Tekstas: Mindaugas Jablonskis
Nuo 2021 m. kovo 6 d. liberalizuotos elninių patinų – briedžių, tauriųjų elnių, danielių ir stirnų – medžioklės nuostatos, panaikinant draudimą medžioti labai perspektyvius ir perspektyvius patinus. Taip Lietuva dar vienu žingsniu medžioklėje priartėjo prie ES ir Amerikos elninių medžioklės kultūros.
Elninių atrankinės medžioklės nuostatų projektą Aplinkos ministerija pradėjo derinti 2020 m. sausio 31 d., pakoregavo 2020 m. lapkričio 9 d. ir po daugiau kaip metų derinimo patvirtino 2021 m. kovo 6 d., prieš stirninų medžioklės pradžią.
Dabar medžiotojų klubai gali laisvai spręsti, kaip įgyvendinti rekomendaciją nemedžioti labai perspektyvių ir perspektyvių elninių, nes draudimas panaikintas. Lietuvoje iki afrikinio kiaulių maro (AKM) epidemijos klubuose buvo tradicijų nustatyti papildomą mokestį už šernės sumedžiojimą.
Iš anksčiau girdėti ir 100 litų, ir 1000 litų mokesčiai, 2000 litų – už antrą kiaulę, vėliau 100 litų pakeista į 100 eurų. Tikėtina, kad kai kurie klubai įsives palipdomų mokesčių už labai perspektyvių ir perspektyvių elninių žvėrių sumedžiojimą, tačiau atsižvelgdami į tai, kad perspektyvūs elniniai gali būti atrenkami medžioti, siekiant sureguliuoti elninių žvėrių lyčių santykį, bandos amžiaus struktūrą, populiacijos kokybę ir užkirsti kelią dėl didelio jų tankio daromai žalai žemės ūkio pasėliams ar miškui. Į tai bus atsižvelgta vertinant vietinę situaciją konkrečiame medžioklės plotų vienete. Jeigu priviliojami trys perspektyvūs antramečiai, tai natūralu, kad smulkesnis elnias yra medžiotinas.
Kelios medžiotojų ir klubų trofėjų apžiūros komisijos paklausė Lietuvos medžiotojų draugijos (LMD), kas bus trofėjų komisijai nustačius, kad apžiūrai pateikti ragai ir dantys yra galimai labai perspektyvaus ar perspektyvaus elninio. Atkreipiame visų dėmesį, kad rekomendacija ir draudimas yra visiškai skirtingi dalykai.
Rekomendacijų laikymasis privalomas tik tais atvejais, kai tai tiesiogiai numato įstatymas ar kodeksas. Pavyzdžiui, Administracinių nusižengimų kodeksas numato: „Reikalavimų dėl geležinkelių transporto katastrofos, eismo įvykio ar rikto tyrimo eismo saugos rekomendacijų, jūrų laivo avarijos ar incidento tyrimo saugos rekomendacijų, orlaivio avarijos ar incidento tyrimo saugos rekomendacijų įvertinimo pažeidimas užtraukia baudą“ arba „Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos nustatytų privalomųjų standartų, specifikacijų ar rekomendacijų techninių reikalavimų nesilaikymas užtraukia baudą“.
„Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių ir (ar) kitų medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą“, tačiau atrankos rekomendacija nėra reikalavimas, todėl aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai nuo 2021 m. kovo 6 d. nebeturi teisinio pagrindo bausti ar įspėti medžiotojo net už labai perspektyvių ir perspektyvių elninių sumedžiojimą.
Medžiotojų klubai ir trofėjų apžiūros komisijos gali nustatyti didesnį mokestį už labai perspektyvių ir perspektyvių elninių ragų apžiūras, kad skatintų laikytis rekomendacijos, bet atsižvelgus į tai, kad atrankos kriterijai yra ne tik kaukolė, ragai ir dantys, bet ir kiti išoriniai požymiai bei priežastys, įskaitant bandos dydį ir potencialią žalą pasėliams bei miškui, trofėjų apžiūros komisijos gali būti tik pagalba medžiotojui ir medžiotojo klubui nustatant, ar ragai ir dantys galėjo priklausyti labai perspektyviam ar perspektyviam elniniam žvėriui.
Jeigu aplinkos apsaugos pareigūnas dėl to persekiotų medžiotoją ar apžiūros komisiją, galite kreiptis į LMD pagalbos el. paštu info@medziotojudraugija.lt. LMD jau turi patirties administracinių ginčų komisijoje ir teisme dėl trofėjų apžiūrų organizavimo nuostatų, tad galėtų prisidėti prie gerosios aplinkos apsaugos inspektorių ir teismų praktikos dėl trofėjų apžiūrų formavimo.
