Jis nėra, bet kartu ir yra medžiotojas. Išbandęs įvairių profesijų, pradėjęs ir paskui pardavęs kelias įmones, kol galų gale rado svarbiausią savo gyvenimo darbą – peiliadirbystę. Kaip Andrius Tricius tapo vienu geriausių peilių meistrų Baltijos šalyse ir išgarsėjo Europoje bei pasaulyje? Kaip atsiranda idėjos, jo peilių dizainas ir funkcinis tobulumas? Aišku, gyvenimo mokykla, darbo patirtis, teisingi sprendimai… O kaip tampama meistru? Štai TRC Knives įkūrėjo ir meistro Andriaus Triciaus istorija.
Dar nesu medžiotojas
Nėra laiko! Katastrofiškai trūksta laiko, nors gana dažnai su draugais važiuoju į medžioklę su varovais. Turiu daug draugų medžiotojų. Taip pat darbas, šeima ir kiti hobiai. Kad taptum medžiotoju, juk reikia mokytis, o tam šiuo metu neturiu laiko, bet apie tai vis pagalvoju. Greičiausiai būsiu medžiotojas.
Kokas
Gimiau Ukmergėje 1979 metais, čia ėjau į darželį ir mokyklą. Paskui įstojau į Klaipėdos laivininkų mokyklą, kur baigiau laivo virėjo – koko – specialybę, bet šis darbas mane mažai domina. Dirbant laive reikia per daug laiko praleisti atskirai nuo šeimos. Deja, mokslo prasme ši mokykla man beveik nieko nedavė, nes ten mokoma maisto gamybos ir patiekimo kultūra buvo valgyklos lygio. Jeigu nori pagaminti ką nors skanesnio ir įdomesnio, reikia galvoti pačiam.
Mokytis rimtesnėje virėjų mokykloje nepradėjau, nes dirbti virėju irgi nenorėjau. Dvylika valandų stovėti prie viryklės ir gyventi rutina? Namuose su dideliu malonumu gaminu šeimai ir besisvečiuojantiems draugams. Iš dalies todėl ir tapau peilių meistru – paimu į rankas peilį ir norisi, kad jis būtų aštrus, kad dirbtų.
Statybininkas
Gyvenau Didžiojoje Britanijoje, Londone dirbau statybose dailide. Kaip ir visi, išvažiavau uždarbiauti. Iš pradžių planavau padirbti pusę metų ir iš karto grįžti, bet likome aštuonerius metus. Vaikai ten gimė. Toje šalyje viskas priklauso nuo tavęs paties, nuo to, kaip dirbi, – ir atlyginimas, ir vadovybės požiūris. Kiti dirbo prisiversdami ir visuomet stengdavosi išsisukti. Man patinka įsigilinti į bet kurią veiklą ir pasiekti geriausią galimą rezultatą. Kai į darbą įdedi sielą, ir laikas praeina nepastebimai.
Įmonė, kurioje dirbau, statė pirmąjį gyvenamąjį bokštą pastatų komplekse Canary Wharf, Londone, Temzės pakrantėje. Šiame unikaliame daugiaaukštyje yra net kino teatras, sporto ir sveikatos centras, konferencijų patalpos. Vaizdai iš viršutinių aukštų tiesiog unikalūs. Statėme oro uosto terminalą Anglijos sostinėje ir dar daug didelių ir įdomių objektų. Citigroup banko pastate įrengiau pakabinamas metalines lubas.
Daug kur esu dirbęs. Paskui žiūri filmus ar žinių laidas ir matai paties statytus namus… Londonas yra atšiaurus miestas. Ten reikia dirbti. Namai, darbas, namai, darbas. Jeigu nedirbi, negali susitvarkyti su kasdienėmis išlaidomis, kurios ten labai didelės. Gyvenimas brangus, bet galima ir gerai uždirbti.
