Šunys

Draugiškas ir lengvai dresuojamas vokiečių jagdterjeras0

Nuotrauka: Linda Dombrovska

Agresyvus su vaikais ir kitais namų augintiniais, nepakantus, kovingas, nepaklusnus… Ko tik neteko girdėti apie šį šunį! Iš tiesų viskas yra priešingai! Jagdterjero veislės standartuose minima, kad šuo yra protingas ir lengvai dresuojamas. Šis nedidelis trumpaplaukis arba lygiaplaukis medžiotojas lengvai prisitaiko prie reikalavimų, yra pozityvus socialinėje terpėje ir labai pravartus bet kokioje medžioklėje.

Istorija

Jagdterjerai yra viena naujausių medžioklinių veislių. Ji išveista tikslingai dirbant, ir šis darbas yra moksliškai dokumentuotas. Buvo sumanyta sukurti universalų ir nepatrauklų medžioklinį šunį. Praeito amžiaus pradžioje pradėjo populiarėti šunų parodos, kurios palietė ir medžioklines veisles, pavyzdžiui, ryškiuosius ir elegantiškuosius foksterjerus. Matydami, kaip ši veislė skyla, jagdterjero veisėjai susivokė ir nustatė gairę, kad jų tik medžioklei norimas sukurti šuo negali būti dailus. Šiais laikais gerai žinome, kas vyksta su vizualiai patraukliomis medžioklinių šunų veislėmis…

Vokiečių mokslininkas Lutzas Heckas buvo Berlyno zoologijos sodo įkūrėjas. Mokslui jis žinomas tuo, kad sugebėjo atgaivinti dvi išnykusias gyvūnų rūšis – taurus ir tarpanus. Pirmieji yra dideli laukiniai jaučiai. Antrieji yra laukiniai miško poniai. Tarpanai yra viena arklio evoliucijos grandžių. Šie gyvūnai seniau buvo praktiškai visiškai išmedžioti, bet jų rūšis buvo atnaujinta, atidžiai atrinkus individus, turinčius literatūroje aprašytų požymių.

L. Heckas dalyvavo ir atgaivinant kvagas – išnykusį zebrų porūšį. L. Heckas domėjosi genų inžinerijos idėjomis ir pradėjo terjerų selekciją. Jis išveisė juodą dėmėtą terjerą, panašų į mūsų laikais žinomą Paterdeilo terjerą. L. Heckas pristatė savo darbo rezultatus ir įtikino būsimus partnerius Rudolfą Friesą, Walterį Zangenbergą ir Carlą-Erichą Grünewaldą sukurti tikrą vokiečių medžioklinį terjerą, kuris galėtų konkuruoti su amerikiečių ir britų šunimis. Priminsime, kad veislės formavimas vyko praėjusio šimtmečio pradžioje, kai Vokietijoje vešėjo nacionalizmo ir tautos savitumo idėjos. L. Heckas ir jo brolis Heinzas pažinojo Adolfą Hitlerį ir Hermanną Göringą.

Po Pirmojo pasaulinio karo medžiotojai ir kinologai R. Friesas, W. Zangenbergas ir C. E. Grünewaldas nusprendė įsitraukti į terjero veislės kūrimą. Berlyno zoologijos sodo vadovas L. Heckas padovanojo veislės kūrimo iniciatoriams keturis juodrudžius šunis, kurie buvo grynakraujų foksterjerų palikuonys.

Prasidėjo kruopšti, pedantiška atranka. Vėliau vienas veislės kūrėjų rašė, kad tarpusavio poravimas nedavė rezultatų. Išvaizda buvo toli norimos, o darbinės savybės buvo tik geros, bet ne puikios. Taigi kuriant jagdterjero veislę pradėta naudoti gerai išdresuotus medžioklinius foksterjerus. Juoda spalva liko dominuojanti, o darbinės savybės pagerėjo. Kuriant veislę dalyvavo ir velšterjerai bei kitos veislės. Buvo laikotarpių, kai veisykloje vienu metu gyveno apie 700 šunų. Nė vienas jų nebuvo atiduotas ar parduotas. Netikę veisti individai buvo pašalinti vokišku pragmatiškumu.

Po dešimties metų darbo veislė buvo daugiau ar mažiau susiformavusi.

