Pietų Afrikos oriksas yra didelė antilopė ilgais, tiesiais ragais, būdingais tiek patelėms, tiek patinams. Kaip rodo rūšies pavadinimas, jos natūralus arealas yra sausieji Pietų Afrikos krūmynai. Kadangi ši rūšis taip pat yra populiarus ir labai vertinamas medžioklės laimikis, 1969 m. ji buvo introdukuota ir Naujosios Meksikos valstijoje JAV pietvakariuose.
Nuo to laiko praėjo daugiau nei 50 metų, oriksai naujuose namuose prigijo geriau, nei iš pradžių tikėtasi, o jų skaičius ir toliau auga. Dar iki galo neaišku, kokį poveikį jie turės vietinei ekosistemai ilgalaikėje perspektyvoje, tačiau keli iki šiol atlikti tyrimai jau įspėja apie bręstančius nemalonumus.
Oriksai pamėgo įvairias Čihuahua dykumos vietas, kuriose taip pat ganomi ir galvijai. Jei vietovėje gyvena daugiau rūšių, ji gali būti pernelyg nuganoma ir laikui bėgant virsti nevaisingu krūmynu, netinkamu žolėdžiams, kartu apsunkinant gyvulių augintojų ūkinę veiklą. Taip pat manoma, kad sausros laikotarpiu oriksai, ieškodami maisto ir vandens, gali nukonkuruoti vietines rūšis, pavyzdžiui, šakiaragius ir juodauodegius elnius.
Siekiant padėti gyvūnams išgyventi sausros laikotarpius laukinėje gamtoje įrengiamos dirbtinės girdyklos. Tiesa, biologai skaičiuoja, kad šis metodas ne tiek padeda vietinėms rūšims, kiek greičiau leidžia plisti invaziniam oriksui, taip tik pabloginant bendrą situaciją. Kartu prieštaraujama ir drastiškam populiacijos mažinimui – tam yra dvi pagrindinės priežastys.
Visų pirma, žinant, kad ši rūšis buvo įvežta medžioklės tikslais, oriksų medžioklės leidimų pardavimas atneša daug lėšų į biudžetą. Antra, būtent jauni, dar nesuaugę gyvūnai daug dažniau tampa vietinių plėšrūnų medžioklės laimikiu.
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
