Jau buvo pranešta, kad Japonijoje Akitos prefektūros gubernatorius paprašė kariuomenės pagalbos kovojant su lokiais, kurie šį rudenį tapo rimta grėsme žmonėms. Tačiau paaiškėjo, kad kariškiai gali padėti tik transporto, sunkių spąstų pervežimo ir kitais techniniais klausimais. Japonijos įstatymai griežtai draudžia kariuomenei naudoti ginklus laukiniams gyvūnams medžioti, ir net pats gubernatorius, buvęs kariškis Kenta Suzuki, pripažįsta, kad kariuomenė šios problemos išspręsti negali.
Kodėl kariuomenė negali šaudyti į lokius
Pagal Japonijos įstatymus savigynos pajėgos gali būti pasitelktos tik karo ar civilinės gynybos situacijose. Laukinių gyvūnų kontrolė prie tokių atvejų nepriskiriama. Net jei įstatymai leistų šaudyti, tai būtų techniškai beveik neįmanoma.
Japonijos kariuomenė naudoja 5,56 mm automatus, pritaikytus kovai su žmonėmis, o ne stambių žvėrių stabdymui. Medžiotojai naudoja daug galingesnius 7,62 mm kalibro ginklus, kurių kulkos yra dvigubai sunkesnės ir sukonstruotos taip, kad pataikius į taikinį deformuotųsi ir sukeltų vidinius pažeidimus. Tokios kulkos, vadinamos dum-dum, karinėje veikloje laikomos nehumaniškomis ir yra draudžiamos, tačiau būtent jos gali greitai sustabdyti lokį.
Net jei kariškiams būtų duoti medžiokliniai ginklai, jiems trūktų patirties. Hokaido specialiosios lokių gaudymo grupės vadovas Jasuo Tamaki aiškina, kad net patyrę kariai, paėmę į rankas medžioklinį šautuvą, greičiausiai prašautų. Medžiokliniai ginklai turi daug stipresnį atatranką, o norint sustabdyti lokį reikia pataikyti tiksliai į širdį, plaučius ar smegenis – priešingu atveju sužeistas žvėris tampa dar pavojingesnis.
Kariuomenės pagalba – tik logistika
Gubernatorius Suzuki pripažįsta, kad kariuomenės dalyvavimas bus daugiau simbolinis – kariai padės montuoti ir pervežti spąstus, patruliuos miškuose ir talkins medžiotojams. Vienas metalinis lokių spąstas sveria daugiau kaip 200 kilogramų, todėl jo įrengimui reikia technikos, kurios vietos medžiotojai dažnai neturi.
Spalio 30 dieną Akitos mieste surengtos pirmosios pratybos, kuriose kariai kartu su medžiotojais mokėsi statyti spąstus ir saugotis nuo lokių. Tai buvo pirmasis žingsnis bendradarbiavimo link, tačiau taip pat įrodymas, kad kariuomenė negali pakeisti profesionalių medžiotojų.
Medžiotojų trūkumas ir senėjimas
Japonijos aplinkos ministerijos duomenimis, net 60 procentų šalies medžiotojų yra vyresni nei 60 metų. Jaunų medžiotojų vis mažėja, todėl laukinių gyvūnų populiacijų kontrolė tampa vis didesniu iššūkiu.
Tamaki mano, kad vienas iš sprendimų galėtų būti kariškių rengimas medžiotojais po tarnybos. Norint tapti licencijuotu lokių medžiotoju, reikia bent trejų metų mokymų – nepakanka išmokti šaudyti, reikia pažinti vietovę, išmanyti lokių elgseną ir gebėti įvertinti pavojų. Net patyrę medžiotojai nenoriai vyksta į kitus regionus, nes nežino, kaip ten elgiasi lokiai.
Išpuoliai tampa vis dažnesni ir pavojingesni
Nuo pavasario visoje Japonijoje lokių išpuoliuose sužeista daugiau nei 100 žmonių, mažiausiai 12 žuvo. Vien Akitos prefektūroje spalį užfiksuoti 35 atvejai. Tai rekordinis skaičius per visą stebėjimo istoriją.
Pranešimų apie lokių pastebėjimus padaugėjo beveik šešis kartus, o gyventojai vis dažniau juos mato prie namų, mokyklų ar net miesto centruose. Žvėrys ieško maisto šiukšliadėžėse, daržuose ar kukurūzų laukuose.
