vertinimo gaires, loja tarsi nutrūkę nuo grandinės šunys, nebijodami, kad jiems kažkas gali įkąsti atgal. Juk taip norėtųsi būti svarbiems ir turėti CIC eksperto regalijas. Kitos medžiotojų organizacijos – Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta” ar Sūduvos medžiotojų sąjunga, bent garbingai pasielgė subūrusios aplink save sekėjus ir nebandydamos kažką kopijuoti ar plagijuoti savo organizacijų pavadinimuose.
Sakyčiau, kad tų tipelių kontora net kažkuo primena pigią Gariūnų rinkai skirtą kinietišką produkciją. Geriau jau būtų pasivadinę „Jadzė karate”, tai nors ilgiau kažkas prisimintų. Net su elementariu teksto suvokimu šiems piliečiams iškyla sunkumų, kuomet LIETUVOS GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRO pažymą jie interpretuoja tendencingai pagal save. O joje aiškiai yra parašyta, kad prof. Tado Ivanausko negalima įvardyti kaip kolaboranto. Bet vis tiek tankistas „Janekas” nenustygsta, o vietoj „Šariko“ pasiėmęs vilkšunio kalę, bando ją visaip siundyti, kad ši surastų tai, ko nėra arba bent jau lotų pageidaujamą melodiją. Net keista, bet vyriausias ginklininkas „Gustlikas“ iš tanko ekipažo „Rudy” (simboliška, bet iš vokiečių kalbos išvertus, skamba panašiai kaip šuns patinas (rus. кобель)) mažai į šitą „tiesos ieškojimo” akciją kišasi. Bet už tai mechanikas „Grzegožas“ bando vairuoti tanką taip, kad net nekviestas, savo purvinais vikšrais pernai įvažiavo į Latvijoje vykusią CIC konferenciją, į kurią net nebuvo kviestas. Ko nepadarysi, kad tik būtum pastebėtas, nors ir esi nepageidaujamas. Tad kaip sakoma, šunys loja, o karavanas eina.
Visą Žilvino Jono Giedraičio straipsnį skaitykite žurnalo spalio mėnesio numeryje
!PRENUMERUOKITE žurnalą Medžioklė 2025 metams!
!PRENUMERUOKITE žurnalą Medžioklė 2025 metams!