Daugelis negrįžta į Lietuvą, nes Anglijoje gyvenimas paprastesnis. Tu neturi kasdien skaičiuoti, galvoti, ką gali sau leisti, ko ne. Grįžti į Lietuvą reiškia vėl būti nežinioje dėl ateities. Anglijoje uždirbdavau po 150 svarų per dieną. Tarsi geras pelnas, bet… Eini į darbą ir nori, kad diena, gyvenimas greičiau praeitų. Neįdomu. Tiesiog visa tai atsibodo ir grįžome į Lietuvą. Atidarėme kavinę, paskui buvo picerija ir automobilių plovykla. Kai supratau, kad galėsiu išgyventi ir aprūpinti šeimą, darydamas peilius, visas kitas įmones pardavėme. Žmona turi savo firmą – išskirtinę damų aprangos parduotuvę, butiką, kur galima įsigyti Lietuvos dizainerių sukurtų drabužių.
Inovatorius ir peilių meistras
Man patinka meistrauti įvairius daiktus. Įsigilinu, ištiriu visus niuansus ir galiu išmokti bei padaryti bet ką! Man tai patinka ir domina. Ir dirbant statybose galima sugalvoti daug būdų, kaip padaryti darbą greičiau ir geriau. Jokių išankstinių žinių neturėjau, bet dirbdamas žmogus gauna įgūdžių ir gali padaryti vis daugiau. Galiu pagreitinti procesus, pagerinti darbo kokybę, nes visuomet sugalvoju būdų ir pagalbinių prietaisų, leidžiančių dirbti vis geriau. Esu perfekcionistas. Viskas turi būti arba idealiai, arba niekaip!
Vienas draugas maždaug prieš aštuonerius metus padovanojo man didžiulį Bowie peilį. Kurį laiką jį naudojau, bet tada padariau išvadą, kad tai nėra geriausias peilis. Pradėjau ieškoti internete, domėtis. Supratau, kad geri peiliai negali būti pigūs. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Mano pirmieji peiliai buvo kiek kitokie – buvo aiškiai matyti, kad jie padaryti ne profesionalo rankomis. Reikėjo pirkti įrangą, kuri kainavo 1500 svarų. Turėjau nuspręsti, ar noriu daryti peilius. Ilgai svarsčiau, bet kai sprendimas buvo priimtas, toliau viskas buvo aišku. Pasinėriau į šią profesiją šimtu procentų ir dirbu jau aštuonerius metus. Dabar mano įmonėje dirba šeši žmonės: du biure ir keturi dirbtuvėje. Pats neturiu laiko daryti peilius nuo A iki Z, bet visus procesus kontroliuoju, patikrinu kokybę ir paskutinį, svarbiausią visų peilių aštrinimą darau pats. Man svarbu, kad kiekviena smulkiausia detalė būtų padaryta ir apdorota tinkamai, kiekvienas peilis turi būti idealus.
Stilius ir medžiagos
Mano peilių stilius susiformavo kažkaip savaime. Mano supratimu, peilis turi būti patogus, funkcionalus ir gražus. Anksčiau bandžiau rankenoms naudoti medieną ir ragą, tačiau tai labai nepatvarios medžiagos – nėra 100 procentų garantijos. Mediena sausumoje susitraukia, drėgmėje išbrinksta. Ir ragas, ir mediena trūkinėja, su jais dirbti nepatogu. Yra buvę taip: darai peilį, įdedi laiko ir visą sielą, beveik baigi poliruoti rankeną ir žiūri – plyšys!
Viską tenka pradėti iš pradžių. Man patinka, kai peilis ir po dešimties metų yra toks pats gražus ir funkcionalus, kaip tuomet, kai padedi į šoną kaip baigtą. Todėl rankenoms naudoju tekstolitą G10 arba Micarta, kurie yra daug patvaresni nei natūralios medžiagos. Tekstolito užsakau iš Amerikos, nes pačiam ką nors tokio gamintis būtų per brangu. Reikėtų išmokti technologiją ir pirkti gamybos įrangą. Kadangi įmonė kol kas ne tokia didelė, kad pasigamintų tekstolito savo reikmėms, labiau apsimoka užsisakyti iš užsienio. Štai peilių makštys yra iš Kydex – termoplastinio akrilo polivinilchlorido.