Biologai aiškina, kad šiemet Hokaido ir Honšu salose prastas ąžuolų bei kaštonų derlius. Tai pagrindinis lokių maisto šaltinis rudenį. Dėl maisto trūkumo jie eina arčiau gyvenviečių. Be to, kaimo vietovės tuštėja, žmonės persikelia į miestus, o apleisti miškai tampa puikia buveine plėšrūnams.
Vyriausybės veiksmai
Japonijos vyriausybė kartu su Aplinkos ministerija sukūrė specialią darbo grupę, kurios tikslas – sumažinti lokių keliamą pavojų. Plane numatyta:
Pagerinti stebėseną. Naudojami dronai ir dirbtinio intelekto technologijos lokių judėjimui sekti.
Sukurti įspėjimų sistemą gyventojams. Savivaldybės siunčia pranešimus, kai lokiai pastebimi netoli gyvenviečių, ypač prie mokyklų.
Peržiūrėti medžioklės taisykles. Svarstoma padidinti lokių medžioklės kvotas regionuose, kur jų populiacija viršija ekologinę pusiausvyrą.
Skatinti jaunus žmones tapti medžiotojais. Planuojama subsidijuoti mokymus ir suteikti finansinę paramą naujiems medžiotojams.
Gerinti miškų priežiūrą. Neprižiūrimos teritorijos tampa ideali buveinė plėšrūnams, todėl būtina aktyvi miškininkystė.
Visuomenės požiūris keičiasi
Japonijoje lokys nuo seno buvo laikomas miško dvasia ir gamtos pusiausvyros simboliu. Tačiau vis dažnėjant išpuoliams visuomenės nuotaikos keičiasi – vis daugiau žmonių reikalauja ryžtingų veiksmų ir populiacijos kontrolės. Kiti ragina ieškoti būdų, kaip užtikrinti žmonių saugumą, bet kartu išsaugoti gamtos pusiausvyrą.
Kaip rašo Le Monde, net ir dabar daugelis japonų išlaiko pagarbą lokiui, tačiau pripažįsta, kad be profesionalių medžiotojų ir tinkamos valstybinės politikos su šia problema susidoroti neįmanoma.
Populiacija
Japonijoje gyvena dvi meškų rūšys, ir jų populiacijos dydžiai yra gerokai didesni, nei daug kas įsivaizduoja. Honšiū, Šikoku ir Kiūšiū salose paplitusi Azijos juodoji meška (Ursus thibetanus), kurios populiacija, priklausomai nuo šaltinio, vertinama labai plačiai – nuo maždaug 10–15 tūkstančių iki 30–40 tūkstančių individų. Tuo tarpu Hokaido saloje gyvena ussūrinė rudoji meška (Ursus arctos lasiotus), kurios populiacija pastaraisiais metais siekia apie 10–11,5 tūkstančio gyvūnų. Dėl ribotų medžioklės galimybių, palankių miškų buveinių ir gausios maisto bazės abiejų rūšių skaičius Japonijoje nuosekliai auga, o tai lemia ir dažnėjančius konfliktus su žmonėmis.
Japonijoje meškų populiacijos sparčiai auga dėl palankių gamtinių ir socialinių sąlygų. Šalis yra itin kalnuota, didelė jos teritorijos dalis nusėta tankiais miškais, kuriuose žmonės beveik negyvena. Daugelis kaimo vietovių nyksta, gyventojai traukiasi į miestus, todėl milžiniškos teritorijos lieka beveik be žmogaus veiklos. Tokiose vietose meškos turi gausų maisto šaltinį, saugias buveines ir beveik jokios žmogaus konkurencijos, todėl jų skaičius nuosekliai didėja.
Išvada
Japonijos patirtis rodo, kad net moderniausia kariuomenė negali išspręsti laukinės gamtos problemų. Lokiai tampa vis dažnesniu svečiu miestų pakraščiuose, o tai jau ne tik gamtosaugos, bet ir visuomenės saugumo klausimas.
Kariuomenė gali padėti tik techniniais ištekliais, tačiau tikrieji sprendimai priklauso nuo profesionalių medžiotojų, geresnio miškų valdymo ir visuomenės pasirengimo gyventi šalia laukinės gamtos – saugiai, atsakingai ir supratingai.
Tai ateitis, kuri laukia Lietuvos. Kodėl naujausias meškos stebėjimas Latvijoje yra toks ypatingas
Dar daugiau istorijų, patarimų ir įdomybių iš medžioklės pasaulio! Prasideda 2026 metų prenumerata!