Elnių rujos metu miške stebint patinų dvikovas ar elnius aptvare ne vienam medžiotojui ar elnių augintojui teko pastebėti, kad elnias masyviausiais ragais kartais natūralios atrankos būdu miške ar aptvare pralaimi konkurenciją dėl patelių arba net neturi tokios potencijos ir ambicijos, kaip elnias su lengvais ragais. Ne visiems elniams potencijos užtenka tiek ragams auginti, tiek ir aktyviai bei sėkmingai rujai.
Mokslininkai taip pat pradeda pripažinti, kad bioįvairovė reikalinga ir tos pačios, pavyzdžiui, tauriųjų elnių rūšies viduje. Vien masyvių, taisyklingų ragų tauriųjų elnių veisimas ir saugojimas būtų žalingas jų genofondui. Tas pats taikytina briedžių ir stirnų rūšims.
Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos medžiotojai pradėjo važinėti po senąją Europą ir pastebėjo, kad kitur nėra nei privalomų metinių ragų apžiūrų, nei tokių kaip lietuviškos atrankos taisyklių.
Selekcininkų kursuose Lietuvoje teko girdėti, kad Lietuvos atrankos taisyklės yra vokiškos tradicijos, bet kaip dabar aiškėja, „vokiška tradicija“ – iš Vokietijos Demokratinės Respublikos, Rytų Vokietijos, o laisva Vokietija (Vokietijos Federacinė Respublika) apie draudimą medžioti perspektyvius žvėris nieko nežino. Vis dėlto net Štazi saugumo policijos valdomoje VDR už neteisingai sumedžiotą žvėrį nebūdavo atimami automobiliai ar ginklai.
Vieni iš Lietuvos elninių atrankos veteranų R. Baleišis, P. Bluzma ir L. Balčiauskas savo 1987 metų knygoje Lietuvos kanopiniai žvėrys nurodo šią „vokišką tradiciją“ patvirtinančią literatūrą: L. Briedermann Jagdtrophäen (Medžioklės trofėjai), Berlynas, 1979; H. Stubbe Buch der Hege (Apsaugos knyga), Berlynas, 1981; E. Wagneknecht Die Altersbestimmung des erlegten Wildes (Sumedžioto žvėries amžiaus nustatymas), Berlynas, 1972; Bewirtschaftung unserer Schalenwildbestände (Mūsų kanopinių žvėrių atsargų valdymas), Berlynas, 1978; Rotwild (Elnias), Berlynas, 1981. Kitos nurodytos vokiškos knygos leistos Hamburge, Berlyne, t. y.
Vakarų Vokietijoje, kur lietuviškas „kanopinių žvėrių atsargų valdymas“, kai valstybiniu lygiu draudžiama medžioti perspektyvius elninius, nežinomas. Dėl šios priežasties tikėtina, kad „vokiška tradicija“ į Lietuvą atvežta iš Rytų Vokietijos, nes mokslas, studijos, kultūra ir tradicijos iš Vakarų Vokietijos buvo atitvertos geležine uždanga ir Berlyno siena, o okupuoti lietuviai negalėjo mokytis Vakarų Vokietijoje. Tikimės, kad Lietuvos kanopinių žvėrių atrankos veteranai dar papasakos, kaip į Lietuvą atkeliavo ši „vokiška tradicija“.
Trofėjų apžiūrų rezultatai Lietuvoje visad buvo tyliai boikotuojami tiek mokslininkų, tiek ir valdžios, nes tik Lietuva turėjo unikalią vietinę „draudimo medžioti perspektyviuosius“ tradiciją, kuri kitur Europoje buvo nežinoma ir nesuprantama, nepristatoma Europos ar Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos (CIC) konferencijose, todėl natūralu, kad visa Lietuvos ragų apžiūrų medžiaga gulė tik į stalčių.
Nebuvo išleista jokios atnaujintos metodinės literatūros, statistikos ar rezultatų, o medžiotojai selekcininkai toliau mokėsi iš sovietmetį menančių nespalvotų knygų (be spalvotų nuotraukų). Elnių ir briedžių Lietuvoje nepaliaujamai daugėjo, nors kolūkiai ir buvo sugriauti.