Peilių geležtėms TRC Knives naudojame švedų miltelinį plieną M390 ir ELMAX, kurie yra geriausių pasaulio plieno rūšių dešimtuke. Milteliniam plienui gaminti yra sukurta labai sudėtinga technologija ir procesas vyksta 200 laipsnių šalčio temperatūroje. Apie visą procesą geriau paskaityti internete, nes pasakojimas užimtų daug vietos. Įmonė perka didelius miltelinio plieno lakštus. Meistrai lazeriu ar vandens slėgio įrenginiu išpjauna iš jo būsimų peilių ruošinius. Bet tai tik pradžia – kiekvieno peilio kūrimas yra ilgas procesas su daug etapų, kur svarbus kiekvienas mažiausias niuansas.
Kalvio ir peilių meistro darbas klasikiniu supratimu nėra mano pašaukimas. Čia reikia pačiam virti plieną, kalti. Ir dizainas būtų kitoks. Reikėtų naudoti medieną, odą, ragą. Tai tiesiog ne man!
Kaip pardaviau savo pirmuosius peilius, tiesą sakant, neatsimenu. Dauguma peilių atitenka medžiotojams – parduodu arba duodu išbandyti. Su jais – savo draugais ir kitais medžioklės entuziastais – konsultuojuosi, teiraujuosi jų komentarų apie mano peilius, stengiuosi patarimus panaudoti, kad peiliai taptų vis geresni, patogesni. Iš pradžių peilių kainos buvo ne per didelės, tik tiek, kiek kainuoja medžiagos. Ir medžiotojams gerai, ir man gerai, nes realizacija vis augo. Tam tikru metu supratau, kad nebegaliu spėti pagaminti tiek, kad patenkinčiau paklausą. Tada pradėjau ieškoti darbuotojų. Reikia pripažinti, kad jau nuo pat pradžių žinojau, kas ir kaip įvyks. Taip būna. Žinai, kad tai tau skirta veikla ir viskas pavyks.
Pirmoji parduotuvė, kur pardaviau savo peilių, buvo Oksalis. Pažinojau jo savininką ir įkūrėją Gytį Misiukevičių. Padariau peilių oranžinėmis rankenomis. Gytis sakė, kad tokie netiks, nes jo klientams patinka mediena. Sakiau, kad nieko tokio, kad vis tiek paimtų ir pabandytų klientams parduoti. Po savaitės paskambino iš Oksalio ir pranešė, kad mano peiliai su ryškiomis rankenomis patys populiariausi. Oranžinė juk medžiotojų spalva – tokį peilį lengva rasti, jis išsiskiria. Taip ir pradėjau. Dabar patarimų nebeprašau, viską sugalvoju pats. Kaip jaučiu, taip ir dirbu, ir paprastai mano idėjos pasirodo esančios teisingos.
Pats sugalvojau visus savo dabartinius peilius. TRC Knives gaminius būtų galima pavadinti medžiokliniais, išgyvenimo, taktiniais peiliais, ir juos galima panaudoti bet kurioje šių sričių. Grynai medžioklinis peilis, pavyzdžiui, skirtas lupti, aišku, yra kitoks. Jis nėra toks gražus ir naudojamas tik konkrečiai paskirčiai. Man atrodo, kad peilis turi būti universalus. Lietuvoje dirbame su Oksaliu, Survival ir Armijai ir civiliams.
Užsienyje
Prekybininkų specialiai neieškojau. Visi patys rašo, skambina. Pavyzdžiui, kas nors įsigyja peilį, paskui forume parašo, kad yra patenkintas pirkiniu, ir papasakoja savo patirtį. Taip informacija patenka į pasaulį. Kiti medžiotojai pradeda domėtis, paskui skambina ir prekybininkai. Yra daug parduotuvių, parduodančių mano peilius, pavyzdžiui, Skandinavijoje tai Lamnia parduotuvės. TRC Knives galima įsigyti Baltarusijoje, Bulgarijoje, Kanadoje, Kinijoje, Australijoje, Anglijoje, Čekijoje, Ispanijoje, JAV, aišku, kaimyninėje Latvijoje ir daug kur kitur pasaulyje. TRC Knives pagamina apie 100 peilių per mėnesį. Iš principo esame pasirengę gamybą didinti.
