Tęsiant kepenų sveikatos temą, verta paminėti ir sunkiuosius metalus. Parazitus, auglius ir pūlius pamatyti lengva, bet su sunkiaisiais metalais ne taip paprasta. Kad gyvūno kepenyse gali būti daug sunkiųjų metalų, nepastebėsi taip aiškiai kaip parazitų, pavyzdžiui, jam sergant parafascioloze.
Žinia, sunkieji metalai kenkia žmogaus ar bet kurio gyvo organizmo sveikatai ir gali pažeisti vidaus organus ar net sukelti mirtį. Be to, su sunkiaisiais metalais – kadmiu, švinu, arsenu, gyvsidabriu – susiduriame kasdien, nes jie lydi bet kokią įprastą žmonių veiklą. Kokia situacija Lietuvoje? Ar labai rizikuojame gaudami didesnę šių metalų dozę valgydami žvėrieną ar žvėrių vidaus organus – konkrečiai kepenis?
Internete ir literatūroje nėra itin daug duomenų apie sunkiųjų metalų, radionuklidų ir kitų kenksmingųjų medžiagų lietuviškoje žvėrienoje ir subproduktuose tyrimus, bent jau naujesnius. Yra tik 2003 metų tyrimas Sunkiųjų metalų (Pb, Cd ir Hg) kiekis sumedžiotų laukinių žvėrių raumenyse ir vidaus organuose (Mindaugas Malakauskas, Gražina Januškevičienė, Juozas Vaitkus, Lietuvos veterinarijos akademija, Zoohigienos ir maisto produktų sanitarijos katedra).
Šiam tyrimui rinkti medžiojamųjų gyvūnų (elnių, briedžių, šernų ir stirnų) raumenų, kepenų ir inkstų mėginiai iš trijų Lietuvos rajonų – Kauno, Vilniaus ir Zarasų. Visi kepenų ir inkstų mėginiai buvo paimti iškart sumedžiojus, per pirminį apdorojimą. Tyrimai parodė, kad mėsai naudojamų laukinių gyvūnų raumeniniame audinyje vidutinis sunkiųjų metalų kiekis neviršija didžiausios leistinos koncentracijos (DLK). Vidaus organuose sunkiųjų metalų yra daugiau nei raumeniniame audinyje, bet jų kiekis irgi neviršija didžiausios subproduktuose leistinos sunkiųjų metalų koncentracijos. Nors kai kuriuose tirtuose mėginiuose sunkieji metalai ir viršijo pagal higienos normas leidžiamą kiekį, tai nesukelia pavojaus vartotojų sveikatai, nes tokie produktai vartojami labai mažai ir retai.
Sunkiųjų metalų poveikis gyvūno sveikatai
Laukiniai gyvūnai organizme kaupia sunkiuosius metalus ir kitas chemines medžiagas. Kepenyse valomas kraujas, bet, deja, pats organizmas negali pašalinti švino, arseno, vario, nikelio, kadmio ir kitų metalų. Jie pamažu kaupiasi kepenyse ir jų senuose gyvūnuose neabejotinai daugiau nei jaunuose. Pasak Daugpilio universiteto Parazitologijos ir histologijos laboratorijos mokslininkės dr. biol. Muzos Kirjušinos, tyrimais nustatyta, kad gyvūnų kepenyse gyvenantys parazitai irgi kaupia sunkiuosius metalus, o jų kiekis įvairiose plokščiosiose kirmėlėse yra net didesnis nei šeimininko kepenyse. Šį faktą patvirtina ne tik Latvijos, bet ir kitų šalių tyrimai.
Galbūt tiriamose kepenyse buvo parazitų, o tiriant sunkiųjų metalų kiekį mėginys sumaltas su visais kenkėjais, todėl rodikliai ir buvo tokie aukšti, kaip minima medžiotojų pateiktų mėginių tyrimo išvadose. Cheminį apsinuodijimą, taip pat ir sunkiaisiais metalais, galima nustatyti histologiniais tyrimais. Vizualiai gali matytis dėmelių, marmurinė spalva, kitų pokyčių. Sveikos kepenys atrodo normaliai – vienoda spalva, tvirta struktūra.
Latvijos žemės ūkio universiteto Veterinarinės medicinos fakulteto (Jelgava) profesorė dr. med. vet. Ilzė Matysa van Houtana aiškina, kad sunkiesiems metalams kaupiantis atrajojančiųjų gyvūnų (briedžių, elnių, stirnų) organizme gali atsirasti smegenų pažeidimų (poliencefalomalacija) ir virškinimo trakto bei kraujo sistemos pokyčių.