Medžiotojų svajonė priauginti elninių masyviais ragais dėl trofėjų dar 30 nepriklausomybės metų buvo palaikoma draudimu medžioti „perspektyvius“ individus, trofėjų ekspertų ir draugijų noru gauti pajamų už papildomus kursus elninių selekcininkams ir CIC atestacijas, bet Europoje unikalios „vokiškos tradicijos“ sėkmės rezultatų Lietuvos ragų matuotojai ar mokslininkai negalėjo net parodyti. Aplinkos ministerijoje esame girdėję, kad trofėjų apžiūrų rezultatai buvo panaudoti tik keletui studentų magistro ar bakalauro darbų.
Iš kaimyninių valstybių medžiotojų esame girdėję, kad medaliniai trofėjai sudaro apie 15 proc. Paėmus ankstesnių metų LMŽD parodų katalogų skaičius apie medalius ir sumedžiojimo skaičius Lietuvoje, išėjo tie patys apytiksliai 15 proc. medalinių trofėjų.
Selekcininkų kursus vedę CIC vyresnieji tarptautiniai trofėjų teisėjai veteranai niekur iki šiol oficialiai ar moksliniuose straipsniuose nepaaiškina, kodėl su unikalia lietuviška atranka turime tuos pačius medalinių trofėjų rezultatus kaip estai, latviai ir lenkai, medžiojantys be specialaus selekcininkų mokymo, privalomų trofėjų apžiūrų, baudų, draudimų medžioti perspektyvius individus ir kitos inspekcijos.
Iš trofėjų apžiūrų CIC teisėjų veteranų teko išgirsti pasakas primenančių paaiškinimų, kad Estijoje silpni elniniai žiemą iššąla natūraliai, Latvijoje ir Lenkijoje dar kažkas natūraliai nutinka, o tik gamtos ir Dievo nuskriaustoje „Marijos žemėje Lietuvoje“ be selekcijos, privalomų trofėjų apžiūrų, valstybinės priežiūros ir baudžiančių valstybės pareigūnų nebūtų nė tokių trofėjų rezultatų, kaip dabar. Tai labiau propaganda, labai panaši į lysenkizmą, kur tyrimo rezultatų nėra, jie nuslėpti arba neatitinka elementarių moksliškumo standartų.
Su elninių atranka 2018 metais Lietuva tapo šalimi, turinčia apie 73 CIC matuotojus-teisėjus iš 622 CIC matuotojų, veikiančių 24 šalyse, įskaitant 54 teisėjus. Kitos Europos šalys turi nuo 1 iki 10–12 matuotojų. Nors Lietuva turi daugiausia pagal Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos (CIC) medžioklės trofėjų vertinimo formules atestuotų asmenų (CIC medžioklės trofėjų ekspertai, sertifikuoti CIC matuotojai, CIC vyresnysis tarptautinis trofėjų teisėjas), masyvūs elninių ragai auga ten, kur tinkamas dirvožemis, pašaras ir elninių genetika, o ne ten, kur daug ragų matuotojų ar gamtos apsaugos inspektorių.
Nepaisant iš Rytų Vokietijos importuotos tradicijos, kol kas Lietuvoje nepavyko rasti kokių nors mokslinių darbų ar oficialios statistikos, kurie patvirtintų, kad dėl „draudimo medžioti perspektyviuosius“ buvo pasiekta CIC trofėjų rekordų ar išskirtinių Lietuvos trofėjų rekordų.
Medžiotojų selekcininkų paskaitose dogmatiškai, net be rašytinės medžiagos ir objektyvios argumentacijos, tik iš CIC teisėjo kėdės (lot. sicut pontifex ex cathedra – iš vyriausiojo kunigo kėdės) notifikuojama ir skelbiama, kad be „draudimo medžioti perspektyviuosius“ ir privalomų visų „trofėjų apžiūrų“ net ir esamų CIC medžioklės trofėjų vertinimo rezultatų Lietuva nebūtų pasiekusi.
Buvo bandoma argumentuoti, kad lietuviai kažkokie nesubrendę medžiotojo etikai ir moralei, todėl be muštro, inspekcijų ir priežiūros išpyškins perspektyvius veislinius patinus. Gana vokiškos medžioklės kultūros kaimyninėje šalyje Latvijoje, kurioje niekada nebuvo „draudimo medžioti perspektyviuosius“, o CIC medžioklės trofėjų vertinimo rezultatai nėra blogesni už Lietuvos.