Vokiečių jagdterjerų klubas įkurtas 1926 metais. Dėl augančio nacionalizmo ir visa, kas vokiška, aukštinimo jagdterjerai greitai išpopuliarėjo savo kilmės šalyje, taip pat užkariavo likusią Europą, o vėliau JAV ir TSRS.

Laikymas, charakteris

Tai visiškai lankstus šuo. Prisitaiko prie bet kokių sąlygų ir darbo specifikos. Toleruoja žemą temperatūrą, bet jo negalima laikyti voljere. Lygiaplaukio jagdterjero vilnos nereikia prižiūrėti, pereinamojo tipo ir trumpaplaukius šunis galima iškedenti, kad būtų suteikta estetiškesnė išvaizda prieš parodas ar vasaros pradžioje. Šuo nedidelis, ėda mažai ir nėra išrankus.

Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) svetainėje publikuotas jagdterjerų veislės standartas. Apie šuns charakterį rašoma: drąsus, uolus, ištvermingas, gyvybingas, darbštus, patikimas ir (dėmesio!) socialus, lengvai dresuojamas ir neagresyvus. Tame pačiame standarte, kuris yra veisimo pagrindas, rašoma, kad pernelyg agresyvūs ar kuklūs šunys, nekalbant apie individus, turinčius rimtų išorės trūkumų, negali dalyvauti veislės darbe!

Apie buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje gyvenančius jagdterjerus ir jų augintojus sklinda neigiamų mitų – šunys esą netinkami, agresyvūs, negalintys gyventi šeimoje. Tokia pati ir buvusios TSRS kaimyninių šalių medžiotojų nuomonė ir patirtis, galima sakyti – net požiūris. Tačiau retas kuris nori žinoti tiesą, kad šis šuo gali būti kitoks!

Lietuvos jagdterjerų augintojų klubo (LJAK) vadovas Raimondas Cvirka
Jagdterjeras visuomet buvo griežtai tik medžioklinė veislė. Žinoma, ir šiems šunims reikalingi išorės vertinimai, kad šunys dalyvautų veisime. Taigi medžiotojams tenka lankytis parodose.

Kelerius pastaruosius metus Lietuvoje jaučiami nauji vėjai. Penkios ar šešios moterys iš klubo įsigijo jagdterjerus ne medžioklei, o kaip kompanionus. Dalis paimti dalyvauti šunų sporte – vikrumo, kanikroso ir kitokiose varžybose, taip pat bėgti greta orientavimosi varžybose. Kiti šunys atiteko medžiotojų dukterims, kurioms ši veislė gerai žinoma ir suprantama. Šuo yra kompaktiškas ir energingas. Be to, damoms patinka jų charakteris – mažas šuo su didele širdimi, drąsus, galintis apsiginti, nenuilstantis ir labai smagus. Laimė, tokių jagdterjerų nėra daug, nes daugumai žmonių veislė nėra patraukli. Ir tai labai gerai! Kitaip jagdterjerus ištiktų kito terjero likimas. Lietuvoje ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti dirbančius foksterjerus. Tačiau parodose jie dalyvauja labai aktyviai. Foksterjero vilna ilgesnė, ji apipjaustoma, kartais apkarpoma. Šie šunys yra spalvingi, simpatiški ir iš jų lengva padaryti parodų lėlytę.

Su jagdterjerais yra visiškai kitaip. Šie šunys pagarsėję kaip laukiniai, nekontroliuojami, agresyvūs medžiotojai, pasirengę sudraskyti bet ką – nuo namų katės iki karvės, medžioklėje pjauna visus kitus šunis, lenda į urvą, kol kyšo tik pasturgalis – barsukas nudrasko snukį, nes šuo pasiekia artimą kontaktą, tačiau bare nubėga paskui pėdsakus ir grįžtančio reikia laukti pusę dienos…

