Autorius: Robertas Krogeris (Robert Kroger), šaltinis dailymaverick.co.za
Neseniai pasirodžiusi antimedžioklinė kritika, grindžiama statistika apie Pietų Afrikoje sumedžiotus laukinius gyvūnus, skambėjo įtikinamai. Ji atspindi požiūrį, kylantį iš organizacijų, kurios kategoriškai priešinasi vartojamajam gamtos išteklių naudojimui. Tiksliau tariant – jos visiškai priešinasi laukinių gyvūnų naudojimui per medžioklės turizmą.
Esu medžiotojas, dirbantis organizacijoje „The Origins Foundation“, kuri propaguoja tvarų gamtos išteklių naudojimą, kai žmonės aktyviai dalyvauja šioje sistemoje ir gauna iš jos naudos. Esu aiškiai pasisakantis už vartojamąjį naudojimą. Kodėl? Nes tai atneša apčiuopiamą naudą tiek bendruomenėms, tiek pačiai laukinei gamtai.
Eik tu sau, kokia dar čia pusiausvyra… Jei ne medžiotojas, tai kas?
Ar medžioklė – tobula industrija?
Žinoma, medžioklės industrija nėra tobula. Joje yra ir nesąžiningų veikėjų, ir netinkamos praktikos pavyzdžių. Kadangi medžioklė susijusi su gyvūnų žudymu, kiekvienas toks atvejis tampa ryškesnis ir labiau kritikuojamas. Tačiau lygiai taip pat tikra yra ir tai, kad egzistuoja daugybė sąmoningų medžiotojų ir medžioklės operatorių, kurie žiūri į šią veiklą per gamtos apsaugos ir bendruomenės naudos prizmę.
Kai sakoma, kad dešimtys tūkstančių gyvūnų žuvo „pramogai“ ar „sportui“, tai diskredituoja visą vartojamojo naudojimo modelį. Tokie pareiškimai formuoja klaidingą įspūdį, jog medžioklės turizmas yra tik smurtinga pramoga, kurios tikslas – „žudyti dėl malonumo“. Tai paprasčiausiai neatitinka realybės.
Ką rodo realybė vietoje – pavyzdys iš Zululando
Leiskite papasakoti, ką mačiau pats. Perskaičiau tą kritiką būdamas Zululande, Pietų Afrikoje – į pietvakarius nuo Pongolos. Tą pačią dieną kaip ir publikacija, turėjau susitikimą su vienos bendruomenės, kurios žemė išnuomota medžioklės operatoriui, pirmininku.
Paklausiau jo labai paprastai: ar medžioklė yra gera ar bloga jūsų žmonėms? Jo atsakymas, kaip ir kaimyninės bendruomenės vadovo dieną anksčiau, buvo toks pat: „Jei galėtume, medžiotume dar daugiau.“
Jei šios kritikos autorė būtų buvusi šalia, ji būtų girdėjusi, kaip šie žmonės – tikrieji žemės ir laukinių gyvūnų savininkai (ne turtingi dvarininkai, o vietiniai gyventojai) – kalba apie gamtą per ekonominę ir apsaugos prizmę. Jie aiškiai mato naudą, kurią teikia tai, kad jų žemę nuomoja medžioklės operatoriai.
Pasak bendruomenės pirmininko, visi nuomos ir trofėjų mokesčiai paskirstomi tarp visų 130 narių. Likusi mėsa parduodama vietos mėsininkui, o gautos lėšos naudojamos bendriems bendruomenės poreikiams: nuo vairuotojo pažymėjimų įsigijimo tiems, kurie nori dirbti pervežimų srityje, iki reindžių mokymų būsimam darbui gamtoje. Sąrašas ilgas – bet viskas aišku: tai veikia.
Medžioklė yra jų gerovės pagrindas
Šiai bendruomenei medžioklė – ne pramoga, o išlikimo strategija. Ji leidžia gauti tiesioginę ekonominę naudą, kurios nebūtų be vartojamojo laukinės gamtos naudojimo. Tai „trigubos naudos“ modelis: laimi žmonės, laimi gyvūnai, laimi žemė.
