Miško kamera užfiksavo šiam metų laikui neįprastą gyvūną. Usūrinis šuo pabudo ir išlindo iš olos. Be to, miško kameros nuotraukose atrodo, kad jis susierzinęs ir kažkur skuba. Įprasta žiemos viešnia šiame miško kampelyje yra lapė. Žinoma, kad lapės su usūriniais šunimis konkuruoja dėl urvų ir maisto išteklių. Ar tikrai nesutarimai su kaimynais pažadino usūrinį šunį?
Usūrinis šuo Nyctereutes procyonoides šaltuoju metų laikotarpiu neįminga į gilią hibernaciją kaip, pavyzdžiui, lokys, o būna vadinamojoje žiemos snaudoje arba torpore. Tai reiškia, kad medžiagų apykaita smarkiai sulėtėja, kūno temperatūra šiek tiek sumažėja, gyvūnas ilgą laiką būna oloje ar slėptuvėje, tačiau gali palyginti greitai pabusti ir atnaujinti aktyvumą.
Tuo tarpu lokys miega tikruoju žiemos miegu. Jo kūno temperatūra ryškiai sumažėja, širdies veikla ir kvėpavimas ženkliai sulėtėja, medžiagų apykaita sumažėja iki minimumo, o gyvūną labai sunku pažadinti. Toks miegas trunka iki pavasario, kai lokio organizmo funkcijos pamažu atsistato ir jis priverstas lįsti iš olos, nes pabunda ir alkio jausmas.
Tuo tarpu usūrinis šuo net ir sniegingą bei šaltą žiemą gali išlįsti iš olos dėl kelių priežasčių.
Pirma, jei oro temperatūra trumpam pakyla, ypač atlydžio laikotarpiais, medžiagų apykaita suaktyvėja ir gyvūnas instinktyviai leidžiasi ieškoti maisto. Net ir gilios žiemos metu kelios dienos su temperatūra arti nulio gali būti pakankamos judėjimui sukelti.
Antra, jei rudenį nebuvo sukauptos pakankamos riebalų atsargos, usūrinis šuo priverstas nutraukti žiemos snaudą ir ieškoti maisto net nepalankiomis sąlygomis. Tokiais atvejais dažniau pastebimi išsekę ar dezorientuoti individai.
Trečia, trikdžiai oloje. Medžioklės spaudimas, plėšrūnų, pavyzdžiui, vilko, buvimas, taip pat žmonių veikla miške gali priversti gyvūną palikti saugią slėptuvę. Ypač tai aktualu tais atvejais, kai ola nėra pakankamai gili ar gerai izoliuota.
Ketvirta, vandens patekimas ir mikroklimato veiksniai. Jei oro temperatūra pakyla, pradeda tirpti sniegas ir į olą priteka vandens arba žymiai padidėja drėgmė, gyvūnas gali palikti olą ir pakeisti buvimo vietą net esant stipriam šalčiui.
Manoma, kad usūrinis šuo yra gyvūnas, kuriam dažni Latvijos atlydžiai ypač kenkia. Būdamas priverstas pabusti ir ieškoti kitos slėptuvės, jis eikvoja papildomą energiją. Jei rudenį nebuvo sukaupta pakankamai riebalų arba žiemos snauda trikdoma dažnai, jis gali neišgyventi iki žiemos pabaigos ir žūti.
Primintina, kad usūrinis šuo yra invazinė rūšis Baltijos šalyse, daranti didelį spaudimą smulkių gyvūnų ir ant žemės perinčių paukščių populiacijoms. Jo ekologinis plastiškumas yra viena iš priežasčių, kodėl ši rūšis sėkmingai išplito. Gebėjimas prisitaikyti prie oro sąlygų ir nutraukti žiemos snaudą yra adaptyvi savybė, didinanti išgyvenimo galimybes net ir atšiauriomis žiemomis.
Praktikoje medžiotojai neretai pastebi, kad net ir esant ilgalaikiam šalčiui bei storai sniego dangai staiga atsiranda šviežių pėdsakų prie šėrimo vietų ar vandens telkinių. Tai nereiškia, kad usūrinis šuo nesnaudė, o tik rodo, jog dėl tam tikrų priežasčių jis pabudo ir yra priverstas ieškoti maisto.
Du mangutai ir vienas barsukas. Kurioje pusėje bus pergalė?
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