Kol nenuvažiavau į Vokietiją, maniau, kad jų šunys niekuo nesiskiria, ir kalbas, kad ten jagdterjerai yra ramūs, paklusnūs ir neagresyvūs, laikiau blefu. Juolab todėl, kad buvome pakvietę Vokietijos ekspertus teisėjauti specialioje mūsų parodoje, kurioje dalyvavo 46 jagdterjerai. Mes pademonstravome savo šunų darbo įgūdžius. Pirmą kartą besisvečiuojantys ekspertai sakė, kad lietuvių jagdterjerai darbu ir išore niekuo nesiskiria nuo vokiečių. Vis dėlto tai buvo tik paskatinimas, nes nuvažiavęs į Vokietiją ir pamatęs jų šunis įsitikinau, kad Tarybų Sąjungai buvo parduodami tik veislei netinkantys egzemplioriai, išsigimusio charakterio, psichikos, turintys išorinių trūkumų. Vertingų šunų į užsienį neparduodavo. Dabar esame užmezgę kontaktus su Vokietijos augintojais ir ekspertais ir turime galimybę iš veislės kilmės šalies atvežti bet kokį jagdterjero šuniuką.

Vokietijos jagdterjeras charakteriu gerokai skiriasi nuo Lietuvos, Latvijos, Rusijos šunų. Ten nėra nieko panašaus į mūsų supratimą, kad jagdterjeras viską drasko, beprotiškai puola ant visko, visuomet ir visur, o labiausiai jam rūpi padaryti ką nors bloga. Vokietijos juodieji medžiokliniai terjerai yra labai subalansuoto charakterio ir lengvai dresuojami. Taip pat jie labai protingi. Mes jau numanome, kad šuo medžioklėje paleistas bare tikrai pabėgs visai dienai, tačiau Vokietijoje nieko panašus nėra ir tai neįmanoma.

Taigi pradėjome į Lietuvą vežti terjerus iš Vokietijos veisyklų.

Pirmuosius porą šunų atvežėme prieš aštuonerius metus. Tada greitai supratome, kad visuose naujųjų šunų kilmės pasuose matomi jų vardai ir, kad nesugadintume genetinio fondo Lietuvoje, pradėjome įvežti ir kales. Tada dar jaunus patinėlius, kad susidarytų sveika naujų linijų populiacija. Taip pat pradėjome bendradarbiauti su Ukrainos jagdterjerų veisėjais, nes jie turi labai gerus šunis ir stiprų klubą. Įveždami naujo kraujo siekiame pakeisti jagdterjerų įgimtį, likusią iš tarybinių laikų, pakeisti pačią veislę. Būtent charakterio, darbo instinktų ir įgūdžių prasme.

Jagdterjerai pas mus naudojami dviejų rūšių medžioklėje: urvuose ir bare kaip varovai. Vokietijoje šuo, vengiantis vandens ar einantis į jį nenoriai, laikomas netinkamu veislės atstovu, neprileidžiamas prie darbinių bandymų ir veisimo. Tas pats taikoma, jeigu šuo nesuloja sekdamas pėdsakus. Prisimenu, dar prieš 25 metus Lietuvos šunys eidavo su balsu. Prieš 20 ir 15 metų irgi, bet jau prieš 10 metų situacija suprastėjo.

Daugiau nei pusė šunų neseka pėdsakų balsu. Išsigimė. Nebuvo naujo kraujo, nebuvo tikslingo auginimo programos. Nors išvaizda ir buvo normali. Lietuvoje net nebuvo nė vieno rudo jagdterjero. Tik iš atvežtų šunų retkarčiais gimsta po vieną kitą rudą šuniuką. Vokietijoje, nors standartas leidžia vienoje vadoje vieną ar du rudus šuniukus ir spalva laikoma tinkama, nė vienas rimtas augintojas ar teisėjas rudų šunų nesirenka. Svečiuodamasis nemačiau nė vieno rudo! Kolegos paaiškino, kad rudi šuniukai yra 100 eurų brangesni ir pristatomi kaip kažkas originalaus. Šie šuniukai daugiausia patenka pas jaunas ponias, o ne į medžiotojo namus. Rudas jagdterjeras oficialiai egzistuoja, bet augintojai tokių linijų vengia.

Medžioklinis šuo neįsivaizduojamas be dresūros, instinktų ir darbo savybių. Mūsų klubas palaiko puikius santykius su Lietuvos kinologų draugija (LKD). Kai LJAK prisijungė prie LKD, dėjau visas pastangas, kad lietuvių skalikų, jagdterjerų ir laikų (iš viso keturios veislės) nebūtų leidžiama poruoti be dviejų darbo diplomų. Kad gautų leidimą poruotis, šie šunys turi gauti du įvertinimus parodose iš skirtingų teisėjų ir du darbo diplomus. Galima skirtingų disciplinų arba ir vienos, bet iš dviejų teisėjų.

