Į sėdmenį – priklausomai nuo amunicijos, gali ir nebūti iš karto mirtinas, bet gyvūnas nugaiš kankinama mirtimi.
Į trachėją – iš karto nenugaiš, laukia ilga ir kankinama mirtis.
Į galvą – mirtinas, krinta vietoje.
Į kaklą per vidurį – mirtinas, krinta vietoje.
Į kaklo pagrindą – mirtinas, krinta vietoje.
Į mentės viršų – paprastai iš karto mirtinas.
Į mentės apačią – jeigu pataikoma į širdį, gyvūnas bėgs, kol smegenims pritrūks kraujo, tada kris.
Į gerklę iš priekio – matosi kraujo pėdsakai, sunku surasti, dažnai baigiasi nesėkmingai.
Į priekinės kojos viršų – matyti kaulų atplaišų, kraujo pėdsakas pasirodo vėlai, sunku ieškoti.
Į priekinės kojos apačią – matyti kaulų atplaišų, kraujo pėdsakas greitai baigiasi, sunku ieškoti.
Į stuburą – iš karto krinta, bet ne visada mirtinas, gali reikėti pribaigti.
Į stuburo slankstelių ragelius – nedelsiant krinta, spardosi, greitai atsistoja ir bėga, dažnai nebūna kraujo, tačiau tai priklauso nuo konkrečios pataikymo vietos, o bėgant kraujas galop visai dingsta.
Į inkstus – krinta vietoje, stengiasi atsistoti, reikia nedelsiant pribaigti.
Į pilvą – nugaišta po kelių valandų, prieš ieškant reikia leisti atsigulti ir nurimti.
Į žarnų sritį – nugaišta po kelių valandų, prieš ieškant reikia leisti atsigulti ir nurimti.
Į strėnas aukštai – pradžioje matosi daug kraujo, dažnai būna kaulų atplaišų, reikia pribaigti.
Į užpakalines kojas aukštai – iš pradžių matosi stiprus kraujo pėdsakas, galimos kaulų atplaišos, sunku ieškoti.
Sėklidės – mažai kraujo, paieška paprastai nesėkminga.
Raumenys – iš pradžių gali matytis kailio, kraujo pėdsakas gali dingti, paieška paprastai nesėkminga.
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
Jeigu pataikyta gerai, po šūvio stirninas paprastai krinta vietoje arba kiek tolėliau. Paprastai jį galima rasti 100 metrų spinduliu. Problemos prasidės, jeigu jis sužeistas lengviau, pavyzdžiui, į raumenį. Tada be gero pėdsekio šuns stirnino nepagausi ir nesustabdysi.
Būna ir taip, kad stirninas įkrinta į aukštą žolę maždaug už 15–20 metrų nuo šūvio vietos, bet ieškoti tenka ilgai. Tokioje situacijoje padės tik medžioklinis šuo. Yra manančių, kad naudoti kraujasekio šuns stirnų paieškai negalima, nes tai sugadina šunį. Iš tiesų išdresuotam kraujasekiui nesvarbu, kieno kraujo pėdsakų ieškoti – lapės, anties, stirnos ar šerno. Jis nuolat ieškos sužeisto gyvūno net tada, kai lauke bus praėjęs visas gyvūnų būrys.
Jeigu stirna stipriai sužeista, ją pagaus ir sulaikys ir gerai dresuotas jagdterjeras, nepaisant mažo ūgio. Jeigu stirna nubėga, mažo ūgio šuniui ją sulaikyti sunku, todėl paprastai rekomenduojama po šūvio išlaukti, jeigu gyvūnas nepasiliko vietoje, o nubėgo. 15–30 minučių yra optimalus laikas, kad sužeistas gyvūnas pavargtų, prigultų ir gal net nugaištų.
Kai kurie medžiotojai mano, kad stirnai reikia šauti tik į kaklą, bet pažiūrėjus atvaizdą, pasidaro baisu, kokia maža yra gyvūnui mirtina zona. Keli centimetrai į vieną pusę, ir bus peršauta trachėja, o tada be medžioklinio šuns neapsieisi. Keli centimetrai į kitą pusę – ir pataikysi į raumenis, o tai baigsis nemiegota naktimi ir ilgu vijimusi.
Taip pat ir taikantis į kaklo pagrindą: sudrebėjus rankai galima pataikyti per aukštai – į raumenį, kas sukels nereikalingų problemų. Geriausiu atveju medžiotojas su šunimi eis ieškoti, blogiausiu – pamanys, kad prašovė. Kad šautų į kaklą, medžiotojas turi būti itin užtikrintas savo šaudymo įgūdžiais ir gebėjimais.
Optimalus pataikymas, kad šūvis būtų mirtinas, o žala mėsai minimali, yra būtent už mentės – plaučių ir širdies srityje. Šiuo atveju didžiausias iššūkis yra nustatyti, ar gyvūnas prieš medžiotoją stovi tiksliai šonu. Jeigu stirna stovi kampu, pataikius už mentės kulka gali išeiti pilvo ar mentės srityje. Norint visiškai sustabdyti gyvūną, reikia sėkmingai pataikyti į mentę, bet tada bus daug kaulų atplaišų.