Daugiausia sunkieji metalai (švinas, arsenas, gyvsidabris ir kiti) kaupiasi kepenyse, tačiau jų nepažeidžia. Apsinuodijimas sunkiaisiais metalais gali būti ūmus arba lėtinis. Lėtinio apsinuodijimo atveju gyvūnui gali atsirasti ne tik minėtų vidaus organų ir smegenų pažeidimų, bet ir anemija, kuri vizualiai pasireiškia kaip pabalusi gleivinė ir raumenys. Ūmus apsinuodijimas gali pakenkti ir suaugusiems žvėrims, ir jaunikliams, bet pastarieji jautresni – juos plėšrūnai sumedžioja greičiau nei sveikus. Pasak I. Matysos van Houtanos, suaugę kanopiniai sunkiai apsinuodiję nugaišta miške, kur žmogus jų nemato.
Galbūt gyvūno kepenyse sunkieji metalai kaupėsi daugybę metų ir tyrimais nustatoma, kad jų norma viršyta kelis kartus. Vis dėlto, mokslininkės manymu, jeigu paties gyvūno organizmas neapnuodytas, tai vargiai gali pakenkti žmogui, pavalgiusiam šio gyvūno kepenų ar mėsos. Profesorė priduria, kad Latvijoje didelių laukinių gyvūnų tyrimų neatlikta. Jeigu toks projektas būtų pradėtas, jo rezultatai leistų spręsti ne tik apie pavojų žmonių sveikatai, bet ir apie žvėrių gyvenamąją aplinką.
Medžiotojai turi rodyti iniciatyvą
Medžiotojai, jų organizacijos ir mokslininkai turėtų sutelkti jėgas ir visoje šalyje pradėti platų tyrimą, rinkdami medžiojamųjų gyvūnų raumenų ir vidaus organų audinių mėginius. Tai svarbu ne tik tam, kad išsiaiškintume bendrą situaciją, bet ir kad nustatytume, ar žmonėms gresia pavojus. Jeigu Lietuvoje yra apie 30 000 medžiotojų, tai žvėrienos vartotojų yra bent tris kartus daugiau, darant prielaidą, kad ją vartoja medžiotojų šeimos nariai ir draugai. Taigi, jeigu kokiame nors Lietuvos regione dirvožemis užterštas sunkiaisiais metalais, o gyvūnai maitinasi ir medžiojami šiuose plotuose, tai ir medžiotojų bei jų šeimų sveikatai gali grėsti pavojus.
Dar kartą pasiremkime Latvijos medžiotojų patirtimi. Išanalizavus Kuocenų rajone sumedžiotų briedžių kepenų mėginius nustatyta, kad kadmio koncentracijos norma viršyta dešimt kartų. Šiais metais sumedžiotų trimečių briedžių rodiklis buvo dar aukštesnis. Latvijos universiteto 2015 metų tyrimas parodė, kad Cėsių apylinkėje kadmio koncentracija samanose buvo 0,09–0,16 mg/kg.
Žmogaus sveikata
Iš sunkiųjų metalų plačiau žinomi ir labiausiai paplitę švinas, gyvsidabris, arsenas ir kadmis. Nors dirvožemio ir vandens tarša yra šiuolaikinio pasaulio realybė, gydytojai teigia, kad ūmūs apsinuodijimai tokie reti, kad juos galima vadinti kazuistiniais. Lietuvoje dirvožemio tyrimai atlikti daugiausia šalia įvairaus lygio kelių. Daugelyje vietų sunkiųjų metalų koncentracija didelė, normą viršija 5–10 kartų. Transporto sektorius yra vienas didžiausių taršos šaltinių, nes šalies teritorija išraižyta įvairaus pločio gana tankių kelių tinklu.
Magistraliniai keliai kerta labai įvairius skirtingos granuliometrinės sudėties, skirtingų cheminių ir fizinių savybių dirvožemius. Pakelių plotų taršos tyrimai atlikti prie skirtingo eismo intensyvumo kelių. Daugiausia tyrimų atlikta prie automagistralių Vilnius–Kaunas, Kaunas–Klaipėda, Vilnius–Panevėžys ir kitų magistralinių kelių, mažiau išsamūs tyrimai daryti prie tarprajoninių kelių.