LKD darbinių bandymų teisėjų kolegija ir aš, kaip jos pirmininkas, stengiamės įvesti vokiškas taisykles. Anksčiau Lietuvoje jagdterjerai urvuose buvo testuojami pagal lenkiškas taisykles. Dabar jos kiek pakeistos, kad būtų priartinta prie Vokietijos bandymų sąlygų ir vertinimo sistemos. Tačiau bandymai su šernu aptvare daromi jagdterjerams ir laikoms vienodai, pagal Rusijos taisykles. Šių šunų svoris ir greitis skirtingas, bet vokiečių jagdterjeras dirba kaip laika. Taip pat jam reikia sustabdyti šerną. Su suaugusiu šernu tai jam ne visada išeina, bet darbo principas toks pats. Jagdterjerui nereikia varyti šerno. Dėl mažo svorio pagal mūsų taisykles jagdterjerai neturi galimybės išlaikyti pirmo lygio egzamino, nors antrąjį lygį išlaiko daugelis.

Medžioklėje varant žiemą jagdterjeras tinkamas, jeigu sniegas ne gilesnis kaip 15 centimetrų.

Didesnėse pusnyse jis nebegali dirbti. Kojos per trumpos. Jis gali pasivyti šerną, bet darbo sąlygos nebėra saugios, šuo gali žūti ar susitraumuoti. Šie šunys sustabdo šerną bėgdami aplink. Terjeras yra labai greitas, visą laiką loja ir juda ratu. Šernas turi saugotis, nes šuo gali bet kurią akimirką įsikibti kur nors užnugaryje. Šernas priverstas sukinėtis su šunimi ir toli nenubėga. Žinoma, būrys juda mišku vieningai, bet šuo pasirenka vieną individą, sukasi aplink jį, kol atskiria ir pradeda kreipti iš baro. Jagdterjeras yra mažesnis ir lėtesnis nei laika, bet dirba taip pat. Dar viena gera jo ypatybė yra lojimas sekant pėdsakus.

Pradėjome rengti klubų medžiokles. Iki šiol jų buvo penkios. Dalyvauja jagdterjerų, laikų, lietuvių skalikų ir dratharų klubai. Į kiekvieną barą leidžiame tik vienos veislės šunis. Didžiuosius, tai yra dratharus ir laikas, – į vieną barą po keturis, jagdterjerus – po šešis. Dabar dėl afrikinio kiaulių maro darbiniai bandymai su šernu draudžiami, bet anksčiau tokiu pačiu būdu rengdavome veislių klubų šunų bandymus. Į vieną barą leisdavome drauge kelis vienos veislės šunis ir tikrindavome jų įgimtus gebėjimus ir įgūdžius. Paskui, suskaičiavę visus diplomuose skirtus taškus, žiūrėdavome, kuris klubas nugalėjo komandinėje įskaitoje. Tokie bandymai vyko tris kartus ir visose nugalėjo jagdterjerai.

Labiau pastebimas yra laikos darbas miške, tačiau voljere jagdterjerai atrodo geriau ir žmonėms labiau prie širdies, nes daugiau judėjimo ir triukšmo, varymas dinamiškesnis. Jagdterjeras labai azartiškas. Kai bare paleidžiami šeši šunys, visas miškas skamba! Rodos, bare yra ne šeši, o visas tuzinas šunų. Medžiotojams, stovintiems savo vietose, tokia medžioklė kaip šventė. Vienas jagdterjeras pagauna pėdsaką, nubėga. Medžiotojui jau širdis spurda – žvėris ateina! Ne, paskui pėdsakus lekia dar keturi ir visi su balsu. Tokia medžioklė daug azartiškesnė! Su laikomis negalima lyginti ta prasme, kad šios veislės šunys loja tik pamatę žvėrį. Abi veislės, žinoma, turi savo pliusų ir minusų.