Personalas
Kai nusprendžiau samdyti žmones, daug kur dėjau skelbimus. Apskritai esu pirmasis Lietuvoje, priimantis žmones dirbti peilių dirbtuvėje. Reikalavimai buvo labai paprasti: bent elementarus darbo su metalu supratimas. Apie peilius skelbime nebuvo nė žodžio. Tada asmeniškai susitikau su kandidatais, kalbėjausi, pasirinkau. Vienas vaikinas dirba pas mane jau šešerius metus, bet ne visuomet viskas ėjosi sklandžiai. Pradėjo dirbti, viskas pavyko, bet vieną kartą pranešė, kad išeis iš darbo. Jis netikėjo, kad mano įmonė išaugs iki dabartinio lygio. Kiekvienas darbuotojas nori garantijų. Žmonės nori tikėti, kad šis darbas bus ir rytoj, ir poryt.
Pas mus kaip namuose – nėra direktorių ir pavaldinių, bet yra tarpusavio pagarba. Niekas neskaičiuoja, kas ir kada atėjo, kiekvienas pats pažymi, kad ateina ir išeina. Svarbiausia, kad darbas padarytas, o rezultatas kokybiškas. Iš viso tik du ar trys žmonės išėjo iš TRC Knives. Darbuotojai pernelyg nesikeitė, dėl to man pasisekė. Žmonės yra skirtingi: kitiems tokios darbo sąlygos, kai pats esi sau šeimininkas ir niekas nereikalauja iš tavęs griežto paklusnumo, nepriimtinos. Tokiems darbuotojams geriau sekasi didelėje gamykloje, kur griežta tvarka ir priežiūra. Pagrindinis mano reikalavimas yra būti sąžiningam. Įvairiai būna, bet svarbiausia, kad žmogus sąžiningai papasakoja, kas vyksta. Tada su juo elgiesi supratingai.
Draugai medžiotojai ir medžioklė su varovais
Daugelis mano draugų yra medžiotojai. Į medžioklę su varovais pradėjau eiti dar anksčiau nei pradėjau verstis peiliadirbyste, t. y. maždaug prieš dešimt metų, tiksliai tada, kai grįžau iš Londono. Norėjosi žiemą daryti ką nors kitokio. Išeiti į mišką, kaip reikiant pavargti. Varovo darbas medžioklėje turi pridėtinę vertę: turi progą pabūti gamtoje, stebėti gyvūnus. Esu matęs stirnų, briedžių, elnių, šernų, bet vilkų kol kas ne. Jų turbūt retas yra matęs. Dienos pabaiga, kai pavargęs sėdi su draugais prie laužo… Štai kur gyvenimas. Nuo tada, kai pradėjau gaminti peilius, imu juos į medžioklę. Kai dienos pabaigoje medžiotojai apdoroja laimikį, jie mielai išbando mano geležtes. Taip praktikoje galiu sužinoti medžiotojų nuomonę, paklausyti patarimų.
Niekada nebuvo taip, kad mano peilis nesusitvarkytų su užduotimi. Greičiau priešingai – kartais girdžiu medžiotojus skundžiantis, kad peilis per aštrus, kad su juo neįmanoma kokybiškai nulupti gyvūno, nes per dažnai pasitaiko įpjauti odą.
Savo peilius galandu pats ir nemokamai. Medžiotojai atvažiuoja pas mane su savo medžiokliniais peiliais. Kai kurie turi net dešimt peilių ar daugiau. Pagalanda visus iš karto ir paskui naudoja ilgesnį laiką vieną po kito, tada po pusmečio grįžta.
Sūnūs ir darbo auklėjimas
Turiu du sūnus. Vyresniajam šešiolika, jaunesniajam dešimt. Abu sportininkai – vienas žaidžia krepšinį, kitas užsiima dziudo. Ir abu domisi peiliais. Kartą per savaitę jie dvi tris valandas dirba dirbtuvėje, kad užsidirbtų kišenpinigių ir išmoktų amato. Jie pjauna ir iki reikiamo ilgio apdoroja vamzdelius, kurie naudojami peilių rankenoms tvirtinti. Pjauna ir apdegina virvelių, skirtų ant kaklo laikomų peilių makštims, galus. Yra ir kitų darbų, kuriuos galiu jiems patikėti. Taigi taip užsidirba 2,5 euro per valandą.
