Šiandien vis daugiau miestų savivaldybių atsisako fejerverkų Naujųjų metų sutikimo šventėse. Tačiau ryškios šviesos ir sprogimai žmonėms vis dar labai patinka ir juos žavi, todėl privačių namų savininkai bei atskiros bendruomenės ir toliau rengia fejerverkus savo iniciatyva. Tai ypač aktualu tiems, kurie gyvena individualių namų kvartaluose arba miestuose, kur fejerverkų naudojimas vis dar leidžiamas.
Svarbu tai pabrėžti todėl, kad gyvūnams toks triukšmas ir intensyvios šviesos dažnai sukelia stiprų stresą. Dėl to jūsų šuo gali patirti rimtą psichologinę traumą, kurios pasekmės kartais išlieka ilgą laiką.
Šuns klausa yra viena jautriausių jutimo sistemų tarp žinduolių. Tai, kas žmogui skamba kaip trumpas, nemalonus garsas, šuniui gali tapti stipriu, dezorientuojančiu ir net traumuojančiu dirgikliu. Būtent todėl kalbant apie triukšmą svarbu atskirti skirtingus jo tipus ir suprasti, kodėl vieni garsai šuniui yra pakeliami, o kiti sukelia ilgalaikes baimes.
Fejerverkai tai ne šūvis medžioklėje
Medžioklės šūvis ir pirotechnikos sprogimas šuns ausims nėra tas pats, nors žmogui abu garsai gali atrodyti vienodai stiprūs. Medžioklės šūvis dažniausiai yra trumpas, aiškus ir kryptingas garsas, kuris kartojasi panašiomis sąlygomis. Medžiokliniai šunys, ypač tie, kurie nuo mažens socializuoti su šūvio garsu, jį suvokia kaip kontekstinį signalą. Šūvis paprastai sklinda iš vienos krypties, be papildomų vizualinių dirgiklių ir chaotiško aido.
Visai kitaip šuns nervų sistemą veikia pirotechnika. Fejerverkų triukšmas yra masyvus, nenuspėjamas, daugkartinis ir sklindantis iš visų pusių. Garsą lydi ryškūs šviesos blyksniai, vibracijos ir aidai tarp pastatų. Šuniui tai nėra vien garsas. Tai visuma dirgiklių, kurių jis negali susieti su jokiu aiškiu veiksmu ar situacija. Tokia patirtis dažnai sukelia paniką, dezorientaciją ir stiprų streso atsaką.
Būtent todėl Naujųjų metų naktis daugeliui šunų tampa didžiausiu metų išbandymu. Šunys gali slėptis, drebėti, inkšti, bandyti pabėgti, atsisakyti maisto ar net žaloti save. Pavojingiausia tai, kad viena stipri neigiama patirtis gali suformuoti ilgalaikes baimes, kurios vėliau pasireiškia reaguojant ir į kitus garsus, įskaitant šūvį, perkūniją ar net staigų durų trinktelėjimą.
Šio straipsnio tikslas yra ne tik paaiškinti, kas vyksta šuns nervų sistemoje, bet ir padėti išvengti psichologinės traumos.
Ką daryti Naujųjų metų naktį
Kad šuo nepatirtų nekontroliuojamo streso, svarbu iš anksto pasiruošti.
Rekomenduojama
laikyti šunį saugioje, jam pažįstamoje aplinkoje
pasirinkti patalpą be langų arba su užtrauktomis užuolaidomis, kad sumažėtų šviesos blyksnių poveikis
įjungti foninį garsą, pavyzdžiui, ramią muziką ar televizorių, kad būtų dalinai maskuojamas triukšmas
būti kartu su šunimi, išlaikyti ramų elgesį ir nuspėjamą rutiną
reaguoti į šuns poreikį būti šalia, ramiai jį paglostyti ar palaikyti kontaktą
Nerekomenduojama
palikti šuns vieno fejerverkų metu
vesti šunį į lauką sprogimų metu, net jei jis atrodo ramus
bausti ar ignoruoti šuns baimės reakcijas
bandyti „pratinti“ prie fejerverkų garsų pačią Naujųjų metų naktį
Papildomas saugumas. GPS antkaklis, telefono numeris ir mikročipas
Naujųjų metų naktį viena didžiausių rizikų yra šuns pabėgimas. Išsigandęs gyvūnas gali sprukti net iš jam gerai pažįstamos teritorijos, nebereaguoti į komandas ir ilgą laiką klaidžioti.
GPS sekimo antkaklis gali tapti lemiamu veiksniu, jei šuo vis dėlto pabėga. Tokia priemonė leidžia realiuoju laiku matyti šuns buvimo vietą ir greitai reaguoti. Svarbu iš anksto patikrinti, ar įrenginys įkrautas ir tinkamai pritvirtintas.
Ne mažiau svarbus ir telefono numeris ant antkaklio arba pakabuko. Jei šunį randa pašalinis asmuo, tiesioginis kontaktas su šeimininku dažnai yra greičiausias kelias į saugų sugrįžimą namo.
Vis dėlto patikimiausias identifikavimo būdas išlieka mikročipas. Skirtingai nei antkaklis, jis negali nukristi ar būti nuimtas. Mikročipas leidžia veterinarijos gydytojui ar gyvūnų prieglaudai nustatyti šeimininką net ir praėjus ilgesniam laikui. Svarbu ne tik tai, kad šuo būtų paženklintas mikročipu, bet ir tai, kad duomenys būtų atnaujinti oficialioje duomenų bazėje su teisingu telefono numeriu.
Ką daryti, jei baimė jau susiformavo
Jeigu šuniui jau išsivystė baimė šūvio ar sprogimų garsui, svarbu suprasti, kad tai nėra nei neklusnumas, nei charakterio trūkumas. Tai išmokta baimės reakcija, giliai įsitvirtinusi nervų sistemoje.
Tokias baimes galima koreguoti, tačiau tai ilgas, sudėtingas ir daug kantrybės reikalaujantis procesas. Dažniausiai taikomas laipsniškas pripratinimas prie garso, pradedant nuo labai silpno stimulo ir palaipsniui didinant jo intensyvumą. Šis procesas gali užtrukti mėnesius ar net metus, o netinkami veiksmai gali situaciją pabloginti.
Todėl svarbiausia yra prevencija. Apsaugoti šunį nuo psichologinės traumos visada yra lengviau, nei vėliau bandyti ją ištaisyti.
Naujųjų metų šventė šuniui nėra džiaugsmas. Tai potenciali grėsmė jo psichologinei sveikatai. Mūsų pareiga yra pasirūpinti tais, kurie patys savęs apsaugoti negali.
Šūvio psichologinė trauma! Kaip patikrinti šuniuko reakciją ir šūvio triukšmą? Mokome šunį #1
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Naujasis žurnalo numeris jau prekyboje!