Vokietijoje jagdterjerų bandymų taisyklės yra kiek kitokios. Vienas niuansas – vertinimo lape ir paskui kilmės pasuose įrašoma raidė S. Be brūkšnelio – šuo dirba be kontakto, su brūkšneliu – šuo siekia kontakto ir kanda. Vertingesni tie, kurie šerną sulaiko kąsdami. Jeigu šuo nesistengia kontaktuoti, jis negali sulaikyti šerno, nes šis tiesiog nekreips į šunį dėmesio ir eis kur panorėjęs, o ne paklus jagdterjero pastangoms jį sulaikyti ir nukreipti.

Kodėl mes nepriėmėme vokiškų taisyklių?

Vokiečių jagdterjeras

Aš ir kolegos esame sportinės medžioklės šalininkai, kurioje dirba ne tik šuo, bet ir žmogus. Abu turi maksimaliai stengtis, kad viskas pavyktų. Vokietijoje medžioklė su varovais vyksta kitaip, sąlygos skirtingos. Ten labai nedideli medžioklės plotai. Buvome pakviesti į specialią medžioklę su savo jagdterjerais ir laikomis. Jie pasakojo, kad medžioklė bus labai didelė. Medžioklės plotas – „net“ 1400 hektarų… Lietuvoje tai tik miško lopinėlis. Dėl to vokiečiai medžioklę su varovais įsivaizduoja visiškai kitaip ir šuns užduotį supranta kitaip. Šunys šerną turi rasti greitai ir sklandžiai sulaikyti.

Viename vizitų Vokietijoje svečiavomės medžioklės ūkyje, kuriame buvo trys voljerai: medžioklinis ir bandymų – su šernų patinais ir patelėmis. Visi ne mažesni kaip trys hektarai. Greta vieno aptvaro dar vienas, visiškai mažytis ir apvalus. Per vidurį padarytas dar vienas aptvarėlis. Išeina apie keturių metrų pločio apvalus koridorius. Išgirdę mūsų klausimus, vokiečiai tik juokėsi: tuoj pamatysite! Ir atneša rimtą drugelių gaudymo tinklą, kurio plotis – apie metrą, o kotas – trijų metrų ilgio. Vokiečiai paleido savo jagdterjerus. Šunys surado šerną, vienas jų įsikibo į žvėrį, šis nubėgo prie vartų, kuriuos žmonės maloniai atidarė, ir pradėjo sukti ratus mažame aptvare.

Teisėjas su drugelių tinklu prieina prie voljero, šernas puola žmogaus link, o šis tinklu nuima nuo bėgančio šerno šunį. Šuo iškeliamas iš aptvaro kaip bebras iš griovio. Vokiečių ekspertai aiškino taip: „Jūsų, lietuvių, šunys sulaiko šerną bėgdami aplink ir kąsdami, bet mūsų šunys įsikimba ir laikosi vietoje.“ Žinoma, pakvietėme kolegas pamedžioti mūsų plotuose. Sakėme, kad paleisime jų jagdterjerus ginti stambų šerną mūsų miškuose. Vokiečiai sakė, kad šių šunų neveš, bet atvyks su kitais. Jie pamatė, kad mes irgi šį tą suprantame.

Susiję straipsniai

Pasirodo, Vokietijoje yra atskira jagdterjerų kategorija. Šie šunys auginami kaip veisimo medžiaga. Jie dalyvauja daugybėje darbinių bandymų, varžybų ir parodų, kad surinktų kuo daugiau titulų. Visi šių šunų instinktai ir gebėjimai – uoslė, klausa, rega, balsas, reakcija – yra maksimaliai išvystyti, charakterio savybės ryškiausios. Vokiečiai mums parodė tokį šunį tame voljere. Tačiau tokie jagdterjerai medžioklėje nenaudojami.

Jie yra genetinio fondo saugotojai. Realioje šernų medžioklėje šuo šitaip elgdamasis yra kamikadzė, savižudis. Kaip posovietinių teritorijų mitinis jagdterjeras, kuris puola viską, visuomet ir nugyvena dvejus metus. Šiuos šunis vokiečiai naudoja tik veisti, o partnerius parenka taip, kad jaunikliai išsivystytų normalūs ir tada juos jau su dideliu malonumu būtų galima naudoti medžioklėje. Būtent tokių šuniukų mes atvežame į Lietuvą. Turime medžiotojų, kurie atveža labai gerų šunų iš Ukrainos. Galima sakyti, kad šiuo metu genofondo situacija yra visai nebloga. Veislė mūsų šalyje atrodo didingai.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.