Aišku, vaikinų mintys skrajoja kitur ir turiu jiems priminti, kad reikia ateiti padirbėti, bet darbą jie atlieka su džiaugsmu ir tvarkingai. Vyresnysis toliau ištisą mėnesį vasarą dirbs dirbtuvėje, darbo diena bus nuo aštuonių ryto iki dvylikos dienos. Svarbiausia, kad jis išmoktų atsakomybės. Pelnas tėra antraplanis laimėjimas. Reikia, kad jis pradėtų gilintis į šį darbą. Lyg ir sakė, kad nori važiuoti į Londoną užsidirbti, bet aš neleisiu. Visi nori uždirbti greičiau ir daug. Sakiau sūnui, kad man reikia padėjėjo – savo atsakingo žmogaus, kuriuo galiu pasitikėti.
Parodos
Jau ketverius metus iš eilės TRC Knives dalyvauja specializuotoje parodoje Helsinkyje, o šiemet pirmą kartą važiavau į JAV, Atlantos mieste vykusią didžiausią pasaulyje geležčių parodą Blade Show. Esame buvę Lenkijoje. Anksčiau pernelyg daug laiko ir pastangų neskyriau dalyvauti įvairiose ekspozicijose. Kaskart reikia pasiruošti tam tikrą kiekį produkcijos. O paskui, kai surandi naujų prekybininkų, gali paaiškėti, kad nesugebėsi atlikti užsakymo. Negalima važiuoti į parodą su keliais peiliais, tam reikia laiko ir papildomų išteklių. Faktiškai tik dabar esame subrendę dažniau pasirodyti peilių gamybai skirtose parodose.
Nauji peiliai
Kiekvieną naują modelį sugalvoju ir pagaminu pats. Po pirmojo prototipo pagaminama dešimt peilių. Naujojo modelio tobulinimas gali trukti metus, dvejus ar net trejus. Šiuo metu yra daugiau nei dešimt TRC peilių modelių. Naujieji peiliai duodami išbandyti medžiotojams. Labai gaila, kad jie patys dažniausiai nežino, ko nori, koks peilis būtų geras, tad tenka pačiam galvoti, išbandyti. Medžioklėje dalyvauju ir apdorojant laimikius, bet tai nėra privaloma. Stebiu medžiotojus, kaip jie dirba su mano peiliais, ir suprantu, kur kažką reikia keisti ar kokia detalė yra tinkama.
Kada nors būsiu medžiotojas
Jeigu kada nors tapsiu medžiotoju, greičiausiai bus gaila medžioti vilką ar lūšį. Man nesinorėtų medžioti tik tam, kad gaučiau trofėjų. Kažkaip teisingiau atrodo sumedžioti tai, ką paskui galima ir suvalgyti. Ir laiko trūkumas man kol kas neleidžia įsitraukti į medžiotojų gretas. Ne tik mokymasis atims laiko, bet ir pati medžioklė. Per medžioklės su varovais sezoną juk reikia važiuoti kiekvieną šeštadienį! Liks dar mažiau laiko šeimai. Tačiau mano draugai medžiotojai nuolat stengiasi mane įkalbėti tapti medžiotoju.
Povandeninis medžiotojas ir gamtos stebėtojas
Labai myliu gamtą. Visus laisvadienius praleidžiu užmiestyje. Ir šiandien su visa šeima esame išvažiavę į gamtą.
Mano pomėgis – povandeninė medžioklė. Nardau nuo penkerių metų amžiaus. Laimė, ši medžioklės rūšis nereikalauja daug investicijų – tik kaukės ir kvėpavimo vamzdelio. Medžioju tik gėlavandenes žuvis ir jūroje nardau tik dėl poilsio. Neseniai buvome Egipte, kur nardžiau Raudonojoje jūroje. Gražu. Bet ir mūsų ežeruose povandeninė gamta nuostabi – tiek daug vandens žolių, didelių ir mažų žuvų. Baltijos jūroje dar nebandžiau medžioti, bijau, kad ten vanduo nebus pakankamai skaidrus, kad ką nors pamatyčiau.