2001 ir vėlesnių metų tyrimų duomenimis, dirvožemiai šalia automagistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda labai užteršti – Cr (DLK viršijama 6 kartus), Pb (DLK viršijama iki 6 kartų), Ni (DLK viršijama daugiau nei 7 kartus) ir Cu (DLK viršijama daugiau nei 5 kartus). Rezultatai įvairuoja priklausomai nuo atstumo iki kelkraščio, daugiausia sunkiųjų metalų susikaupia skiriamojoje kelio juostoje ir iki 15 metrų atstumu nuo kelkraščio.
Vis dėlto tiesiogine žodžio prasme apsinuodyti valgant gyvūno kepenis neįmanoma. Tie reti kartai, kai žmonės nukentėjo nuo sunkiųjų metalų, susiję su darbu itin pavojingomis sąlygomis ar nelaimėmis. Kad ūmiai apsinuodytume, koncentracija turi būti nepalyginamai didesnė nei gali būti gyvo briedžio ar kito kanopinio kepenyse.
Teoriškai ilgą laiką vis valgant sunkiųjų metalų turinčias kepenis ir mėsą galima pakenkti ir savo sveikatai, ir ateities kartų gyvenimo kokybei, nes daug šių medžiagų gali sukelti vėžį ir įvairių genetinių patologijų, bet, anot toksikologų, tai nuo realybės nutolusi teorija. Net 30 metų valgant vien tik tokį užterštą maistą kaži ar pavyktų sukaupti sveikatai pavojingą švino ir kitų kenksmingų metalų kiekį.
Jeigu iš tiesų nustatoma kokių nors problemų, reikėtų įvertinti, kodėl konkreti vieta tapo taip užteršta, ir galbūt ten apriboti medžioklę. Pasak toksikologų, kiekvieno gyvūno organizme galima rasti sunkiųjų metalų ir įvairių kitų medžiagų, bet jų koncentracija nėra itin didelė, o tikimybė, kad žmogus galėtų apsinuodyti net ilgą laiką vartodamas mėsą ir jos subproduktus, arti nulio.
ISSN 1392-2130. VETERINARIJA IR ZOOTECHNIKA. T. 24 (46). 2003 SUNKIŲJŲ METALŲ (PB, CD IR HG) KIEKIS SUMEDŽIOTŲ LAUKINIŲ ŽVĖRIŲ RAUMENYSE IR VIDAUS ORGANUOSE
Mindaugas Malakauskas, Gražina Januškevičienė, Juozas Vaitkus, Lietuvos veterinarijos akademija, Zoohigienos ir maisto produktų sanitarijos katedra, Kaunas.
Santrauka. Maistui medžiojami laukiniai žolėdžiai (elniniai) – stirnos (Capreolus capreolus), taurieji elniai (Cervus elaphus), šiaurės elniai (Rangifer tarandus), briedžiai (Alces alces) ir šernai (Suis scrofa) yra geri bioindikatoriai, rodantys aplinkos užterštumą kenksmingosiomis medžiagomis. Nustatyti tokias kenksmingąsias medžiagas kaip sunkiuosius metalus ar pesticidus laukinių gyvūnų audiniuose ir organuose yra svarbu siekiant užtikrinti, kad jų kiekis maisto produktuose neviršytų žmonių sveikatai nepavojingo kiekio.
Atlikti tyrimai parodė, kad mėsai medžiojamų laukinių gyvūnų raumeniniame audinyje (žvėrienoje) vidutinis sunkiųjų metalų kiekis (Pb Md = 0,044 mg/kg; Cd Md = 0,02 mg/kg; Hg <0,001 mg/kg) neviršija didžiausios leistinos koncentracijos (DLK, pagal Lietuvos higienos normą HN 54:2001) (Pb DLK = 0,1 mg/kg, Cd DLK = 0,05 mg/kg). Vidaus organuose sunkiųjų metalų yra daugiau nei raumeniniame audinyje (kepenyse: Pb Md = 0,062 mg/kg; Cd Md = 0,257 mg/kg; Hg = 0,001 mg/kg; inkstuose: Pb Md = 0,11 mg/kg; Cd Md = 0,714 mg/kg; Hg = 0,045 mg/kg), tačiau taip pat neviršija didžiausios subproduktuose leistinos sunkiųjų metalų koncentracijos. Nors kai kuriuose tirtuose mėginiuose sunkieji metalai ir viršijo pagal higienos normą leidžiamą kiekį, tai nesukelia pavojaus vartotojų sveikatai dėl labai mažai ir retai vartojamų šių produktų.
PRENUMERUOK Žurnalas Medžioklė arba ieškok spaudos prekybos vietose!
Žurnalo „Medžioklė“ „YouTube“ kanalas