Medžioklėtvarka, gamtosauga ir mokslas apie laukinius žvėris Lietuvoje vis dar apipančiotas „stalininio kūrybinio lysenkizmo mičiurinizmo“ toksinų likučiais, kur aplinkosaugos, medžioklės projektai ar mokslinių bandymų rezultatai nėra objektyvūs ir moksliškai patikimi, o medžioklėtvarka ir gamtosauga kūrybiškai pritaikoma pagal konjunktūros poreikius ir madas tų, kurie garsiausiai rėkia, sukuriant rezultatus, kurių reikia šrioderizuotos Europos aplinkosaugos idėjoms pagrįsti ir ES lėšoms įsisavinti.
Galimai taip nutiko su 2012–2015 metais Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) vykdytu projektu Retų rūšių apsaugos ir invazinių rūšių gausos reguliavimo priemonių įgyvendinimas, kuriame aplinkos ministro kabinetas sukūrė tokį „lysenkišką“ juodojo gandro lizdų statymo, plėšrūnų ir invazinių mangutų medžioklės ir gausos reguliavimo pagrindimo, finansavimo ir rezultatų nustatymo mechanizmą, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai teko atlikti kratas LMŽD projekto rezultatams nustatyti.
Lysenkizmas ir dabartiniais laikais Vakaruose yra mokslininkų-socialistų ir kairiųjų ekstremistų pažiūrų dominuojamų universitetų problema, kur pasireiškia pseudomoksline sėkmės propaganda, fiktyviais eksperimentų rezultatais slepiant nesėkmingus rezultatus arba juos net klastojant. Kūrybiniu lysenkizmu iki 2021 m. kovo 6 d. buvo paremti ir Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatai.
2020 m. lapkričio 9 d. valdančiųjų partijų pasirašyta koalicijos sutartis numatė, kad bus įstatymų pakeitimai, leidžiantys užtikrinti dekomunizaciją, kas koreliuoja su aplinkos ministro 2021 m. kovo 6 d. medžioklės liberalizavimu, dekomunizuojant elninių patinų – briedžių, tauriųjų elnių, danielių ir stirnų – medžioklę. Tai sudarys galimybes atsisakyti blogų trofėjų apžiūrų tradicijų, diskriminacijos, nepotizmo, kai reikėdavo arba bausti už perspektyvius ragus, arba neįmatyti perspektyvumo ir apžiūrėti tik dėl akių, dėl pliusiuko, neketinant sukurti objektyvių rezultatų ar teisinių pasekmių.
Dėl to Lietuvos piliečiai buvo diskriminuojami, nes užsieniečiui užtekdavo kelių minučių selekcininko kursų prieš medžioklę, o Lietuvos piliečiams kaip Eglei žalčių karalienei reikėdavo daryti sunkiai įvykdomas selekcininko užduotis medžioklėje. Pavyzdžiui, žinant, kad šviesoje elniai medžiotojui pozuoja gana retai, medžiotojui tekdavo iš 150 metrų prieblandoje – pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus – apžiūrėti elninių dantis bei ragus ir be naktinių optikų sureguliuoti elninių populiaciją taip, kad nebūtų žalos pasėliams ir miškui.
Kaip Mozė vedžiojo savo tautą po dykumą 40 metų, kad pasikeistų karta prieš įžengiant į Izraelį, taip po pasaulį keliaujantys Lietuvos medžiotojai klaidžiojo 30 metų, kad du naujosios kartos medžioklę reguliuojantys aplinkos ministrai (dabartinis Simonas Gentvilas ir prieš tai buvęs Kęstutis Mažeika) po žingsnelį sugrąžintų elninių medžioklę į teisingas Europos tradicijas ir bioįvairovės saugojimą.
Gal su mažesniais ragais lietuviškam elniui ar briedžiui daugiau lieka potencijos rujai, apie bioįvairovę juokauja medžiotojai. Visada buvo ir bus teritorijų, kur ragai auga geriau dėl dirvožemio ir maisto sudėties, genetikos. Nuo šiol aplinkos apsaugos pareigūnai prioritetą gali skirti aplinkos taršos mažinimui, pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo kontrolei.
O trofėjų apžiūras atliks medžiotojų asociacijos, kaip tai įprasta normaliame pasaulyje, kad geriausius trofėjus atrinktų nacionalinei trofėjų parodai, kuriose tokie trofėjai bus oficialiai išmatuoti pagal medžioklės trofėjų vertinimo formules, kad būtų apdovanojami nacionaliniais medžioklės čempionų ir prizininkų medaliais.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