Raganosio vertė ir antimedžioklinės politikos pasekmės
Pereikime prie konkretaus atvejo – raganosio. Antimedžioklinė retorika, kuri tęsiasi nuo 1977 metų, visiškai nuvertino gyvus raganosius. Prieš 10–15 metų vienas gyvas raganosis aukcione kainavo apie 30 000 dolerių. Šiandien jų vertė smukusi iki tokio lygio, kad kai kur jie siūlomi nemokamai – nes jų laikymas tapo finansiškai nuostolingas.
Draudimai, ribojimai ir draudimas prekiauti vartojimui skirtais egzemplioriais lėmė tai, kad raganosiai vis mažiau laikomi vertingais. Kai sakoma, kad medžioklės leidimas raganosiui kainuoja 35 000 dolerių – medžiotojai patys sako, kad ši kaina turėtų būti dvigubai ar trigubai didesnė. Bet realybė yra tokia, kokia yra – ir tą vertę šiuo metu kuria būtent medžioklė.
Parodykite man turistą, kuris sutiktų sumokėti 35 000 dolerių už galimybę padaryti nuotrauką raganosiui. Tokie atvejai neegzistuoja. O jei siūloma alternatyva – „žalioji medžioklė“, kai gyvūnas migdomas vien dėl nuotraukos – reikia priminti, kad tai ne tik nelegalu KwaZulu-Natal regione, bet ir kenksminga gyvūno gerovei.
Kas iš tiesų finansuoja apsaugą?
Antimedžioklinė pusė dažnai sako, kad geriau tas lėšas naudoti tvoroms, priešbrakonierių būriams ar bendruomenių gerovei. Bet būtent tai šiuo metu ir daroma! Pastarąsias dienas stebėjau šią sistemą iš vidaus: patruliavimus pasienio zonose, šunų treniruotes, veterinarines investicijas į raganosių dezinformavimą (nugirdymą). Visa tai egzistuoja tik todėl, kad raganosis šiame modelyje yra vertingas. Ir šią vertę sukuria vartojamasis modelis.
Istorinis kontekstas – kodėl šiandien turime tiek daug gyvūnų
Dabar Pietų Afrikos privačiose teritorijose gyvena nuo 7 iki 20 milijonų laukinių gyvūnų. 1970-aisiais buvo apie pusę milijono. Šis proveržis įvyko ne dėl rezervatų, o dėl to, kad teisė turėti laukinius gyvūnus buvo suteikta žemės savininkams – tiek pavieniams, tiek bendruomenėms.
Šis modelis veikia, nes laukinė gamta tapo ekonomiškai naudinga. Kai gamta turi vertę, ji išsaugoma.
Kodėl fototurizmas nėra atsakymas
Antimedžiokliniai aktyvistai siūlo alternatyvą: visiškai atsisakyti medžioklės ir ją pakeisti nefizinio kontakto turizmu – fotografija, stebėjimu. Bet ar tai įmanoma?
Ne. Viešbučių, siūlančių tokias paslaugas, užimtumas nesiekia nė 35 %. Turistai nevažiuos į retai gyvūnais apgyvendintas, erkių pilnas vietoves. O jei nebus medžioklės – kas mokės už bendruomenės išlaikymą, už gyvūnų apsaugą, už buveinių išlaikymą?
Jei šiandien būtų uždrausta medžioklė teritorijoje, kurioje rašau šį tekstą, rytoj čia prasidėtų galvijų auginimas, cukranendrių auginimas ar kasyba. Didysis penketas (liūtas, leopardas, dramblys, raganosis, buivolas) būtų sunaikintas spąstais, šunimis ir ietimis. Buveinė – išnaikinta visiems laikams.
Apibendrinimas
Tai realybė. Ne idealistinė, o tokia, kokia yra gamtos apsaugos fronto linijoje. Jei antimedžioklinės organizacijos švęs medžioklės draudimą su šampano taurėmis Keiptaune, tuo pat metu tame pačiame krašte liūtas mirs lėtai po brakonierių pastatyto spąsto. Nes žmonės, kurie gyvena šalia, nebeturės jokios motyvacijos jį saugoti.
Jeigu tuo netikite – siūlau atvažiuoti ir susitikti su bendruomenės vadovu. Jis norėtų jums pats viską parodyti.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