Vandenyje medžioju daug ir reguliariai. Didžiausia lydeka, kurią esu sugavęs, svėrė 4,5 kilogramo. Šamų nesu matęs. Kai kuriems povandeniniams medžiotojams patinka nardyti naktį, bet man tai atrodo sunkus darbas: tamsu, be žibinto nieko nesimato, ir reikia sunkiai vargti pusę nakties, kad sumedžiotum bent vieną žuvį. Be to, kita diena sugadinta, nes būni išvargęs. Man patinka nardyti dieną, kai visas povandeninio pasaulio grožis yra kaip ant delno. Dažnai nardome drauge su sūnumis.
Dabar jau iš anksto žinau vietas, kuriose bus lydeka. Jaučiu jas. Paneriu, apsižvalgau ir matau – čia bus maža žuvis, o tolėliau – didesnė. Negaliu pasakyti, kuo vadovaujuosi, bet aiškiai žinau, kur jų ieškoti, ir randu. Tokiu būdu mūsų stalui esu primedžiojęs gana daug žuvų. Medžioju pneumatiniu povandeniniu šautuvu – harpūnu. Žuvys yra viena pagrindinių mūsų šeimos raciono dalių. Taip pat perkame ekologišką jautieną ir, aišku, valgome žvėrieną.
Kartą buvau parnešęs namo stirną. Nuėmiau bokso kriaušę ir vietoj jos pakabinau stirnos skerdieną. Berniukai padėjo man ją nudirti ir supjaustyti. Galbūt jiems nebuvo malonu, bet tėvui padėjo. Žmona buvo lengvai šokiruota viso to, bet gera mėsa ir jai skanu.
Mokykla ir auklėjimas
Mokykla yra keista įstaiga. Ko visi klausia vaikų? Mokaisi gerai ar blogai? Bet tai neturi įtakos tam, kas ir koks būsi suaugęs. Jeigu mokeisi gerai, galbūt dirbsi gamykloje ir trisdešimt metų atliksi tą pačią funkciją. Pažiūriu į kitus savo amžiaus žmones: kas mokėsi gerai, dabar dirba kam nors kitam arba gyvena skurde; tie, kurie ne visai gerai mokėsi, patys pradėjo savo verslą ir dirba sau.
Pats mokykloje mokiausi blogai! Buvo keletas septynetų… Nuo devintos klasės apskritai nesimokiau, tik nusirašinėdavau. Mokykloje svarbiausia buvo apsukrumas.
Manau, svarbiausia išlaikyti vaikų motyvaciją. Reikia atrasti tai, kas juos domina. Jeigu mano vaikai norės daryti ką nors savo, aš juos remsiu. Svarbiausia, kad jų pasirinkimas būtų tinkamas ir kad jie nepasiduotų. Mokykloje man labiau patiko tie dalykai, kuriuos dėstė linksmi ir draugiški mokytojai. Tačiau dauguma mokytojų buvo kaip tarybiniais laikais. Buvo net tokių, kurie už klaidas mušdavo per pirštus. Taigi mokykla man nekelia malonių prisiminimų. Ir dabar mokyklos užduotis yra užauginti žmones, kurie patys nemąsto ir nesugeba prisiimti atsakomybės. Tokius lengviau ganyti.
Gyvenime svarbiausia daryti viską kuo geriau ir teisingiau, kad pasaulyje būtų daugiau teisybės. Reikia būti sąžiningam prieš save ir pasaulį. Taip galvoju pats ir taip mokau savo vaikus. Tik dėl melo namuose būna ginčų ir keiksmų – ne dėl nusižengimų, o dėl melavimo.
Senatvė
Norėčiau pasistatyti namą miške, kad nieko netrūktų ir galėčiau tiesiog gyventi gamtoje. Taip ir bus, esu tuo tikras! Jeigu ko nors noriu, pradedu daryti viską, kas įmanoma, dirbu, kol pasiekiu, ko trokštu.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
